Rugpjūčio 6 diena
Pigius lėktuvo bilietus gauti ne taip jau sunku.
Pro lėktuvo langelį matau pažįstamas vietas. Su džiaugsmu atsisveikinu su viena sostine – Vilniumi, o po valandos jau pasitinku kitą – Oslą.
Beje, eilinį kartą įsitikinau, kaip gera turėti pažinčių visame pasaulyje – vien tik dėl to šįkart turėsiu, kur gyventi. Ir dar ne šiaip sau gyventi. Tarptautinė stovykla „Jaunimo politika Europoje“ – ar pakankamai patraukliai skamba? Manau, kad taip.
Rugpjūčio 7 diena
Prabudusi ryte, supratau, kad čia mano kelionė trumpam sustoja. Dienos šviesoje plačiai apžvelgiau vietą, kuri tobulai atspindi visus aprašymus. Ši Skandinavijos pusiasaly esanti karalystė ribojasi su Švedija, Suomija ir Rusija, turi jūrinę sieną su Danija ir Jungtine Karalyste. Šalį, kurios pavadinimas reiškia „Šiaurės kelias“, garsina ilgoje Atlanto vandenyno pakrantėje išsidėstę fjordai, kalnų grandinės ir mitai apie pirmuosius gyventojus – vikingus.
 |
| G.Juodžiukynaitės nuotr./Fjordai |
Kraštas taip pat žymus mineralais, žuvimi, miškais, nafta ir hidroenergija. Dėl tinkamo šių gamtos turtų išnaudojimo ir susiklosčiusios istorinės situacijos – neutralumo abiejų pasaulinių karų metu – valstybės pragyvenimo lygis yra vienas aukščiausių pasaulyje.
Panašu, kad sėkminga ir klestinčia kapitalistine valstybe džiaugiasi ne tik etniniai jos gyventojai – spėjau įsitikinti, kad čia gausu sudėtingos kalbos neišgąsdintų imigrantų, kurie atvyko ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų.
Atskridusi vos prieš 24 valandas, jau nusprendžiau šią šalį pamėgti.
Rugpjūčio 8 diena
Savo kambaryje, bijodami net šnabždėti, negalim suvaldyti juoko. Šlapi ir pavargę, bet svarbiausia, kad įspūdžiai liejasi per kraštus.
Genealiausios mintys, žinoma, atsiranda iš nuobodulio. Faktas! Šis planas, kuris buvo ne išimtis, gimė nuobodžios paskaitos „How to make you city better?“ fone. Už lango temo ir visiškai pateisinama buvo tai, kad tarptautiniame nuobodžiautojų būryje vienintelė įmanoma tema buvo „How to make the last evening better?“. Atsakymas buvo rastas.
Vidurnaktį, kai vadovai ir kiti likusieji gesino šviesas, apsiginklavę žibintuvėliais iš namelio išslinkom miško link. Aštuoni žmonės iš skirtingų šalių turėjo vieną bendrą tikslą – pamatyti šalies simbolį – briedį.
 |
| G.Juodžiukynaitės nuotr./Klajokliai po tiltu |
... Į pelkę įžengėm tada, kai kažkas prasitarė, kad eidami šia kryptimi prieisime kelią.
Nepaisant to, kad vis labiau klampodami mes ne tik neradom minėtojo kelio, bet ir nesigaudėme, kuria kryptimi einame, nusprendėm judėti šviesų link. Po gero pusvalandžio kopimo uolėtu paviršiumi, pamatėme, kad šviesa sklido nuo tilto.
Nežinau, iš kur tada buvo tiek geros nuotaikos – šildydamiesi rankas po tiltu sukurtame lauže, pavargę, pasiklydę ir be susisiekimo priemonių, mes juokėmės iš kvailos situacijos. Virš mūsų šviesomis horizontą raižė pravažiuojantys automobiliai, o mes, lyg klajokliai, traukėm iki skausmo pažįstamas dainas, pritariant lūpinei armonikėlei.
Matyt, nebuvo jau taip ir baisu, nes užlipti ant tilto, persiristi per apsauginę tvorą ir pamatyti stovyklavietės šviesas sugalvojom neiškart.
Kelias atgal buvo lengvesnis – peršokę per paskutinį upelį, susikibę už rankų įžengėm pro stovyklos vartus.
Dabar juokinga tai, kad batai kiaurai permirkę, kojos šlapios iki kelių, rankos suraižytos – o briedžio taip ir nesutikom...
Rugpjūčio 9 diena
Vanduo iš po pėdų plauna smėlį. Šiaurės jūra – sūresnė, šaltesnė, bet dabar jau nebe tokia svetima.
 |
| G.Juodžiukynaitės nuotr./Šiaurės jūros pakrantėje |
Ir dabar esu čia. Skaičiuoju paskutines minutes Kalnų Šalyje. Saulei nusileidus teks atsisukti į namų pusę, įveikti dviejų šalių teritoriją, o galų gale – ir jūrą, keltu.
O prieš porą valandų, dar tik kraudamasi daiktus ir klausdama savęs, kodėl jų yra daugiau, nei buvo kelionės pradžioje, pasitikau paskutinįjį savo kelionės iššūkį – sėdau į autobusą. Maršrutas stovykla – pajūris.
Ruošiausi užmerkti akis ir ištaisyti bemiegės nakties padarytą žalą, kai į stiklą atrėmiau galvą ir nusišypsojau – važiavome per tą patį tiltą.
Rugpjūčio 10 diena
Šaltas vėjas denyje primena praėjusias penkias dienas. Dabar, kai nuo Lietuvos sienos mane skiria vos kelios dešimtys jūrmylių, atminty iškyla visos smulkmenos – dėja, ir geros, ir tos, dėl kurių dabar kamuoja sloga ir peršti nubrozdintą ranką. Nors visa tai – nuotykių pasekmės, vistiek kyla klausimas : „Ką daryčiau kitaip, jeigu galėčiau tai pakartoti?“ Mintyse mezgasi sąrašas...
 |
| G.Juodžiukynaitės nuotr./Nematytas kraštovaizdis |
- Prieš žengiant į lauką, vadovautis ne išgirstomis orų prognozėmis, bet įgimta nuojauta – oro sąlygos keičiasi dažniau nei galima pagalvoti.
- Pasiimti kuo daugiau skirtingam orui pritaikytos aprangos – nuo maudymosi kostiumėlio iki striukės, taip pat ir kremą nuo saulės, lietpaltį, šlepetes, botus.
- Norint vienu šūviu nušauti du zuikius – vietinėms kelionėms rinktis ne autobusus, bet traukinius. Jų maršrutai vaizdingesni.
- Lengvai alpinizmo amunicijai vietos lagamine irgi turėtų atsirasti. Karabinas, virvė, žibintuvėlis, kompasas – nuotykiai neišvengiami.
- Ir žinoma, laimi tie, kurių rankose ne fotoaparatas, bet filmavimo kamera – su pora nuotraukų kalnų neaprėpsi.
Bangų mūša neleidžia pamiršti, kad esi jūroje. Taip – oficialiai mano atostogos dar nesibaigė. Pirštais ir mintimis bėgu perrašytas eilutes...
