Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Svajonių komandiruotė“: pasivaikščiojimai Tairi saloje

Autorė prie nakvynės namelio
A.Tamulienės nuotr. / Autorė prie nakvynės namelio
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ir būna gi, kai kažkas užmeta tave ant bangos šitoj kasdienybėj ar veikiau pats tai prisišauki vos pagalvojęs ar prasitaręs. Vienaip ar kitaip, būtent tąryt, kai bendradarbis užklausė, ar esu į kokią salą keliavusi, gavau draugės iš Anglijos laišką, kviečiantį kartu su ja birželio pradžios savaitę praleisti labiausiai į vakarus nutolusioje, dešimtoje pagal dydį ( 7 834 m², 770 gyventojų, 48% tebekalbančių gėlų kalba) Vidinių Hebridų (Škotija) saloje Tairi.

Ji užsakiusi tradicinę nendrėmis dengtą trobelę dviems! Panaršiusi internete jau įsivaizdavau, kuri trobelė galėtų būti mūsų: ir tai buvo tiesa! Įsitikinau, kai atvykom.

Skridau į Škotijos sostinę Edinburgą, per iki traukinio likusias 3 valandas spėjau užkopti ant kalvos, pereiti centrą, užsukau į Nacionalinę Škotijos galeriją, pasiklausiau dūdmaišio melodijų... Lietuvoje palikusi karščius, čia vilkėjau pašiltintą striukę, debesys grasino tuoj pratrūksią lietumi. Traukiniu nuvykau į ežeringąją Kambriją, pas Džuną, o kitą rytą automobiliu pajudėjom Škotijos link. Kalnai, ežerai (škotiškai „loch“), nuolatinė vaizdų kaita. Vakarop apsistojome B&B (lova ir pusryčiai) Konelyje netoli Obano – „vartų į salas“ arba „Škotijos jūros gėrybių sostinės“, kad anksti ryte iš Obano prieplaukos keltu „Caledonian“ išplauktume į Tairi.

A.Tamulienės nuotr./Salos pakrantė
A.Tamulienės nuotr./Salos pakrant

Keltas šį 98 km atstumą, pakeliui sustodamas Kolio (Coll) saloje, nuplaukia per 4 valandas. Vasarą jis plaukia kasdien, žiemą – 3 kartus per savaitę. Galima atskristi ir lėktuvu, vidury salos – nuo karo laikų išlikęs oro uostas.

Daugiausia laiko praleidau denyje, gėrėdamasi vaizdais, salomis slenkančiais debesų šešėliais, laiveliais, kurių dauguma – romantiški baltaburiai. Jau kelte pastebėjau paralelinius  užrašus ir gėlų kalba; saloje visi vietovardžiai – dvikalbiai. Mašinos važiuoja siauru keliu su „kišenėmis“, kad būtų galima prasilenkti, vairuotojai labai mandagūs ir geranoriški.

A.Tamulienės nuotr./Saloje beveik nėra medžių
A.Tamulienės nuotr./Saloje beveik nėra medž

Ši plokščia 11 mylių ilgio ir 1-6 mylių pločio sala neturėtų jokių orientyrų, jei ne 3 kalvos: Ben Hynish, Ben Hough ir Kenavara (aukščiausioji – 141 m). Visos salos medžius turbūt ant pirštų suskaičiuotum, tad kai pritrūkome židiniui malkų, uždavinys buvo ne iš lengvųjų (tik Atlanto dovanos gelbėjo). Dangus ir vanduo nusidriekia ligi horizonto; vienu metu stebi daugybę mėlynos spalvos atspalvių, negali atsigėrėti. Pakrantės – tai baltas smėlis iš subyrėjusių kriauklių ir pakaitomis – tamsios uolos su daugybės paukščių ir besiplakančių bangų garsais. Pakerėjo galybė akmenų akmenėlių, negalėjau akių atplėšti, atrodė, kad jų čia kas nors privežęs. Išvažiuojant buvo sunku apsispręsti, kuriuos pasiimti, ir tai dėl jų batus palikau.

A.Tamulienės nuotr./Akmenuota pakrantė
A.Tamulienės nuotr./Akmenuota pakrantė

Birželio mėnesį – pats žydėjimas, visa sala – kaip žaliai-baltai-geltonas kilimas, kuriuo vaikštinėja avys ir karvės. Avys visur: smėlėtoje pakrantėje, ant kalvų, spygliuotų vielų ganyklose, netgi ant trobelės stogo. Beveik žmonių netrikdomoje laisvėje. Man tos laisvės irgi Labai Reikėjo. Bet

A.Tamulienės nuotr./Saloje peri daugybė paukačių
A.Tamulienės nuotr./Saloje peri daugybė paukščių

paklydau jau pirmąją dieną, kai reikėjo grįžti nuo pakrantės. Draugė buvo nuėjusi anksčiau, o aš niekaip neradau tų vartelių, pro kuriuos išėjome iš ganyklų. Nežinojau net kaimo, tik trobelės pavadinimą įsidėmėjau – Drovers. Žmonių – nė gyvos dvasios (vėliau pamatę 1-2 žmones juokaudavome: kokia minia...), tik tolumoje keli balti namai, visi panašūs, bet žinau, kad tikrai ne pro ten ėjom. Laimei, netoli buvo maža kavinukė ten gyvenantiems poilsiautojams, o padavėjas škotas žinojo, kur manoji trobelė. Kitąsyk vos radau, kaip įkopti kalnan, nes visur gi tos spygliuotų vielų tvoros, nenukaksi kur akys geidžia...

Šioje paukščių buveinėje turėjom ir savąją griežlę, nepailstančią nė naktį. Bet niekada jos nepamatysi, slapstosi žolėse; ant tvoros kuolelio it skulptūra tupėdavo žuvėdra. Kai vieną vakarą pasileidau eiti tolyn vandenyno pakrante, nejučia pakliuvau žuvėdrų viešpatijon. Sukilo padangėn koks 100 ar daugiau, pasistengiau kuo tyliau iššokuoti šlapiu paviršiumi. Tąvakar grįžtant pamačiau, kad jei nepasiskubinsiu, atsidursiu didelės karvių kaimenės, iš ūkininko namų traukiančios ganyklon, centre ir nežinia, kaip joms tai atrodys.

A.Tamulienės nuotr./Gyvenimas saloje
A.Tamulienės nuotr./Gyvenimas saloje

Nors sala garsėja kaip saulėčiausia Jungtinėj Karalystėj vieta, buvo užpuolęs ir smarkus lietus – iš vieno debesėlio! Užtat lyjant ir šviečiant saulei stebėjau dvi fantastiškas vaivorykštes! Kitąkart lietui lyjant atgiedojau mišias vidury laukų stovinčioj Škotijos bažnyčioj.

...Iki kito karto... Sala – vėja-myliams, gamta-myliams...

Komentarai
Temos Škotija
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje