„Jokių batų, – griežtai įsakė mūsų vedlys per kūlgrindą, minėtojo parko kultūrologas Linas Šedvilas. – Aš vedu per pelkę tik basakojus žmones. Ir palikite autobuse visą savo „turistinę amuniciją“ – kuprines, fotoaparatus, mobiliuosius telefonus – rankos turi būti laisvos. Diena karšta, taigi su maudymosi kostiumėliais eiti bus pats tas...“.
 |
| Editos Jakštienės nuotr./Vedlys Linas Šedvilas |
Paklusniai vykdome gido nurodymus. Gidas juokauja, jog vis vien koks dvejetas iš mūsų būrio liks pelkėje amžinai: kiekviena grupė porą saviškių paaukojanti... Kitas humoristo vedlio reikalavimas – eiti ne plačiai išsisklaidžiusiu būriu, o išsirikiavus vorele, vienam paskui kitą. Vienas dalykas – šitaip saugiau, kitas – mažiau nukenčia kūlgrindos aplinka...
Bet prieš tęsiant pasakojimą apie šį nuotaikingą žygį, turbūt reikėtų užsiminti, kas gi vis dėlto yra ta kūlgrinda. Net ir mūsų grupės nariai, nemažai keliaujantys žmonės, atvirai prisipažino ne kažin kiek apie ją žiną...
***
Kūlgrinda – žemaitiškas žodis, reiškiantis akmeninį grindinį (žemaitiškai „kūlis“ – akmuo). Tai – slaptas, akmenimis nuklotas keliukas per pelkę. Plika akimi jo neįžiūrėsi, nes visi akmenys yra vandeningos klampynės dugne. Kūlgrindą tiesę žmonės to ir siekė: kad niekas nežinotų apie žemiau pelkės paviršiaus esančio kelio buvimą. Tai buvo didelė šalia pelkės gyvenusių žmonių bendruomenės paslaptis, reiškusi gyvybę ar mirtį: juk kūlgrindos dėka įveikę klampią vietovę, mūsų proseneliai galėdavo pasislėpti nuo priešų.
Tuo tarpu šiems, daugiausia, aišku, kryžiuočiams ir kalavijuočiams, veržimasis per liūnus ir kemsynus dažniausiai reikšdavo neišvengiamą mirtį. Žengęs neatsargų žingsnį, plieno šarvus vilkįs ir sunkų ginklą nešąs priešo kareivis galėdavo įsmukti į pelkės klampynę ir iš jos neišlipti. Ištiesti pagalbos rankos dažniausiai nebūdavo kam: šalia kepurnėdavosi, patys bandydami išsiveržti iš gelmės gniaužtų, savųjų dievų paramos besišaukiantys nelaimės draugai. Neveltui priešas visomis išgalėmis mėgindavo sužinoti pelkės perėjimo paslaptį: ir į jo rankas patekusius vistos gyventojus su grasinimais kvosdavo, ir žvalgus siųsdavo... Deja, visi žinojo, kokios bausmės laukia išdavikų...
***
Įbrendu į klampynę. Koja įsminga į pelkės dumblą kone iki kelių. Jergutėliau, čia tikriausiai esama siurbėlių! Kaip apie jas iš anksto nepagalvojau: juk jos netrukus įsisegs į blauzdą!.. Oi! Kas čia tokio kieto ir aštraus įsmigo į padą?! Nudiegia stiprokas skausmas – tikriausiai kokią medžio šaknį ar akmens nuolaužą būsiu užminusi. Aikteliu, bet mano balsas paskęsta tarp kitų bendrakeleivių šūkčiojimų – emocijos liejasi per kraštus.
Netrukus jos dar labiau sustiprėja – nejučia įsmunkame į purvyną kone iki juosmens. Taip, teisi buvo Diana, liepdama apsivilkti maudymosi kostiumėlius: kažin kaip būtume jautęsi, vilkėdami džinsus?! O Dieve, tiršta riebi juodo purvo masė sukausto žingsnius. Pasijuntu kaip surakinta: bandau ištraukti koją iš klampynės – pelkė ją tvirtai laiko savo gniaužtuose. Darosi nepatogu prieš iš paskos vorele išsirikiavusius bendražygius, bet ir jų padėtis, atrodo, tokia pati. „Gulkis ant pilvo ir duok ranką“, – išgirstu balsą.
 |
| Editos Jakštienės nuotr./Bridimo per pelkes akimirkos |
Išvykos dalyvis, kresnas drūtas vyrukas, išsikepurnėjęs prieš mane, iš visų jėgų patraukia už mano ištiestų plaštakų. Vyriškos jėgos paveikta, pelkė paleidžia iš savojo glėbio...
Atsidūrusi saugesnėje vietoje, mintyse padėkoju Dievui, o balsu – savo išgelbėtojui, padedančiam kitiems įstrigėliams. Tampa aišku, kodėl šio slapto pelkių kelio tiesiog negalima šturmuoti vienam. Aišku, pasiryžėlių eiti be vedlio atsiranda, tačiau jie irgi žygiuoja ne po vieną.
Be akmenų, slapti keliai pelkių klampynėse ar po vandeniu dar būdavo grindžiami medžiu. Medgrindų pagrindą sudarydavo tvirti rąstai, sutvirtinimui dar būdavo naudojamos storos medžio šakos, kelmai. Istorikų nuomone, praktiškai visos kūlgrindos ir medgrindos buvo nutiestos tuo sunkiu istoriniu laikotarpiu, kai Lietuva įnirtingai bandė užkirsti kelią į šalį plūstantiems kryžiuočių būriams. Taigi jų amžius dažniausiai siekia XIII – XIV šimtmetį, ir daugiausia jų būta Žemaitijoje.
Kūlgrinda, kuria ėjome mes, yra Šilalės rajone, Linkuvos seniūnijoje, ir vadinama Sietuvos arba Burbiškių – Reistrų vardu. Manoma, jog ši kūlgrinda yra viena iš dalių to slapto kelio, kuris siejo Šiuraičių, Megvėgalio ir Paršpilio pilių gynėjus.
Apskritai egzistuoja trys Sietuvos kūlgrindos atkarpos. Pirmoji – 250 metrų ilgio ir 8 metrų pločio – yra nutiesta per patį Sietuvos upelį. Kitos dvi driekiasi per pelkes. Jos – siauresnės ir trumpesnės: maždaug 3 – 4 metrų pločio bei 180 ir 150 metrų ilgio.
Tyrinėtojai mano, jog kūlgrindos arba medgrindos dažniausiai ženklina vietas, kur buvo įsikūrusios svarbiausios senovės lietuvių gyvenamosios vietos. Bėgant iš pilių arba gyvenviečių tik vieniems žinomais takais, priešai specialiai būdavo įviliojami į pelkes, kur jų tykodavo klastingos gelmių žiotys, pasiryžusios praryti savo aukas, arba Lietuvos žemių gynėjų paleistų strėlių lietus...
Po bridimo, pažvelgę vienas į kitą, juokiamės: atrodome kaip negrai... Bandome atidžiau apžiūrėti juodu purvu apskretusias kojas-rankas, bet kur tu pamatysi kokią dėlę prisisiurbus... Užtat uodų įkandimo pūslės bemat išvirto: kando, nelabieji, negailestingai. Tad maudynės tvenkinyje virto pačia tikriausia palaima. „Jums gerai, galite lepintis visais patogumais, – sakė mūsų gidas Linas Šedvilas. – O anksčiau juk jokio vandens telkinio greta nebuvo, taigi ir lipdavo visi murzini, su jau apdžiūvusiu ir tvirtai prisiklijavusiu prie kūno purvu, į lengvuosius automobilius ir autobusus. Vairuotojų reakciją galite įsivaizduoti“...
 |
| Editos Jakštienės nuotr./Gerai po žygio išsimaudyti tvenkinyje |
Regioninio parko kultūrologas Linas Šedvilas vasaros metu į kūlgrindą smalsuolius vedžioja periodiškai. Reikia tik iš anksto susitarti dėl apsilankymo laiko. Kaip jau minėjome, kūlgrinda nederėtų eiti jos nepažįstančiam žmogui, nors jis ją ir nesunkiai rastų pagal kelyje išstatytas nuorodas, informacinius stendus. Pernelyg rizikinga.
Tvenkinys iškasta miško pakrašty, už keliasdešimties metrų nuo keliuko į kūlgrindą. Darbo būta daug: prieš tai teko paruošti vietą vandens telkiniui, išpjauti miško medžius ir krūmus, sutvirtinti šlaitus. Kad būtų patogu nusileisti į vandenį, net akmeniniai laiptai buvo išbetonuoti. Prie vandens telkinio stovi persirengimo kabina, patogūs suoliukai. Neveltui Varnių regioninio parko direkcijai už kūlgrindos pritaikymą pažintinei rekreacijai yra skirtas archeologijos paveldo išsaugojimo Didysis prizas.
