Aliaskos teritorija yra 26 kartus didesnė nei Lietuvos, bet gyventojų yra net 4,5 karto mažiau – 710,2 tūkst., apytiksliai tiek pat yra briedžių, elnių ir meškų kartu paėmus. Tad ir keliaujant didžiausią įspūdį palieka ne miestai, jų kultūra, bet laukinė gamta. Paneigsiu stereotipą, kad Aliaska – amžino įšalo, ledynų užklotas kraštas. Iš tiesų ledynai dengia vos 2,5 proc. teritorijos. Visur kitur veši taiga arba plyti tundra. Suskaičiuojama virš 3 mln. ežerų, o suskaičiuoti visų upių ir upelių, manau, dar niekas nesiėmė. Čia pats tikriausias žvejų rojus – gali gaudyti ir gražuoles lašišas upėse, ir net 100-200 kilogramų sveriančius otus vandenyne.
Žuvų gausybė
 |
| L.Mackevičiaus nuotr./Žuvies gaudymas |
Kadangi gyvendami Ramiojo vandenyno pakrantėje baidarėmis ir kruiziniais laivais ne kartą plaukėme stebėti banginių bei kitų gyvūnų, tai šias atostogas paskyrėme kelionei į šiaurę. Užsibrėžėme tikslą nuvykti iki Arkties vandenyno. Viso nuvažiavome 4450 km, iš jų daugiau nei tūkstantį neasfaltuotais keliais, nors tai daryti ir draudė mašinos nuomos sutartis. Noras pasiekti Arktį buvo didesnis nei baimė gauti baudą, kurią, beje, grąžindami automobilį sąžiningai susimokėjome – 1000 dolerių.
Visos kelionės nuotykius išpasakoti užtruktų labai ilgai, todėl apsiribosiu keletu. Pirmasis nutiko dar keliaujant 200 km autostopu iki Ankoridžo (angl. Anchorage), didžiausio Aliaskos miesto, kur laukė išsinuomotas automobilis. Mašinos stojo gana lengvai, bet vežė netoli, tad teko pakeisti net tris. Sustoję pirmą kartą, greta kelio pamatėme upeliuką pilną migruojančių lašišų. Tiek daug žuvų dar niekada nebuvau matęs! Prisiminę per televiziją matytus žuvaujančius grizlius, nusprendėme pasekti jų pavyzdžiu. Pagaliau iškėlęs sučiuptą lašišą virš vandens – slidi ir sunki žuvis nė nemanė taip lengvai pasiduoti, supratau, kad šis mūsų užsiėmimas puiki pramoga ne tik mums, bet ir greta upelio susirinkusiems, mus fotografuojantiems ir filmuojantiems smalsuoliams.
Skrydis aplink Makinlio kalną
 |
| L.Mackevičiaus nuotr./Kalnai iš lėktuvo |
Nuoširdus patarimas – atvykę į Aliaską niekada negailėkite pinigų skrydžiui septynviečiu lėktuvėliu iš Talkytnos (angl. Talkeetna) miestelio į Denali kalnyną. Jo metu apsuksite ratą aplink nepakeičiamą Aliaskos simbolį, aukščiausią Šiaurės Amerikos Makinlio (angl. Mt. McKinley) kalną, (į kurį šią vasarą sėkmingai įkopė 9 alpinistų iš Lietuvos grupė), ir, jeigu leis oro sąlygos, nusileisite ant vieno iš ledynų. Galiu užtikrinti, kad iš lėktuvo atsiveriantys vaizdai atperka kiekvieną iš 300 dolerių sumokėtų už skrydį, o meilė kalnams gimsta dar nepasiekus kalno galiūno. Mums pasisekė – skrendant pasitaikė nuostabus oras, taigi net esant didesnei nei 20 laipsnių temperatūrai turėjome galimybę palakstyti sniegynu, pasimėtyti sniego gniūžtėmis bei pasigrožėti beveik 2000 metrų aukštyje esančiu Rūtos ledynu (angl. Ruth glacier).
 |
| L.Mackevičiaus nuotr./Nusileidus ant Rūtos ledyno |
Kaip elgtis sutikus mešką
Net ir skubant į šiaurę, neapsilankyti Denalio nacionaliniame parke (angl. Denali National Park) būtų didžiulė nuodėmė. Prieš gaudami leidimą patekti į parko teritoriją, kuri užima 24500 kv. km (trečdalis Lietuvos teritorijos), turėjome išklausyti valandą trukusį instruktažą kaip elgtis parke, ką daryti susidūrus su grizliu. Tiek jų, tiek juodųjų meškų, kurios yra pavojingesnės, lengvai išvengsi, jeigu nuolatos garsiai kalbėsi, šūkausi. Pasirodo, net ir toks pavojingas gyvūnas šalinasi žmogaus, o puola tik netikėtai
 |
| L.Mackevičiaus nuotr./Daltono greitkelio pakelėje |
užkluptas arba gindamas savo mažylius. Na, bet jeigu vis dėlto susidūrei su lokiu akis į akį, tuomet galioja pati svarbiausia taisyklė – niekada nebėk, čiupk ką nors į rankas, iškelk į viršų ir stenkis pasirodyti kiek įmanoma didesniu. Džiaugiamės, kad neteko to išmėginti. Per nepilnas tris dienas įveikėme apie 40 km pėsčiomis, pamatėme šiaurės elnių, briedžių, kalnų ožių. Su meškomis pirmoji pažintis buvo jų išmatos, kurių nuotrauką, parskridus į Lietuvą, pamatę draugai pakomentavo „kokia graži gėlė“ (!). Pačius lokius sutikome tik važiuodami žaliuoju parko autobusu atgal į Denali miestelį, kur buvome palikę automobilį.
Maudynės Arkties vandenyne
Bene įsimintiniausia kelionės dalis, tai 670 km ilgio Daltono greitkelis (angl. James W. Dalton highway), kurio du trečdaliai – žvyrkelis. Kelias driekiasi per beveik neapgyvendintą Aliaskos teritoriją. Važiuodami grožėjomės įspūdingomis panoramomis, milžiniškais slėniais, granito kalnų grandinėmis, visai greta kelio besiganančiais elniais ir, žinoma, meškomis.
 |
| L.Mackevičiaus nuotr./Denali nacionaliniame parke |
Vėlai vakare pasiekėme savo tikslą – Dedhorso (angl. Deadhorse, pažodžiui, Mirusio arklio) miestelį, aplinkui plytėjo vien pelkės ir nebuvo kur statytis palapinę, tad apsistojome vieninteliame miestelio viešbutyje. Ryte drauge su vos paeinančiais, bet net Arktį pasiekusiais senučiukais užsisakėme ekskursiją prie vandenyno (savarankiškai neįmanoma nusigauti, nes visa pakrantė priklauso naftos bendrovei, aptvertai aukštomis tvoromis). Išsimaudę kone lediniame vandenyje (tiek kilometrų įveikus būtų buvę gėda neišsimaudyti!) įstojome į „Arkties vandenyno poliarinių meškų klubą“, nusifotografavome ir pajudėjome atgal.
 |
| L.Mackevičiaus nuotr./Šiaurės elnias Daltono greitkelyje |
Pakeliui mėginome nusifotografuoti ant greta greitkelio nutiesto naftotekio vamzdžio, bet vos tik užsiropščiau, lyg iš žemės išdygo apsauginio džipas. Išlipęs ginkluotas pareigūnas pagrasino milžiniškomis baudomis už įsiveržimą į privačią teritoriją bei svetimo turto niokojimą (lipimą ant vamzdžio), tačiau pamatęs mūsų išgąsčio pilnas akis nusprendė apsiriboti žodiniu įspėjimu. Tiesa, vieną kadrą spėjome padaryti.
Rekomenduoju Aliaskoje apsilankyti kiekvienam gamtos mylėtojui. Čia sau pramogų ras ir alpinistas, ir gyvūnų stebėtojas, žvejys ar baidarių mėgėjas. Kiekvienam ten vykstančiam siūlau aplankyti tiek valstijos pietus, tiek centrinę dalį (Danali regioną), taip pat ir pačią šiaurę, nes gamta, o ir pramogos joje, visiškai kitokios. Kelionei tinkamiausi yra liepos – rugpjūčio mėnesiai.
