Tbilisio nuotaikos
Tai miestas, kurio populiacija kiek daugiau nei milijonas gyventojų. Išsidėstęs palei upę Mtkvari, Tbilisis atveria nepaprasto grožio vaizdus. Tačiau vaizdas iš arčiau – kiek kitoks. Daugumai pastatų ypač senamiestyje reikalinga kapitalinė renovacija, dalis jų apgriuvę po žemės drebėjimo. Kaip paaiškino vietiniai, pastatai investuotojams per brangūs, todėl niekas nenori jų pirkti ir renovuoti. Gruzija dar tik žengia į kapitalizmą, todėl kol kas Tbilisyje pagrindinė prekyba vyksta turguje ir mažytėse parduotuvėlėse, į kurias senutės atneša savo pačių keptą duoną ir kitokias „namines“ prekes. Turgus – savitas pasaulis, kuriame galima rasti visko – galybės šviežių daržovių, namuose gamintų aliejų, adžikos, ožkų sūrių, mėsos gaminių, riešutų, džiovintų vaisių, saulėgrąžų dideliuose medžiaginiuose maišuose, gruziniškų saldumynų, žuvų, ir taip sąrašą būtų galima tęsti be galo. Viskas šviežia ir atrodo ypač viliojančiai.
Keletas minčių iš užrašų ilsintis parke
 |
| E.Afanasjevos nuotr./Fontanas |
„Gražus ir šiltas oras. Parkas. Bėgiojantys balandžiai. Aplinka alsuoja ramybe ir harmonija. Kažkur aplink dūzgia miestas. Senutės senoviškuose vežimėliuose vežioja ledus, gėrimus ir saldumynus. Taika. Šalia mažytė bažnytėlė, kurioje nuolat lankosi žmonės. Ateina, trumpai pabūna ir išeina. Keletas elgetų laukia prie vartų tiesdami rankas. Priešais – įspūdingo dydžio parlamento pastatas. Vaikai, žaidžiantys netoliese ant karstyklių, tokių, kaip mano vaikystės kieme. Kažkodėl prisimenu senas mamos nuotraukas, vasarą darytas kažkur Kaukaze. Tarsi labai daug kas pasikeitė, tačiau labai daug kas ir išliko. Ta ypatinga atmosfera, tas pojūtis, kad šitaip gali būti tik čia ir niekur kitur pasaulyje. Spalio vidurys, o aš vaikštau trumpomis rankovėmis vasariška suknele ir basutėmis. Lietuvoje dabar 10 laipsnių šilumos ir didžiulis vėjas.”
Žmonės, religija bei linksmybės
Žmonės. Žmonės nepaprastai svetingi. Pastebėję, jog reikia pagalbos, padės ir neprašyti. Natūralūs. Tiki ir didžiuojasi savimi bei savo kultūra. Labai linksmi. Lietuviais ypač žavisi – miestais, gamta, tvarka, žmonių charakteriu. Daugelis sutiktų žmonių pas mus yra lankęsi – jaunimas neseniai, vyresni Tarybų Sąjungos laikais. Visiems labai patiko. Tačiau neįprasta ir smagu išgirsti frazę: „Parsivežiau ir saugau smėlį iš Nidos...“
 |
| E.Afanasjevos nuotr./Gruzijos senolės |
Šeima – vyrauja tradicinė, kai moters vieta „netoli puodų“. Aprangoje įprastos tamsios spalvos ir stilius, kai kur primenantis sovietinius laikus, kai visi turėjo būti vienodi. Moterys juodos it varnos – akys, plaukai, apranga. Ir netik praktiškumas, kaip sako patys. Labiau tradicija, galbūt baimė išsiskirti iš minios.
Religija. Negalima nepaminėti, jog gruzinai, kaip ir armėnai, išpažįsta vieną seniausių religijų pasaulyje, kuri buvo pripažinta valstybine religija dar ketvirtame amžiuje. Esu laiminga, jog mano viešnagės metu vyko religinė šventė Svetitskhovloba, skirta Svetitskhoveli bažnyčiai senojoje Gruzijos sostinėje Mschetoje. Šią dieną visi vyksta į Mschetą, aplankyti svarbiausių religinių vietų, krikštija vaikus ar tuokiasi. Ten pat vyksta įvairūs šokių, dainų, gruziniško bokso pasirodymai, galima nusipirkti įvairių suvenyrų, užkandžių. Žmonės ilsisi ir linksminasi.
 |
| E.Afanasjevos nuotr./Gamtos grožį užgožia miestelio vamzdžiai |
Linksmybės. Anot vietinių, pagrindinis gruzinų laisvalaikio užsiėmimas – valgyti, todėl Tbilisyje nacionalinės virtuvės užeigų ir restoranų gana daug, kai tuo tarpu naktinių klubų tik keletas. Bet mano akį džiugina ir kiti dalykai – Tbilisio centre gana populiarus lietuviškas alus, tik kainuoja 6-7 larius (2,5-3 euro), bet atnešamas dažnai mums matomuose bokaluose, tad pasijunti tarsi Lietuvoje. Nusprendžiu juo pavaišinti savo draugus. Vietinis alus – Natakhtari, Argo, Kazbegi – žymiai pigesnis (3 lariai) ir gan skanus.
Supra – tradicinis gruziniškas vaišių stalas. Maistas čia visada atnešamas bendrose lėkštėse tam tikra tvarka. Pirmiausia valgomi traškūs kukurūzų paplotėliai, pchali (trintų virtų ir žalių žolelių mišinys graikinių riešutų padaže), sūris, daržovės, chačiapuri (paplotėlis su sūriu), vėliau nešamas kebabas, grybai užkepti sūriu, koldūnai chinkali, vištiena ir galiausiai šašlykas. Atskirai padėtos prieskoninės žolelės, kurios imamos ranka ir valgomos prie įvairių patiekalų. Gardu... net prisiminus.
Garsieji gruzinų tostai
Gruziniškų vaišių metų ypatingas dėmesys teikiamas gėrimams ir tostams. Gruzinai iš viso turi apie 350 tostų, tačiau visada pradeda nuo tosto už taiką. Vėliau seka tostai už šeimą, moteris, draugus, motinas, tradicijas etc. Stalo gale sėdi tamada (komendantas), kuris reguliuoja vakaro eigą. Kiekvienas, norintis pasakyti tostą, visų pirma turi gauti tamados leidimą. Degtinės ir vyno
 |
| E.Afanasjevos nuotr./Prisiminimas iš sovietinių laik |
paprastai geriama daug. Labai daug. Pirmiausia degtinės, o kai jos pritrūksta keli litrai vyno – juokų darbas. Čiačia – gruziniška vynuogių degtinė dažniausiai geriama naminė, ją gamina visur ir visada ir jos galima nusipirkti periferijos parduotuvėse. Ilgiausias tostas, kurį teko patirti – 40 minučių trukmės kankinimasis negalint atsigerti ne lašelio vyno. Viešint tikrame gruzinų kaime kalnuose, teko apsilankyti restoranėlyje, į kurį vietiniai vyrai užsuka išgerti alaus po sunkios darbo dienos. Kiek pasėdėjus, prie mūsų prisijungė du jauni gruzinai iš Tbilisio Anton ir Avto, dirbantys statybininkais šiame kurorte jau apie septynis mėnesius. Štai ir prasidėjo gruziniškos tostų pamokos. „ – Dabar gerk, dabar ne. Dar ne. Dar nebaigiau. Negerk, nes nebaigiau“. Ir taip visą vakarą. Klusniai vykdydami įsakymus, tostų-kankinimų pamokas tikrai išmokome. Ir juokinga, ir baisu, ir linksma, ir norėjosi į viešbutį, nes visgi nežinai, ką išgėrę gruzinai statybininkai gali padaryti. Galiausiai visi tapome draugais ir mūsų nauji bičiuliai kiekvieną vakarą rašydavo žinutes, kviesdami mus apsilankyti svečiuose.
Patarimai?
 |
| E.Afanasjevos nuotr./Tipiškas Gruzijos kaimo vaizdas |
Atverkite širdį ir Gruzija Jums tikrai atvers savąją. Ir būtinai parvežkite gruziniškų lauktuvių. Ko? Galima visko. Tikro Boržomi regiono mineralinio vandens, čurčelų (dešros formos skanėstai iš riešutų ir vynuogių sulčių), adžikos, basturmos, įvairių odinių, megztų, molinių suvenyrų, papanaki (aukštos kailinės vyrų kepurės), čiačios ir žinoma vyno.
Pabaigai
Kaip pasakė vienas gruzinas, „Turime kalnus, turime jūrą, turime lygumas, turime šiltą klimatą, turime išteklių. Mes turime viską apie ką kitos šalys gali svajoti, tačiau viso to pilnai išnaudoti nemokame, nes esame greit užsidegantys, nesivaldantys, principingi žmonės, kuriems kartais nepavyksta galvoti racionaliai.“
