Nors Sirija, kažkodėl anksčiau asociavosi su nesaugumu, sprogstančiais teroristais, atominiu ginklu, bet pradėję gilintis ir skaityti apie šią šalį atradome daug gerų atsiliepimų apie draugiškus žmones, jų svetingumą ir saugumą. Taigi bandysim sulaužyt daugelio susikurtus neigiamus stereotipus ir pažinti ją tokią, kokia ji iš tikrųjų yra. Gruodį nusipirkom bilietus į Jordanijos sostinę Amaną, iš kur nesunku pasiekti Siriją. Ir štai po kelių dienų žiniasklaida pradėjo skanduoti apie protestą Tunise, o vėliau ir neramumus kitose arabų šalyse, tuo tarpu ir Sirijoje, kurie pasėjo abejonių dėl kelionės. Internetu pabendravę su sirais bei pasekę vietinę informaciją nusprendėm, kad mūsų televizoriai ir laikraščiai pribėrė per daug prieskonių į visų įvykių puodą ir auštant pavasariui atsidūrėme ten.
Damaskas
Amane pasigaunam „Shared taxi“, nes viešasis autobusas prie sienos mūsų nelauks, kol susitvarkysim nuobodžius popierizmus vizai gauti. Džiugu, kad vairuotojas padeda tuos reikaliukus susitvarkyti, nes patekęs į nepažįstamą šalį iš pradžių gauni dozę šalto kultūrinio dušo ir jautiesi žiopleliu, bėgiojančiu nuo langelio prie langelio nežinodamas, ką daryti. Tik paskui įsivažiuoji, perkandi kainas, bendravimo ypatumus, išmoksti derybų meną iki tokio lygio, jog pradedi derėtis sau palankesnį valiutos kursą netgi banke. Kirtus sieną mus pasitinka Sirijos Arabų Respublikos sveikinimo šūkis su prezidento Bashar al-Assado portretu, kurio įdėmų žvilgsnį vėliau sutikdavom ant kiekvieno kampo: autobusuose, turgaus vitrinose, viešbučiuose, parduotuvėse. Vietiniai apie prezidentą atsiliepė tik gerai ir tikėjo, kad jų šaly niekada nebus revoliucijų ir chaoso. Deja, klydo.
 |
| D. Gruzincevos nuotr./Damasko turguje |
Damaskas – seniausia pasaulyje sostinė su chaotišku eismu, automobilių pypsenimais ir įvairių kultūrų mišiniu. Senamiestis lyg didžiulis turgus, kur pasisuksi, ten mojuoja įvairiausios gėrybės, norisi viską išragauti, pauostyti, paliesti. Būtina pamatyti ir koją įkelti į Umayyad mečetę, pasiganyti po senamiestį, išgerti šviežiai spaustų granatų sulčių, „Bakdash” ledainėje paragauti skaniausių pasaulyje ledų bei pasigauti pašėlusį taksistą, kuris užvežtų į kalną, nuo kurio atsiveria Damasko daugiabučių ir satelitų jūra, ir ant kurio plazda, kaip taksistas pasakytų, futbolo aikštelės dydžio Sirijos vėliava. Būtina paminėti vietinius, kurie stebina savo svetingumu, draugiškumu, šypsenomis ir dėmesiu. Čia pasijunti lyg nužengęs nuo raudonojo kilimo, praeiviai gatvėje spaudžia tau ranką, sveikina: „Welcome to Syria“, domisi iš kur mes, telefone rodo nuotraukas apie savo šeimą, gatvėje už šypseną atiduoda savo garuojančią kavą, vaišina saldumynais, vaisiais, daržovėmis, duona, nelenda įkyriai į akis ir per prievartą nebruka savo prekių kaip marokiečiai. Pardavimo menas čia kur kas subtilesnis, gatvėje ar turguje sutiktas „draugas“ geriau pasikvies tave į svečius atsigerti arbatos, pažaisti šachmatais ar kortomis, o paskui pasipasakos, kad čia netyčia šalia turi sidabro parduotuvytę, arba siuvyklėlę ir suprask, gal norėtai įsigyti ką nors gražaus.
Malula
Netoli nuo Damasko atvykstame į Malulą – jaukų krikščionių miestelį įsikūrusį kalnuose, kur žmonės vis dar šneka biblijine aramėjų kalba. Ant aukštų uolų pašmirinėjame po graikų stačiatikių šv. Teklės, vienuolyną. Netyčia randame ir pereiname tarpeklį kuriuo kadaise šv. Teklė bėgo nuo persekiotojų. Pietų vaišėms gauname lietaus, nuo kurio mus mielai priglaudžia vienos parduotuvės pardavėjas. Dėdė primygtinai pasikviečia už prekystalio, užkaičia karštos arbatos ir dar savos gamybos raudonu vynu pavaišina.
Palmyra
 |
| D. Gruzincevos nuotr./Palmyra |
Viešuoju autobusu, kuriame didžiąją dalį sudarė beduinai, be paliovos spoksantys į mus kaip klasėje į naujokus, patraukiame per Sirijos dykumą į Palmyrą – Romos imperijos laikais klestėjusį miestą, jungusį rytų Aziją ir Europą. Palmyra apsuka galvą net ir griuvėsių nemėgstančiam ir laisvai galėtų riesti nosį dėl savo fotogeniškumo, o ypatingai saulei tekant. Neplanuotai liekam iki ryto ir smagiai prie arbatos puodelio pavakarojam su hostelio šeimininko šeima ir giminaičiais. Keliamės 5 ryto ir einam pasitikti saulės. Slampinėdami vieni patys po tuščią dykumą sutinkame lietuvį! Tikimybė tokioje didžiulėje teritorijoje ir tokiu metu sutikti kraštietį turbūt prilygtų kovo mėnesį Varėnos miškuose prisirinkti kibirą baravykų.
 |
| D. Gruzincevos nuotr./Palmyros apylinkės |
Dykuma ir šventyklų kolonos pasimatyme su raudonais rytmečio spinduliais atrodo nenupasakojamai. Šalia ant kalno susigėsta ir raudoniu nusispalvina arabų pilis. Būnant tokio reginio liudininku nebesinori, kad saulė aukščiau tekėtų.
Graudžioje atsisveikinimo ceremonijoje šeimininkas atminimui padovanojo sidabrinę dovanėlę ir paprašė draugo nuvežti mus į autobusų stotį iš kur patraukiam link Homso.
HOMS – Crac des Chevaliers
Mikroautobusu iš Homs‘o pasiekėme ant kalno stūksančią milžinišką, kadaise kryžiuočių statytą Crac des Chevaliers pilį. Deja, gal kaltas nuovargis, gal prieš kelias valandas matyti nuostabūs saulėtekio vaizdai Palmyroje, bet pilis didelio įspūdžio nepaliko. Tiesa pats vaizdas nuo kalno labiau sužavėjo žaliais slėniais ir kontrastiškomis dykumai apylinkėmis. Užsidedam pliusą ir toliau keisdami transporto priemones pajudame link Aleppo (Halab) – vieno seniausių gyvenamų miestų Žemėje.
Alepas
Po vakar ilgos transportų kaitaliojimo ir įspūdžių persotintos dienos taip kietai ir skaniai miegojosi, kad nė melstis kviečiantis muedzinas neprižadina. Pūtėm į ūsą ir pagaliau kėlėmės be žadintuvo.
 |
| D. Gruzincevos nuotr./Alepas |
Randam Alepo turgų (Aleppo’s souq), pasak vadovėlių, patį seniausią ir autentiškiausią Viduriniuosiuose rytuose. Čia mus pasitinka galybė įvairiausių kvapų ir spalvų. Akys raibsta, kiek visokiausio gėrio: įvairiausių formų ir spalvų muilai, prieskoniai, riešutai, vaisiai, arbata, saldumynai prašyte prašosi paieškoti jiems vietos kuprinėje. Čia pat tilinguoja pakabinta avies galva su skerdiena, kurią prošal einantys vietiniai pačiupinėja, panagrinėja, pauostinėja. Gražiai išrikiuoti įvairiaspalviai audiniai, siūlai juostos, rūbai, besišypsantys pardavėjai neleidžia abejingai praeiti prošal. Žmonės čia irgi kiek kitokie nei Damaske, moterėlės labiau „užsimaskavusios“, o gardžiausias kąsnis šiandien objektyvui moteriškės ant galvų besinešančios didžiausius krepšius ir ryšulius.
 |
| D. Gruzincevos nuotr./Sirijos vaikai mėgsta fotografuotis |
„Welcome to Syria“, šypsenų ir pasveikinimų nesuskaičiuosi. Ir nebe keista, kad kiekvienas užkalbinęs detaliai išklausinėja, iš kur mes, kuo užsiimam namie ir ką čia veikiam. Kaip sprendžiam, ne vienas toks pašnekovas galėjo būti slaptasis agentas. Paklaidžioję turgaus labirintais ir klaidžiomis siauromis senamiesčio gatvelėmis pakylam į miesto Citadelę, kurioje knibždėte knibžda vaikų ekskursijų, pro kurias ramiai nepraeisi. O pyplių smalsumas ir noras įlįsti į fotoaparatą! Turbūt pirmoje klasėje mokinukus, pamačius svetimšalį, pamoko sakyti: „hello“, „what is your name“, ir „welcome to Syria“. Šią pamoką jie labai gerai išmokę. Nuo pilies atsiveria bekraščiai miesto plotai, o į dangų žvelgia tūkstančiai aprūdijusių satelitinių antenų galvų.
 |
| D. Gruzincevos nuotr./Alepo muilo fabrikas |
Benagrinėjant senamiestį netyčia prieinam Al Jubail senovinį muilo fabriką. Kaip pasakojo čia dirbantis dėdė, tai ilgiausiai išlikusi muilo gamykla, kurioje muilas gaminamas rankomis. Apsiuostę alyvuogių muilo, smalsias nosis įkišam ir į Aleppo maldos namus Ummayad Mosque. Didingas ir gražus pastatas, kurio kieme ant marmurinio grindinio susėdusios piknikavo moterėlės, aplink jas klegėjo basakojai vaikai, o tuo tarpu vyrai meldėsi kilimais išdangstytoje patalpoje. Nepraleidžiam ir krikščioniškojo armėnų kvartalo Al-Jdeida – su žavia katalikų bažnyčia ir vienu kitu prekystaliu, kur legaliai galima įsigyti vyno.
 |
| D. Gruzincevos nuotr./Moterėlės Sirijos mieste |
Nuo sauso maisto: „shawarmų“ ir falafelių raciono skrandžiai pamažu ima bartis ir reikalauti sriubos, o štai su jos paieškomis užtrunkame ilgai. Čia ji ne topinių hitų viršūnėse, tad uždavus klausimą „ar turite sriubos“ vietiniai taip suglumdavo, lyg per matematikos kontrolinį gavę sudėtingiausią uždavinį. Kažką panašaus į sriubą aptikome armėniškame rajone, bet ten buvo „Ful“, (fulė) – riebus skystas marmalas su pupelėmis ir alyvuogių aliejumi. Būdami kuklūs, nesiryžome su juo pažindintis. Į prabangius restoranus nosies nekišom, nes su biudžetu anksčiau laiko dar nenorėjom skirtis ir štai visai vakarėjant, netoli padangų parduotuvių pavyko rasti vietinę, kaip mes vadiname „skylę“, kur pakabintame meniu lyg loterijoje laimėtą pavardę randame sriubos pavadinimą. Valio, visgi duoklę atiduoti skrandžiui pavyksta! O fulė žiauriai skanus patiekalas, visgi ryte išdrįsom jos paragauti!
Būdami šioje šalyje būtinai paskanaukite siriškų saldumynų, valgykite, kur valgo vietiniai ir neapsiriksite, būtinai derėkitės, sėsdami į taksi iš anksto susitarkite kainą, apie politiką vietinių neklauskite, sirai nemėgsta apie ją kalbėti, būtinai aplankykit Alepą, šypsokitės, bendraukite su vietiniais ir parsivešit pilną bagažą spalvingų įspūdžių.
