Publikuota: 2012 birželio 11d. 07:22
15min.lt

Lietuvis alpinistas Ernestas Markšaitis su kolega iš Švedijos Frederiku Strangu dviese šturmuos beveik nepasiekiamą antrą pagal aukštį pasaulio viršukalnę K2

Jei likimas neiškrės piktų pokštų, Ernestas Markšaitis gali tapti pirmuoju lietuvių alpinistu, įkopusiu į antrą pagal aukštį ir techniškai pačią sudėtingiausią pasaulio viršukalnę K2, kartais vadinamą Čogorio kalnu. „Lietuviai ne tik nėra įkopę į šį kalną. Mano žiniomis, iki šiol jie net nebandė to daryti“, - sako Ernestas.
Alpinistams kartais tenka kasti tunelius (Ernestas Markšaitis - pirmas iš kairės)
E.Markšaičio asmeninio archyvo nuotr. / Alpinistams kartais tenka kasti tunelius (Ernestas Markšaitis - pirmas iš kairės)

Aš einu į kalnus, nes myliu gamtą, myliu gyvenimą, man tiesiog gera būti kalnuose. O pasiekus užsibrėžtų tikslų, viduje jauti neapsakomą jausmą

Tiesa, alpinistas pripažįsta, kad į techniškai pačią sudėtingiausią pasaulio viršukalnę jį gena ne garbės troškimas, ne noras tapti pirmu lietuviu, pasiekusiu K2 (8611 m) viršūnę, o šiek tiek kitokie motyvai.

„Praėjusią vasarą susiklostė taip, kad liko neįgyvendintų planų Tian Šanyje ir Pamyre. Todėl jau rudenį pradėjau ruoštis kopimui į Pobiedos (7439 m) ir Lenino (7134 m) viršūnes. Tačiau gyvenimas kartais nelauktai pasisuka kita kryptimi... K2 yra vienas iš trijų aštuonis kilometrus viršijančių viršūnių, į kurias niekas nebuvo įkopęs žiema. Todėl šią žiemą tai padaryti pabandė labai pajėgi rusų komanda. Kopimo metu žuvo geras mano draugas Vitalijus Gorelikas“, - pasakojo E.Markšaitis.

Ernestas sako, kad draugo žūtis jį labai nuliūdino. Skaudžią žinią aptariant su pažįstamu švedų alpinistu Frederiku Strangu, kuris irgi pažinojo Vitalijų, vyrams kilo mintis pagerbti žuvusį draugą ir patiems įkopti į K2. Į ekspediciją lietuvis ir švedas leidžiasi dviese.

Partneris – žymus švedų alpinistas

E.Markšaičio partneris Frederikas Strangas yra žymus švedų alpinistas, dokumentinių filmų apie kalnus autorius, fotografas. Švedas yra įkopęs į kelias viršūnes, viršijančias aštuonis tūkstančius metrų, praėjęs sudėtingus techninius maršrutus Alpėse.

Bandymas su E.Markšaičiu įkopti į K2 bus jau antrasis F.Strango bandymas pasiekti šią sudėtingą viršūnę. Tarptautinės ekspedicijos sudėtyje 2008 m. jis pirmą kartą bandė įkopti į Čogorį. Tąkart įvyko viena didžiausių tragedijų K2 istorijoje – ledo griūtyje iš karto žuvo net 11 alpinistų.

„Fredrikas atsisakė tolimesnio kopimo ir kartu su dar vienu alpinistu iš 7400 m nukėlė žuvusio serbo kūną. Kiti į griūtį patekę kopėjai dingo be žinios“, - pasakoja Ernestas.

Lietuvis su švedu susipažino per rusų alpinistus, kurie yra vieni stipriausių pasaulyje.

„Su jais kopti - vienas malonumas. Rusų alpinistai visada noriai pasidalina alpinizmo gudrybėmis, patirtimi. Kalnuose bendraujant su rusais, kalba atsitiktinai pasisuko apie Fredriką. Vėliau ir susipažinome. Iš pradžių internete. Vėliau mes daug bendravome, pradėjome planuoti bendrą projektą. Fredrikas yra labai patraukli asmenybe, jis daug keliauja, daug kuo domisi, jo galvoje nuolat sukasi įvairūs „crazy“ planai. Aš esu panašus, taip ir susibičiuliavome“, - apie savo partnerį sako E.Markšaitis.

Meilę kalnams pajuto vaikystėje

Pats Ernestas meilę kalnams sako pajutęs dar vaikystėje. Visų pirma kalnais jį sudomino mama geologė. Jaunystėje ji išmaišė Sibiro platybes, plaukiojo ledlaužiu Arktyje. Grįžusi namo, moteris su sūnumi daug laiko praleisdavo gamtoje, sūnui pasakodama apie savo ekspedicijas, kalnus, ugnikalnius.

E.Markšaičio asmeninio archyvo nuotr./Ernestas Markšaitis kalno Chan Tengri (Tian Šanis, 7010 m) viršūnėje
E.Markšaičio asmeninio archyvo nuotr./Ernestas Markšaitis kalno Chan Tengri (Tian Šanis, 7010 m) viršūnėje

„Kažkada perskaičiau laikraštyje apie Reinholdą Messnerį (vienas žinomiausių pasaulio alpinistų, kalbant apie kurio patirtį kalnuose, dažnai pridedama „pirmasis pasaulyje“ - red. past.), pamačiau jo nuotraukas iš Himalajų. Į jas galėjau žiūrėti ištisas valandas. O jau studentavimo laikais vasaras leisdavau kambarioko gimtinėje Sevastopolyje (Krymas, Ukraina – red.past.). Ten gausu uolų, kuriomis laipiojome. Ten pramokau lipimo technikos, nors niekada ir nebuvau stiprus „uolininkas“. Sniego „paragavau“ 2007 m.“, - apie save pasakoja Ernestas.

Nuo 2007 m. kalnuose jis apsilanko 5-7 kartus per metus. Kopia techninius ir aukštuminius maršrutus. Pernai jis sėkmingai vadovavo alpinistų grupei, su kuria įkopė į aukščiausią Šiaurės Amerikos viršūnę Denali (6194 m.). Visa grupė viršūnę pasiekė dešimtą kopimo dieną. Vėliau lietuviai sužinojo, kad jų rezultatas pagal masiškumą ir greitį per visą Denali istoriją buvo penktas!

„Komandoje buvo keli žmonės pirmą kartą gyvenime stovėję ant „kačių“. Mus aplenkė keturios profesionalų komandos iš Rusijos, Prancūzijos ir JAV. Kopiant į Denali, mūsų komandos sėkmę lėmė tai, kad visi dirbo maksimaliai, buvome nesuvaržyti titulų. Visa komanda buvo kaip vienas žmogus. Keturių kilometrų aukštyje mes kepėme barbekiu, žaidėme futbolą, tinklinį, mėtėme lėkštę. Tokiame aukštyje kiti kopėjai išgyvena negalavimus, todėl mūsų šėliojimai kėlė nuostabą ir pagarbą aplinkiniams“, - praėjusių metų sėkmingą ekspediciją prisiminė Ernestas.

Tačiau ne viskas ir ne visada Ernestu sekėsi sklandžiai. Vienas įvykis parodė, kad einant į kalnus, turi būti viskam pasiruošęs.

„Kartą išvykome su trimis draugais lengvai palaipioti Tatruose. Tai atrodė tarsi paprastas pasivaikščiojimas. O likimas lėmė taip, kad vienas iš mūsų žuvo. Ilgai negalėjau atsigauti. Prarasti draugą kalnuose yra nepaprastai sunku“, - sako alpinistas.

Aklimatizacijai pasirinktas Broad Peak

E.Markšaitis teigia, kad su švedu F.Strangu bendrą ekspediciją planavo dar 2010 m. Tačiau tuomet vyrų keliai išsiskyrė. Žuvus judviejų bendram pažįstamui, lietuvis ir švedas nusprendė vėl suvienyti jėgas ir kartu kopti į dvi viršūnes, viršijančias aštuonis tūkstančius metrų - Broad Peak (8051 m) ir K2 (8611 m).

E.Markšaičio asmeninio archyvo nuotr./Kopimas Kaukaze
E.Markšaičio asmeninio archyvo nuotr./Kopimas Kaukaze

„Skubiai reikėjo surasti projekto finansavimą. Ekspedicijos Himalajuose yra gana brangios dėl brangių leidimų lankytis nacionaliniuose parkuose, leidimų kopti į konkrečias viršūnes, išlaidų logistikai ir įrangai. Reikėjo įgyti gerą fizinę formą, įsigyti reikiamos įrangos... Pasidalinome darbais ir su Fredriku pradėjome intensyviai ruoštis“, - apie ekspedicijos pradžią pasakojo E.Markšatis..

Susitikę Stambule (Turkija) abu alpinistai drauge skris į Islamabadą (Pakistanas). Birželio 20-25 dienomis vyrai jau planuoja būti Broad Peak bazinėje stovykloje, kur pradės aklimatizacinį kopimą.

„Kopiant į aukštus kalnus, būtina gera aklimatizacija. Todėl į aukštumines stovyklas kopiama palaipsniui ir pernakvojus aukštyje, leidžiamasi į bazinę stovyklą poilsiui. Broad Peak kalną pasirinkome aklimatizacijai. Jis žymiai saugesnis nei K2, o jo viršūnė irgi viršija 8 kilometrus nuo jūros lygio. Todėl, mūsų akimis, šis kalnas idealiai tinka aklimatizacijai. Tikimės, kad sugebėsime įkopti į Broad Peak, o jau tada persikelsime į K2 bazinę stovyklą“, - kelionės planais dalijosi Ernestas.

Aklimatizacijai Broad Peak kalnas pasirinktas dar ir dėl to, kad jis laikomas gana saugiu. Tačiau net ir ten keliose vietose susiduriama su krentančiais akmenimis, galimos griūtys. Tas vietas įveikti vyrai planuoja maksimaliai greitai.

Į K2 lietuvis su švedu kops ne klasikiniu maršrutu, einančiu Arbruco ketera (Arbruzzi ridge), o gana techniniu maršrutu, kur patiems teks įrenginėti saugos taškus, tiesti virves.

Viršūnę pasiekia mažai alpinistų

„Pasaulyje yra daug kalnynų, kuriuose yra tūkstančiai nuostabių viršūnių. Tačiau iš visos jų gausybės, kai kurie kalnai ypač išsiskiria savo grožiu. K2 yra vienas tokių kalnų. Aukštos ir stačios, sniegu ir ledu pasipuošusios sienos, aiški viršūnės piramidė nevalingai traukia akį. K2 yra antras pagal aukštį pasaulio kalnas ir nusileidžia tik Everestui. Jis yra šiauriausias aštuoniatūkstantininkas. Tai daro K2 klimatą labai kaprizingu. K2 niekada nebūna ilgų gero oro langų, todėl per sezoną viršūnės šturmui atsiranda viena ar dvi trumpos galimybes, kurias „medžioja“ kopiantieji į viršų“, - apie techniniu požiūriu sudėtingiausią pasaulio kalną pasakoja E.Markšaitis.

Kai kuriais sezonais K2 viršūnės nepavyko pasiekti nė vienam alpinistui. Nuo 1954 m. liepos 31 d., kai į K2 pirmieji įkopė italai Achille Compagnoni ir Lino Lacedelli, viršūnę pavyko pasiekti tik 284 alpinistams.

Aš einu į kalnus, nes myliu gamtą, myliu gyvenimą, man tiesiog gera būti kalnuose. O pasiekus užsibrėžtų tikslų, viduje jauti neapsakomą jausmą.

„Dėl stačių sienų, ledokričių ir lavinų pavojaus, jis laikomas sudėtingiausiu pasaulio kalnu. Čia sunkiai įveikiamas net klasikinis maršrutas. O pats kopimas reikalauja labai gerų alpinizmo įgūdžių. Tai lemia, kad ant K2 nėra komercinių ekspedicijų, kurių gausu ant Everesto. Visa tai daro šį kalną labai patrauklų K2 tai siekiamybė, kiekvieno alpinisto, mylinčius aukštus kalnus svajonė“, - sako Ernestas.

Jis tvirtina, kad išskirti kokį nors vieną būsimo kopimo etapą yra sunku. Iki šturmo stovyklos vyrams teks kopti gana stačia siena. Aukščiau (7600 m) jų lauks ypač pavojinga vieta dėl galimos ledo griūties. Šią vietą būtina praeiti labai greitai.

„Toliau, viršutinėje viršūnės piramidėje, yra gan status pakilimas kieto sniego šlaitu. Į viršų kopti tokiu šlaitu nebūtų sudėtinga, nors aukštikalnėse tai gana sunku. Tačiau leistis žemyn tokiu šlaitu yra gana pavojinga, būtina leistis greitai, kadangi esant daugiau kaip 8 km aukštyje labai apkraunamas organizmas, jis bet kada gali pradėti „streikuoti“. Leistis tenka po varginančio kopimo, todėl reikia būti labai atidžiam ir klaidų daryti negalima“, - būsimais sunkumais dalinosi Ernestas.

Į kalnus eina „todėl, kad jie yra“

E.Markšaitis sako, kad paprastai kopimas į aštuonių tūkstančių metrų viršūnę kainuoja apie 20-30 tūkstančių litų. Šį kartą vyrams panašiai kainuos kopimas į du greta esančius aštuonių kilometrų kalnus. Nuolaidų iš kopimus Pakistane aprūpinančios įmonės nusiderėti padėjo rusų alpinistai.

E.Markšaičio asmeninio archyvo nuotr./Chan Tengri kalnas (Tian Šanis, 7010 m) saulei leidžiantis
E.Markšaičio asmeninio archyvo nuotr./Chan Tengri kalnas (Tian Šanis, 7010 m) saulei leidžiantis

E.Markšaitis pripažįsta, kad kopti į kalnus yra sunku fiziškai, o dažnu atveju – ir morališkai. Tai kainuoja daugybę pinigų. Tai yra rizika ir pavojus. Kalnuose nuolat žūsta alpinistų. Tačiau vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kodėl susirgę „kalnų liga“ žmonės vis grįžta atgal, jis negali.

„Kiekvienas turi savų motyvų. Man patinka būti kalnuose. Ten sutinkama nuostabių žmonių, su kuriais susidraugaujama visam gyvenimui. Į klausimą, kodėl eina į kalnus, kažkada labai taikliai atsakė R.Messneris: „Todėl, kad jie yra“. Aš einu į kalnus, nes myliu gamtą, myliu gyvenimą, man tiesiog gera būti kalnuose. O pasiekus užsibrėžtų tikslų, viduje jauti neapsakomą jausmą“, - sako į pavojingą kelionę susiruošęs Ernestas.

Jis pripažįsta, kad kalnai ne tik dovanoja gerų draugų, kalnai juos ir pasiima.

„Deja, kalnuose tikrai žūsta nemažai žmonių. Pernai netekau dviejų draugų iš Rusijos. Šiemet – Vitalijaus. Tačiau, kur nėra mirčių? Kasdien keliuose žūsta žmonės, bet mes vis tiek kasdien sėdame prie vairo. Juk žūtys mūsų neatbaido nuo vairavimo. Tai kodėl nelaimingi atsitikimai kalnuose turėtų atimti norą kopti?“ - pokalbį baigia E.Markšaitis.

15min.lt redakcija, gavusi žinių iš Pakistano, nuolat informuos savo skaitytojus apie Ernesto Markšaičio ir Frederiko Strango ekspediciją į pavojingiausio pasaulyje kalno K2 viršūnę.

Skaityti visus komentarus 17
Komentuoti straipsnį
PRISIMINTI
ATSTATYTI
Pranešti klaidą
Pažymėkite klaidą tekste, pele paspaudę kairijį pelės klavišą
Užpildykite klaidos formą ir išsiųskite
Komentuoti
* - privalomi laukai

Komentaras įrašytas

Naujausi komentrai

Skaityti visus komentarus 17
Komentarų nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Kategorijos pabaiga