Pirmą dieną praleidome vaikštinėdami Hurgados gatvėmis, stebėdami didžiulius kontrastus. Kalbindami įvairiausiomis kalbomis, į savo parduotuvėles kvietė užsukti prekeiviai. Prisiklausiusi, kad iš parduotuvėlės sunkiai išeisi nieko nenusipirkęs, jų vengiau kaip velnias kryžiaus. Tačiau atradau slaptą ginklą! Šypsena – štai kas dažniausiai padeda! Daliniesi šypsena ir tau ji sugrįžta dvigubai. Nuo vaikų, prekiaujančių visokiais niekučiais, lietuviškais saldainiais atsipirkau. Taip gražiai žiūri žibančiomis akutėmis, taip prašo, kad nupirktum, krūtinę sau glosto – suprask valgyti nori, taip ir iš gailesčio prispaudžia turistus ką nors nupirkti.
 |
| J.Jasiūnienės nuotr./Miesto gatvėje |
O parduoda visišką šlamštą ir už nemažą kainą. Iš parduotuvės išeiti nieko nepirkus ir net neišplūstam irgi įmanoma. Be to, jie taip moka sudominti, savo prekes pateikti, išgirti. O draugiškumas ir svetingumas – pavaišins skania gaivinančia „karkade“ arbata... Taip žmogus nori nenori pats susigundai nors mažą daikčiuką nusipirkti, jei ne sau, tai lauktuvėms. Derybos yra privalomoji prekybos dalis. Būna, kad užsispyręs ir atkaklus pirkėjas nusidera 75 procentus nuo pradinės kainos. Šiaip ar taip kainą būtina per pus „numušti“. Prekiautojas griebsis už galvos: „Ką jūs sau manote? Ir taip pigiai parduodu...“ Siūlys savo kainą, pirkėjas vėl savo. Po ilgų ir teatrališkų derybų dažniausiai abi pusės išsiskiria patenkintos. Jei nusipirksi skarelę, ją pasiūlys užrišti kaip beduinai ryši. Moteriškėms riša riša, dailina dailina, glaustosi glaustosi, o vyrukams jokių problemų, greit ir gražiai užriša. Mistika?
Kaitinamės viešbučio teritorijoje, žiūrime į žydrą žydrą Raudonąją jūrą, klausomės per garsiakalbius leidžiamos egiptietiškos ir rusiškos muzikos. Prieina vienas darbuotojas: draugiškas pasisveikinimas, išklausinėja iš kur esame, kelintą kartą Hurgadoje, kaip mums čia patinka. Pastebėjau, kad egiptiečiai, ne taip kaip europiečiai, pirmiausia išsikalbės, išklausinės, paplepės ir tik po gerų 10–15 minučių pasuks kalbą reikiama linkme, t. y., pasakys ką nori pasiūlyti. Pasiūlo ekskursijas. Rodo didžiulį albumą, įspūdingas nuotraukas. Prieš vykstant prisiskaitėme visokiausių atsiliepimų apie ekskursijas: vieni sako pirkti tik iš gatvės, nes gerokai pigiau, kiti, priešingai, tik iš lietuvių (kelionės organizatorių) nors ir brangiau, bet saugiau ir garantuotai gausi tai, ką užsisakei. O ką sako apie viešbučio teritorijoje parduodamas ekskursijas? Kažkaip nepamenu...
 |
| J.Jasiūnienės nuotr./Langas į jūrą laivo dugne |
„Ar laivas bus toks kaip nuotraukoje?“,- nuotraukoje naujas didelis ir gražus geltonas laivas. „Ne, bus kitoks, šis laivas uždaras iš jo negali išlipti nardyti. Čia pas mus ekskursijoje trys viename: laivas su stikliniu dugnu, paviršinis nardymas ir žvejyba,“,- giria. „O daugiau plaukiančių ar bus?“,- teiraujamės. „Bus ar ne – jūs nesijaudinkite, vis tiek plukdysim,“,- patikina. „Už tą pačia kainą gausite individualią ekskursiją.“ Na kas galėtų tokiam pasiūlymui atsispirti?.. Perkam! Pažiūrėsim ir pamatysim.
Ryte, kaip ir sutarta, atvyksta mūsų pasiimti, nevėluoja. Danų šeima su vaikučiu ir mes, du lietuvaičiai. Visi turistai. Aptarnaujančio personalo ne ką mažiau – keturi. Žiūrinėju pakrantę, kuris čia laivas bus mūsų. Nemelavo, mūsų laivas tikrai nė kiek nepanašus į parodytą nuotraukoje, greičiau sena valtis su langu dugne, pro kurį semiasi vanduo. Nieko tokio, svarbu, kad neblogai matosi. Plaukiame netoli Hurgados pro nuskendusį laivą, įvairiaspalvės žuvytės plaukioja, pas mus panašias tik akvariumuose išvysi, o natūralia laisvos plaukioja. Koralai kažkodėl nelabai nespalvingi... Atvirukuose ir nuotraukose daug gražesni būna.
 |
| J.Jasiūnienės nuotr./Koralai Raudonojoje jūroje |
Antroji ekskursijos dalis – paviršinis nardymas. Danai ant suoliukų prigulė, mėgaujasi pasyviu poilsiu ir nardyti nė negalvoja. Mano vyriokas: „Ai, aš viską jau per stiklą mačiau. Ko ten lysti?“,- nusprendžia. O aš nersiu! Instruktažas trumpas: „Dabar kvėpuosi per burna,“,- ir uždeda kaukę. Iš pradžių prisigeriu sūraus vandens, vėliau sekasi vis geriau. Be reikalo išsigandau didelio atstumo, kurį reikės nuplaukti, su plaukmenimis jaučiuosi lyg Undinėlė. Gražu kaip pasakoje! Tik dėl meilės princui Undinėlė tokius gražius namus palikti galėjo. Ech, ir aš palieku šį grožį, bet ne dėl meilės savo princui, o dėl pavargusių žandikaulių. Šiek tiek neramu pamačius, kad nei prieš, nei po, nardymo kaukės niekas nedezinfekuoja. Tiesiog sumetė į bendrą katilą. Kyla noras pasiskiepyti nuo hepatitų A ir B. Ieškodama savo viešbučio aprašymo sename „Novaturo“ kataloge kaip tik mačiau reklamuojamus šiuos skiepus. Šįkart gal viskas bus gerai, bet kitąsyk reikėtų užsisakant kelionę užsisakyti ir skiepus...
Danai vis dar gulinėja, žvejyba jų nedomina. Mano vyriokas žvejoja, kaip ir visi keturi įgulos nariai. Aš irgi tik išsižiaugčiosiu ir prie jų prisijungsiu. Meškerė viena, o žvejų truputėlį daugiau. Tad kitiems meškerę atstoja valas su kabliuku. Ką ten kabliukas – visas kablys. Ar tik ne banginius žvejoti ruošiasi? Žinau žinau, nuotraukose buvo žvejys su laimikiu sulig mano ūgiu. Na, bet kas tomis nuotraukomis dar tiki?.. Ir stende prie Sartų ežero pakabinta nuotrauka, kurioje žuvį trise vos išlaiko. Tik kažkodėl mano vyriokas, kai ten žvejoja, tokių nepagauna. Jis mažas paleidžia, o dideles į stiklainiuką nuo majonezo deda. Kimba! Atsargiai traukia. Ech, ir vėl tik jaukas nukramtytas. Vyrukų ambicijos sumažėjo iki ne tokių didelių žuvelių – kablius pasikeičia į kabliukus. Tačiau rezultatas toks pats. Ne prasčiau nei pats Korsakas žvejojame, netgi geriau. Nei vienos žuvies nesužalojome, streso neįvarėme, tik kalmarais pašėrėme.
 |
| J.Jasiūnienės nuotr./Beduinų kupranugariai |
Taigi išbandėme ekskursijas pirktas: viešbučio teritorijoje, gatvėje įsikūrusioje turizmo agentūroje ir kelionės organizatoriaus – „Novaturas“. Na, ką galiu pasakyti. Viešbučio teritorijoje: oi, tas arabiškas gudrumas, nemelavo, bet ir tiesos nesakė. Laivas kitoks nei nuotraukoje – teisybė (o kiek kitoks, patys kalti, kad nepaklausėme). Žvejyba irgi buvo. Nieko nepadarysi, kad nieko nepagavome (kaip ir dauguma turistų). Koralai irgi buvo ir labai fotogeniški. Kainos gerai nepamenu, bet panašios kaip ir „Novaturas“ siūlo. Tęsiant kalbą apie „Novaturą“, visiškai nesigailėjome iš ten įsigytą ekskursija į Safarį. Viskas kaip per sviestą: jokių vėlavimų, problemų, netikėtų programos keitimų, net suabejojau, ar tikrai esu Egipte. Tačiau ekskursiją į Kairą, kurią pirkome iš gatvėje įsikūrusios kelionių agentūros, atsiminsiu tikrai ilgai. Tūkstantis kilometrų per vieną parą mikro-autobusiuke ir pamišęs neprognozuojamas jo vairuotojas. Bet tai jau kita istorija...
