Gyvybės eliksyrams naudotas netikras auksas
Senovės Kinijoje tikėta, kad amžinybę galima pasiekti geriant įvairius mišinius su aukso dalelėmis. Kad ir kaip būtų keista, tačiau tikras auksas ritualų metu naudotas retai – dažniausiai jo pakaitalai. Ir visai ne dėl to, kad didelius Azijos žemyno plotus užimančioje imperijoje šios iškasenos būtų retenybė. Moksliniai darbai kainavo nemažus pinigus, tad reikalingas sudedamąsias dalis interesantai ryždavosi gabenti ir tūkstančius kilometrų.
Buvo manoma, kad tauriuoju metalu paverstos nevertingos medžiagos, savyje turi energijos, galinčios ir žmogų padaryti nemirtingą. Paprastai kalbant – tikras auksas yra ramus, o jo imitacija – gamybos procese įgavusi stebuklingų galių. Manyta, kad gyvsidabris ne tik ilgina gyvenimo trukmę, bet ir gydo lūžusius kaulus.
Prieš gerus ketverius metus iš Lietuvos vaistinių lentynų dingo gyvsidabrio termometrai. Jiems sudužus ant grindų pasklisdavo gyvsidabrio burbuliukai į orą išskirdavę nuodingus garus. Net mokyklose pasakota, kad tokiu atveju pirmiausia reikėtų skambinti ugniagesiams gelbėtojams. Visgi kadaise šis cheminis elementas niekam nekėlė panikos. Jis kaip ir auksas naudotas gyvybės eliksyro gamyboje.
Ši medžiaga pasirinkta ne šiaip sau: tam įtakos turėjo mineralo, iš kurio ji išgaunama, spalva. Kinų kultūroje raudona spalva – tai saulės, ugnies ir energijos simbolis. Platų naudojimą stiprino ir dar vienas veiksnys – gyvsidabrio į valias buvo galima gauti iš centrinės Kinijos kalnuose esančių Sičuanio ir Hunano provincijų.
Legendos pasakoja, kad pirmasis Kinijos imperatorius taip užsidegė nemirtingumo idėjomis, kad nuo didžiulio gyvsidabrio piliulių kiekio išprotėjo ir galiausiai mirė. Tokios istorijos abejotinų receptų plitimo nesustabdė, tad daugiau nei prieš 3 tūkstančius metų Indijos ir Tibeto galingieji gyvsidabriu ne tik ilgino gyvenimo trukmę, bet ir gydė lūžusius kaulus ar profilaktiškai stiprino sveikatą.
Alternatyvūs ilgaamžiškumo siekėjai praktikavo jogą
Kol vieni amžinybės šaukėsi eliksyrais, kiti tikėjo, kad tai priklauso nuo gyvenimo būdo. Pradėti naudoti du terminai, išorės ir vidaus alchemija. Pirma apibūdino visas mikstūras, o antrosios pagrindu tapo joga.
Teigiama, kad praktikuojantys jogą ugdo ne tik savo fizinį kūną, bet ir psichiką. Tam naudoti atitinkami fiziniai pratimai, kvėpavimo technika, subalansuota mityba. Dažnas jogas kartu buvo ir vegetaras. Kai kurie iš savo mitybos raciono pašalindavo svogūnus ir česnakus, kiti grūdinius produktus, dar radikalesni – žuvies produktus. Sklando begalė istorijų, pasakojančių apie neįprastai gerą jogų fizinę būklę ir ilgą amžių.
Kinijos kovų meistras gyveno 256 metus
Istoriniai šaltiniai pasakoja apie žmones, gyvenusius ilgiau už galybes kartų. Manoma, kad šumerų karalių gyvenimo trukmė varijuodavo nuo kelių šimtų iki keliasdešimt tūkstančių metų. Neatsilikdavo ir hebrajų bibliniai veikėjai: čia galima rasti ir Nojaus senelį, mirusį 969 metų. Visgi šie įvykiai neturi svarių įrodymų, tad dažnai priimami kaip mitai.
Žvalgantis po Kinijos žemes galima rasti ir mažiau mistiškesnių asmenybių. Vienas tokių – kovų meistras ir žolininkas Li Ching-Yuen. Tikslios jo gimimo datos nustatyti vis dar nepavyko, tačiau manoma, kad jis gyveno daugiau nei 256 metus.
Ilgaamžiškumo faktas įrodinėjamas rastais dokumentais, kuriuose įrašyta, kad Kinijos valdžia sveikina Li Ching-Yuenas 150-ojo gimtadienio proga. Kiek vėliau, panašus įrašas rastas minint 200-tąjį gimtadienį. Paklaustas, koks yra ilgaamžiškumo receptas, senolis atsakė: „Yra tik keturi svarbūs dalykai – ramus protas, sėdėjimas imituojant vėžlį, vaikščiojimas vikriai kaip balandžiai ir šuniškas miegas.“
Daugiau apie egzotiškus kraštus sužinokite: kelioniuakademi.lt
