Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Svajonių komandiruotė“: 1000 kilometrų Latvijos pajūriu

Saulėlydis prie Jūrakmens
M.Černiauskaitės nuotr. / Saulėlydis prie Jūrakmens
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Latvija. Visai šalia, bet ar pažįstama? Lekiam kuo toliau nuo Lietuvos, kai šalia turim tokį grožį. Aišku rudenį ar žiemą čia taip pat šalta ir niūru, kaip ir gimtinėje, bet vasarą tikrai yra kur pailsėti ir ką pamatyti.

Pusę Europos apkeliavus su mama, dar kelias šalis su draugais, į kaimyninę Latviją rugpjūčio viduryje išsiruošiau viena. Norėjau ramybės ir tuo pačiu adrenalino, patikrinti ar baisu keliauti vienai merginai su nedideliu automobiliu. Galvoje turėjau surezgusi planą į Kuržemę, pajūriu nuo Palangos iki Jūrmalos ir atgal per Kuldigą. Keletas žemėlapių ir navigacija: galva ant pečių. Kiekvieną kartą įvažiuojant į Latviją atrodo keista, kaip greitai pasikeičia kraštovaizdis. Atrodo, juk tik žingsnis už sienos ir jau laukai, miškai, namai kitokie.

M.Černiauskaitės nuotr./Latvijos miakas
M.Černiauskaitės nuotr./Latvijos miškas

Ir keliai kitokie... Duobė ant duobės, lopas ant lopo. Ženklai rodantys, kad kelias nelygus tęsiasi ne vieną, o kokią 10 km, bet aš neturėjau, kur skubėti.  Klausiau latviško radijo, prie kurio greit priprato ausys ir muzika tapo beveik lietuviška. Pirmasis sustojimas Liepoja, peržvelgiau didžiulį žemėlapį priešais miestą, čia jau esu buvus, bet norėjau pervažiuoti pakeliamą tiltą į Karostą. Tai buvęs karinis miestelis, ištisas kvartalas daugiabučių namų be langų, apleistas parkas, gatvės. Latviai šio rajono netvarko – paliko jį turistams  sovietiniu palikimu pasigrožėti. Nesvarbu kokio tikėjimo bebūtum, bet aplankyti nuostabią Šv. Nikolajaus stačiatikių cerkvę tikrai verta. Įspūdingo dydžio, penkiais auksu tviskančiais kupolais, kurie matosi iš toli. 

M.Černiauskaitės nuotr./`v. Nikolajaus stačiatikių Jūros cerkvė
M.Černiauskaitės nuotr./Šv. Nikolajaus stačiatikių Jūros cerkvė



Liepojoje ilgai neužsibuvau, judėjau toliau. Važiuojant vis šmėstelėdavo jūra pro medžius, stovėjimo aikštelės – dažniausiai keli žingsniai nuo jūros. Po 30 km. visiškai tuščio žvyrkelio (neįsivaizduoju kas būtų, jei mašina ten sugestų) ir 30 km. asfaltuotų duobių suviliojo didelis užrašas Statoil ir rodyklė į Pavilosta. Juokingiausia, kad pati degalinė pasirodė esanti mažesnė už kelyje buvusią reklamą. Kuržemėje nuorodų į kempingus labai daug, tačiau ieškojau kur prisiglausti nemokamai, gi lietuvė esu... Pasukus apžiūrėti didelio akmens jūroje (Jūrakmens) radau mokamą aikštelę, už kurią neradau kam sumokėti. Namukas, ant kurio surašytos kainos užrakintas ir dirba be grafiko. Aikštelėje nebuvau viena, draugiški lietuviai ir vokiečių kemperis. Vakaras pajūryje su vakariene, lietuvišku alumi ir saulėlydžiu...

Kitą dieną tęsiau kelionę pakrante grožėdamasi dideliais skardžiais, akmenimis, švyturiais. Ne visus žemėlapyje pažymėtus švyturius pavyko rasti ir ne prie visų radau priėjimą. Mikelbaka švyturys – aukščiausias Pabaltyje (62m.) ir bene gražiausias.

M.Černiauskaitės nuotr./`vyturys ir laukinis pajūris
M.Černiauskaitės nuotr./Švyturys ir laukinis pajūris



Ventspilis maloniai nustebino nemokamų stovėjimo aikštelių gausa. Miestas ir pajūris pilnas automobilių su lietuviškais numeriais ir dažniau skamba lietuvių, nei kokia kita kalba. Suprantama kodėl: paplūdimiai švarūs (kaip beje ir visas miestas), pilna supynių, suoliukų, tualetų, dušų, o ir šiaip kitokia atmosfera nei mūsų kurortuose. Venstpilis išpuoštas gėlynais, fontanais ir 7 karvių skulptūromis, deja radau nevisas, bet jos atrodo tikrai smagiai.

M.Černiauskaitės nuotr./Ventspilio karvės
M.Černiauskaitės nuotr./Ventspilio karvės



Toliau judėjau link Kolkos rago, žemėlapis rodė žvyrkelį, taigi nusiteikiau ilgai ir nuobodžiai barškėti. Bet negalėjau patikėt savo akimis: naujutėlis asfaltas, turbūt toks vienintelis Latvijoje. Pora kilometrų dar buvo nebaigta ir žmonės intensyviai darbavosi (sekmadienio popietę).  Kolkos ragas – lyg pasaulio kraštas, Baltijos jūros bangos susilieja su Rygos įlankos bangomis, ir vandens spalva jų skiriasi, ir krantai kitokie, vienas nusėtas akmenukais, kriauklėmis, kitas – vėjo ir bangų nugludintais medžiais, dumbliais. 1 valanda – 1 latas, bet tai pakankamai laiko pasivaikščioti, pailsėti, užvalgyti ar suvenyrų nusipirkti (maudytis, bangų susidūrimo zonoje griežtai draudžiama ir drąsuolių prieštaraujančių taisyklėms nebuvo).

M.Černiauskaitės nuotr./Kolkos ragas, paminklas negrįžusiems ia jūros
M.Černiauskaitės nuotr./Kolkos ragas, paminklas negrįžusiems iš jūros



Po ilgos dienos buvau išvargusi ir išalkusi, tad skubėjau kuo greičiau ieškoti nakvynės vietos. Patiko miestelio ir kempingo pavadinimas Melnsils, tad už 4 latus likau čia, dar gavusi ir glėbį malkų. Šeimininkai stebėjosi, kad aš neturiu palapinės ir miegosiu savo Toyota Yaris. Tiesa, po to supratau, jei būčiau atvažiavusi vėliau ir vėl nebūtų tekę mokėt. Man buvo neįprasta, kad saulė leidžiasi ne į jūrą, užtat turėjau galimybę stebėti mėnulio pilnaties taką jūroje, ech koks grožis... O kempingas įsikūręs visai ant jūros kranto, tikrai ne daugiau nei 5 metrai nuo jūros ir jame stovyklavo tik lietuviai, gal 10 automobilių. Vieni pasakojo, kad čia atvažiuoja jau kelis metus iš eilės, čia ir pigiau, ir ramiau, ir  jūra švaresnė negu Jūrmalos apylinkėse. Siūlė ryte paplaukioti su katamaranu, bet buvo didelis vėjas, tad likau be pasiplaukiojimo ir iškeliavau toliau. Visa pakrantė iki Engure ežero laukinė, akmenuota, nemokamos aikštelės, pasistatai mašiną ir už poros žingsnių jau jūra. Artėjant link Jūrmalos turistų, automobilių ir mokamų aikštelių vis daugėjo, tačiau galima sustoti miško pakelėje ir paėjus per pušyną pasiekti jūrą. Jūrmala manęs nebedomino, tad pasukau atgal į „žemyną“. Pasivaikščiojau po mielą parką Kandavoje ir ieškojau Kuldigos gražiausių vietų. Didžiausią įspūdį paliko plačiausias Europoje Ventos slenkstis-krioklys (249 m.) ir senamiestis, tik gaila, jis iškasinėtas ir remontuojamas.

M.Černiauskaitės nuotr./Ventos krioklys ir tiltas
M.Černiauskaitės nuotr./Ventos krioklys ir tiltas



Vakare grįžau į Pavilosta, į tą pačią „nemokamą” aikštelę, kur atlikau eksperimentą, ar įmanoma užvirti arbatą ant 5 žvakių. Beveik. Arbata neužvirė, bet mane sušildė. Vaikštinėdama kopose radau tarp pušų ištemptą hamaką, kuriame gulėdama ir ramiai besisūpuodama vos neužmigau. Gerai, nes naktį pylė kaip iš kibiro ir ryte vis dar lijo, tad pajudėjau link Lietuvos. Prieš pat sieną debesys išsisklaidė, tai pasukau keletą kilometrų žvyrkeliu į Latvijos Nidą ir su suknele pasinėriau į bangas.

M.Černiauskaitės nuotr./Latvijos Nidoje
M.Černiauskaitės nuotr./Latvijos Nidoje


Visa 4 dienų ir 1000 km. kelionė man buvo didelis nuotykis, palikęs tik šiltus prisiminimus. Nors ir buvo liūdna vienai keliauti, bet buvo verta pabūti su savimi. Paprasta, artima, paslaptinga ta kaimyninė Latvija. Jei reiktų pasirinkti, kur atostogauti tarp Lietuvos ir Latvijos, visas rankas kelčiau už Kuržemės pajūrį ir gulėčiau plačiame, tuščiame, laukiniame paplūdimyje glostoma saulės, smėlio ir vėjo.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje