Džiovinimas šalčiu moksliškai
Dabartinė civilizacija liofilizaciją, arba džiovinimą šalčiu, apibūdina kaip procesą, kai sušalęs vanduo iš produktų pašalinamas jį išgarinant žemoje temperatūroje. Moksliškai šis procesas atrodo taip: žali (uogos, vaisiai, daržovės) ar apdoroti (mėsa, įvairūs patiekalai) maisto produktai džiovinimo šalčiu įrenginyje (liofilizatoriuje) iš pradžių yra užšaldomi. Kai temperatūra jų viduje nukrenta iki – 200 °C, pereinama prie džiovinimo, kuriam naudojamas vakuumo siurblys. Jį įjungus slėgis krenta, o šiam sumažėjus iki reikiamos ribos, produktai pradedami lėtai šildyti. Sušalęs vanduo iš ledo virsta garais, kurie keliauja link gretimoje patalpoje įrengtų šaldymo elementų. Ant jų garai vėl virsta ledu, kurį jau galima pašalinti. Šis procesas gali trukti keletą parų, priklausomai nuo džiovinamo maisto rūšies.
Iš ledo garais virtęs ir tik tuomet išgaravęs vanduo nesugadina ląstelės formos, todėl šaltai išdžiovinti produktai išlaiko savo ląstelinę struktūrą. Šaldymo būdu išdžiovintas produktas tampa korėtas ir labai imlus drėgmei. Todėl, skirtingai nuo šilumoje džiovinto maisto, liofilizuoti produktai labai greitai sugeria vandenį ir vėl atgauna pradinę savo būseną. Tai pirmą kartą įrodė bendrovė „Nestlé“, 1938 m. pagaminusi džiovinant šaldant kavą.
Džiovinimas šaldant – atradimas ne vienai nišai
Šis kavos gamintojų atradimas labai greitai išpopuliarėjo ir buvo pritaikytas daugelyje sričių. Visų pirma todėl, kad liofilizacijos būdu apdirbti produktai – tikras lobis verslui. Jų galiojimo laikas pratęsiamas iki 2 ir daugiau metų, o tokius produktus transportuojant nereikia specialaus temperatūrinio režimo. Jie sveria mažiau nei originalus produktas – pavyzdžiui, liofilizuojant 3 tonos šaldytos vištienos susitraukia 3 kartus – iki 1 tonos; su šaldytomis braškėmis dar geriau – 3 tonos virsta 300 kg uogų.
Svarbu tai, kad liofilizuoti produktai išsaugo beveik visas vertingas maistines medžiagas. Termiškai apdorojant produktus, vitaminų juose lieka tik apie 25 proc., džiovinant – apie 40 proc., užšaldant – apie 70–80 proc., o džiovinant šaltyje – 100 procentų. Įdomu ir tai, kad, pavyzdžiui, gėlės po liofilizacijos idealiai išlaiko pradinę spalvą bei formą.
Liofilizacija tapo tikru atradimu ir muziejininkams, siekiantiems nuo pražūtingo drėgmės poveikio apsaugoti tūkstantmetes vertybes – džiovinimo šaltyje būdu ateities kartoms yra saugomos knygos, reti dokumentai, meno dirbiniai, reti archeologiniai ir geologiniai radiniai.
