Barselona – ko gero, labiausiai turistų mėgstamas ir vienas iš kosmopolitiškiausių Europos miestų. Jame gyvena 1,5 milijono vietinių ir dvigubai tiek atklydėlių, užkerėtų jos žavesio. Kuo šis, iš pirmo žvilgsnio, purvinas ir chaotiškas miestas užburia – aš Jums ir noriu papasakoti.
Žemėlapio nereikia – vis tiek nepadės
Gidų įvardijama miesto širdis – plati alėja La Rambla, talpinanti visus iš turistų norinčius užsidirbti entuziastus: nuo gyvas statulas imituojančių artistų, pseudo ispaniško maisto kavinių, blizgančius niekučius siūlančių afrikiečių iki prostitučių ir kišenvagių. Be gausybės pasimetusių turistų, bandančių atrasti šios gatvės grožį, daugiau nieko ypatingo čia nėra. Tačiau tik išsukus iš šios alėjos, atsiveria tikroji Barselona – La Rambla dalija centrą į dvi dalis: architektūrinį miesto pasididžiavimą – Barri Gotic rajoną ir necivilizuota Pietų Amerika kvepiantį, nelegalų gausiai gyvenamą, tačiau vieną charizmatiškiausių – El Raval.
 |
| D.Dagytės nuotr./Augintiniai Barcelonos gatvėse |
Barselona tuo ir žavi – viskas čia susipynę, viskas greta, tačiau neištreniruota akimi ne taip lengvai pastebima. Vietiniai juokauja, kad senamiestis yra tikras labirintas turistams, ir ne vien dėl to, kad dalis mažų gatvelių žemėlapyje nesužymėtos. Toje pačioje gatvėje įsirengę ir brangūs turistiniai restoranai, ir vietinių lankomos užeigėlės. Gali prisėsti pailsėti žmonių perpildytoje aikštėje, o tik už jos pasukus į siaurą gatvelę – rasti nuo miesto šurmulio apsaugantį vidinį parką. Ir taip su viskuo. Gali klaidžioti gatvėmis ir nerasti, to ko ieškai, tačiau užtenka mesti šalin žemėlapį ir liksi maloniai nustebintas. Nors antrą kartą į tą pačią vietą tikriausiai ir nepavyks rasti kelio. Net ir barseloniečiai prisipažįsta, kad senamiestyje kas kart atranda kažką naujo.
Toliau nuo centro – arčiau ispaniškos dvasios
Paradoksalu, tačiau pirmąją pažintį su miestu pradėjau nuo kelis šimtmečius prie Barselonos nesutikusio prisijungti rajono Gràcia. Dar ir dabar čia gyvenantys žmonės pabrėžia, kad gyvena Gràcijoje, o ne Barselonoje. Ir iš tiesų, vietiniai dievina šį rajoną, jį puoselėja ir nenori palikti. Vakarais gatvės pilnos gyventojų. Gali pastebėti, kad daugelis vieni kitus pažįsta ir nepraeina nė 5 metrų nepasisveikinę ir nepasišnekučiavę, o pamiršta pasiimti piniginė šio rajono gyventojui nesukelia jokių problemų kavinėje ar parduotuvėje: „Mañana, Mañana (liet. rytoj) “, – atlaidžiai ranka numoja pardavėja. Tai atrodo neįtikėtina, prisiminus, kad esi antrame pagal dydį Ispanijos mieste. Vienintelė problema, anot ketvirtą dešimtį perkopusio ir ištikimo šio rajono gyventojo Carloso, – mama apie koordinacijai jau pavojingą, bet be galo saldų paskutinį alaus bokalą sužino greičiau nei grįžti namo, ar net spėji užsisakyti.
 |
| D.Dagytės nuotr./Miestas po naktinių fiestų |
|
|
Gràcia tarsi Paryžiaus Montmartas tik be turistų. Čia, kalno papėdėje, susirangę kaimiškai paprasti, neįnoringi pastatai, gausu neišpūstomis kainomis vietinių menininkų galerijų ir dizainerių parduotuvėlių. O naktį nemiegančios aikštės, pilnos ne tik gatvės muzikantų ir jų besiklausančio jaunimo, bet ir šachmatais žaidžiančių ar tiesiog į viską su šypsena žiūrinčių senolių. Turistai, norintys pamatyti daug ir greitai, skuba į kalno viršūnėje esantį, Barselonos simboliu tapusio architekto Antoni Gaudi suprojektuotą parką, ir Gràcia aplenkia. Ir šio rajono išskirtinumu įsitikinti sugrįžta per garsųjį Gràcijos festivalį. Jo metu kiekviena iš aštuoniasdešimties rajono gatvių būna išpuoštos skirtingomis temomis, o gatvės gyventojai dekoracijas kitam festivaliui pradeda gaminti tik pasibaigus tuometiniam.
 |
| D.Dagytės nuotr./Festivaliui išpuošta Barselonos gatvė |
Atsipalaiduok – visko vis tiek nepamatysi
Barselona puikus miestas savaitgaliui. Ji pilnut pilnutėlė kiekvienam pagal skonį tinkančių lankytinų vietų: visą miestą yra išmarginę architektūriškai stebinantys Gaudi pastatai, ant Montjuic kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabi miesto panorama, įsikūręs Olimpinis miestelis, nemokamai galima stebėti stebuklingų fontanų šokius, miesto centre yra zoologijos sodas, o ką jau kalbėti apie įvairiausius muziejus.
Nori ar ne – suvoki, jog visko pamatyti nespėsi, todėl leidi sau atsipalaiduoti, ir tiesiog mėgautis. O šiame mieste to nedaryti – nuodėmė. Iki lapkričio mėnesio kojas galima mirkyti miesto centre esančiame paplūdimyje, ispanų virtuvė grėsmingai rengiasi išstumti Prancūziją iš kulinarijos viršūnių, o festivaliai ir renginiai Barselonoje nesibaigia.
Nesunku suprasti, kodėl šiame mieste gyvena tiek daug užsieniečių – Barselona priverčia mėgautis ir neleidžia, kad darbas okupuotų asmeninį gyvenimą. Grįšiu dar ir aš.
