Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Svajonių komandiruotė“: Turkija. Atradimų ir svajonės link

Hierapolio amfiteatras
R.Vinterytės nuotr. / Hierapolio amfiteatras
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Svaiginantis oleandrų kvapas nuo kaitros virpančiame ore – pirmas įspūdis ir pojūtis, pasitikęs mus, vos išžengusius iš Antalijos oro uosto terminalo. Pagaliau atostogos ir tūkstančiai mūsų laukiančių kilometrų, kupinų nepamirštamų įspūdžių. Šios mano ir Ričardo kelionės į Turkiją tikslas – pažintis su nepaprastai turtingos senovės civilizacijos paminklais, kultūra, religija, gamta. Per 9 joje praleistas dienas nukeliavome per 2000 kilometrų ir dar daugiau metų į praeitį – antikos amfiteatrus, mozaikomis grįstas Efeso gatves, Hierapolio nekropolį, požeminių miestų labirintus. Turkijoje negali nesistebėti gamtos kaita – kai pervažiavus snieguotus Tauro kalnus, kuriuose nuo aukščio užgula ausis, atsiveria neaprėpiamos, iki horizonto besidriekiančios lygumos. O vėliau – ir vėl snieguotos viršukalnės tolumoje. Visose vietose, kurias aplankėme, mūsų laukė stulbinantys ir kartu paprasti atradimai – apie istoriją, apie žmogų, apie...

...tradicijas. Pakeliui į Kapadokiją, „gražiųjų žirgų slėnį“, užsukome į Koniją – religingiausiu laikomą Turkijos miestą; jame net ir šiandien į atviriau apsirengusią moterį gali būti mestas akmuo tiesiogine šių žodžių prasme. Šiame mieste Mevlana muziejuje atgyjanti „šokančių“ dervišų brolijos istorija atveria žmogaus galimybių ribas – dievo meilės skleidėju dervišu, galinčiu valandų valandas šokti ritualinį šokį Semą – be perstojo sukis apie savo ašį, galėdavo tapti tik tas, kuris sugebėdavo mėnesį išsėdėti panašia į lotoso poza, pasitraukdamas tik fiziologiniams poreikiams tenkinti. 

R.Vinterytės nuotr./Turkijos peizažas
R.Vinterytės nuotr./Turkijos peizaža

...išradingumą. Gioreme muziejus po atviru dangumi Centrinėje Anatolijoje sužavi čia gyvenusių žmonių gebėjimu natūralią gamtinę aplinką pritaikyti savo poreikiams ir buičiai, – tufo (išsiveržus ugnikalniui iš vulkaninių pelenų susidariusios uolienos, kuri tampa kieta tik sąveikaudama su oru) kūbriuose išskobti kelių aukštų gyvenamieji namai, nuostabiomis freskomis puoštos pirmosios krikščionių bažnyčios.

R.Vinterytės nuotr./Turkijos kaimas
R.Vinterytės nuotr./Turkijos kaimas

...išlikimą. Aplankėme Derinkuyu ir Kaymakli – vienus iš šimtų požeminių miestų, besidriekiančių iki 85 metrų gilyn po žeme iki pat požeminių upių versmių. Juose žmonės slėpdavosi nuo priešų antpuolių, o pirmieji krikščionys – nuo persekiotojų romėnų. Ištisas požemių pasaulis su vėdinimo angomis, vyninėmis, maldos salėmis. Jautėme pagarbią baimę, leisdamiesi siaurais ir klaidžiais labirintais, suvokdami jog jau prieš 2500 metų žmonės čia, nuolatinėje prieblandoje, mėnesius neišeidami į žemės paviršių, gimdė ir augino vaikus, laikė galvijus, spaudė vyną, mylėjo ir meldėsi. Tačiau priešingai nei Gioreme, požeminiuose miestuose nėra jokios sienų tapybos – žmonės čia gyveno nuolatinėje baimėje būti užpulti, todėl savirealizacijos ir meno poreikis nebuvo pirmaeilis.

R.Vinterytės nuotr./Kapadokijos peizažas
R.Vinterytės nuotr./Kapadokijos peizažas

...gamtos didybę. Pagaliau prieš mus visu grožiu atsiveria Kapadokijos panorama – fėjų kaminais vadinamos tufo atodangos su bazalto kepurėmis, bent kiek apsaugančiomis šį neįtikėtiną gamtos stebuklą nuo nesustabdomos erozijos. Čia gali išlaisvinti vaizduotę ir iš tiesų matyti tolumoje šuoliuojančius žirgus, kiškį juokingomis akutėmis ar milžinišką kupranugarį. Jautiesi, lyg stovėtum ant pasaulio krašto. Lyg žvelgtum į nepažįstamą planetą. Lyg atmerktomis akimis sapnuotum magišką sapną.

R.Vinterytės nuotr./Uosto gatvė Efese
R.Vinterytės nuotr./Uosto gatvė Efese

...tolstančią jūrą. Pagal legendą amazonių įkurtas senovinis Efeso miestas užbūrė mus savo didybe ir puošnumu – spalvotomis mozaikomis grįstomis gatvėmis, 15 metrų aukščio įspūdingu 2 m.e. amžiuje statytos Celsijaus bibliotekos fasadu. Čia buvo ir gimnazija, ir „linksmybės namai“, įrengtos vandentiekio bei kanalizacijos sistemos. Beje viešieji tualetai Efese buvo miestelėnų bendravimo ir reikalų aptarimo vieta, o kad nebūtų šalta prisėsti ant marmuro plokščių, jas pirmiausia sušildydavo vergai. Kadaise Efesas buvo uostas, šiandien jūra nuo jo atsitraukusi 8 kilometrus.

...tikėjimą. Netoli Efeso, ant Lakštingalos kalno stūkso akmeninė koplyčia, pastatyta ant autentiškų namelio, kuriame, kaip teigiama, paskutinius gyvenimo metus praleido Mergelė Marija, pamatų. Minios piligrimų į šią Vatikano šventa paskelbtą vietą, plūsta melstis ir prašyti malonės – sakoma, jog užrišus mazgą ant troškimų sienos, noras išsipildys. Su savimi neturėjome nė menkiausios popieriaus ar medžiagos skiautelės; džiaugdamasi, jog tai ne Konija, nė nedvejodama dėl didelės svajonės paaukojau mylimiausios suknelės apačią.   

...komerciją ir paveldą. Žydinčių aguonų apglėbtos Į UNESCO pasaulio paveldą įtraukto Hierapolio su didžiausiu Turkijoje mirusiųjų miestu liekanos turistų dėmesiu negali konkuruoti su netoliese esančiu sausakimšu karšto terminio vandens baseinu ir aplink jį įsikūrusiomis prekyvietėmis – 15 000 žmonių kadaise talpinęs įspūdingo grožio antikinis teatras pasitinka mus neįprasta ramybe ir tyla – šią akimirką mudu jame vieninteliai „žiūrovai“.
  
...mirtį ir maldą. Senovinis Myros miestas vilioja uolose VI-III amžiuose pr. m. e. iškaltomis

R.Vinterytės nuotr./Kapavietės uolose. Myra
R.Vinterytės nuotr./Kapavietės uolose. Myra

kapavietėmis. Tokius laidojimo papročius sąlygojo ne tik noras būti arčiau dangaus (kuo aukščiau iškaltas kapas, tuo jo savininkas turtingesnis), bet ir poreikis taupyti negausią dirbamą žemę. Rengti šeimininkui kapavietę – toks buvo kai kurių vergų viso gyvenimo darbas ir tikslas. Netoliese esančioje, visiškai iš po žemių atkastoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, už altoriaus, yra puslankio formos tunelis; tikima, jog septynis kartus juo praėjus, atleidžiamos visos nuodėmės. Mes pasiryžome praeiti vienąkart. Net jei nesi tikintis, čia pajusi neįtikėtiną šios vietos energetiką – kai basas visiškoje tamsoje dvilinkas keliauji siauru taku, kur šimtus metų iki tavęs melsdamiesi ėjo žmonės, jautiesi, tarsi eitum kažkokio gilesnio pažinimo link.

...pozityvumo pamokas. Pamatėme ir ne fasadinę Turkijos pusę – skurdą ir nešvarą kaimuose, pakelėse tarp šiukšlių žaidžiančius vaikus, be laiko suvargusias moteris ir... laimingus žmonių veidus. Mūsų patirtis paneigė keliautojams peršamą stereotipą apie turkus, kaip nemandagius lupikautojus. Sutiktieji šypsojosi mums ir mojo, stengėsi pagelbėti ieškant kelio ir noriai drauge fotografavosi. Gal todėl, kad ir mes šypsojomės jiems, sveikinomės ir dėkojome jų gimtąja kalba. Dar ir dabar kasdienėse gyvenimo situacijose, vertindama įvykius ar žmones, dažnai prisimenu gido Latifo frazę, ištartą mums besišnekučiuojant apie romus, palapinių miesteliais okupuojančius pakeles; kai nusistebėjome, jog Turkijoje jie dažniausiai užsidirba pragyvenimui šokdami ir dainuodami užeigose, nes pas mus, Lietuvoje, dažniausia verčiasi nelegalia veikla, jis mums atsakė: „Kokiu žmogų laikysi, toks jis ir bus“...

R.Vinterytės nuotr./Celsijaus bibliotekos fasadas, Efesas
R.Vinterytės nuotr./Celsijaus bibliotekos fasadas, Efesas

Kaip sunku į glaustą pasakojimą sutalpinti žmonių rankų ir gamtos sukurtus stebuklus, kuriuos pamatėme, iki šiol širdį virpinančius meilę ir ilgesį šiai šaliai (į ją norėsis vėl ir vėl sugrįžti, dar ir dar apie ją kalbėti). Turkija – atradimų ir svajonių kraštas, nesvarbu, kas bebūtum – piligrimas, egzotikos ir nuotykių ieškotojas ar tiesiog ramaus poilsio ištroškęs keliautojas.

P. S.  Mūsų bendras troškimas, pakuždėtas rišant kaspiną ant norų sienos Lakštingalos kalne, išsipildė – mes turime sūnų...

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje