Tik jūsų dėka Portugalijoje žmonės žino apie Lietuvą. Kokius jausmus ir mintis jums sukelia karjeros tarpsnis „Porto“ klube. Atrodė, kad jūs ten atidavėte visą save? (Raimonda)
Manau, kad kiekvienoje komandoje atiduodi save, savo geriausias savybes perkeli į aikštę ir treniruotes. Nemanau, kad Portugalijoje žmonės žino Lietuvą vien dėl to, kad aš ten žaidžiau. Jie išsilavinę ir žino Lietuvą. Sirgaliai domisi, kokie žaidėjai ir iš kur. Spauda ten populiari ir jos daug. Džiugu, kad kažkas buvo nuveikta ir šalies labui.
Sako, kad daugelis sportininkų domisi tik sportu, neskaito knygų, nesidomi kultūra. Ar jūs taip pat visą laiką skiriate tik futbolui? (Karolina)
Nesutikčiau su Karolina. Dalis tiesos yra. Ne visi futbolininkai yra skaitovai. Vieni mėgsta knygas, kultūrą, teatrą. Priklausau tai kategorijai, kuri ne tik futbolu domisi. Mėgstu paskaityti knygas, į kiną nueiti, keliauti. Nesu toks užkietėjęs futbolo fanatikas. Mėgstamiausias filmas –„Revolveris“, o knyga – „Tobula“ ir Paulo Coelo „Zahyras“, iš rašytojų mėgstu Johną Irwingą.
Ar esate daugiau peštukas, ar taikytojas aikštėje? (Virginija)
Žmonės labai skiriasi aikštėje ir už jos ribų. Nesu aikštėje tas didžiausias taikytojas. Kai pagauna žaidimo karštis, prarandi kontrolę, dingsta tas draugiškumas, atsiranda daug agresijos, kartais perlenki lazdą. Aišku, po rungtynių gailiesi, kad nususivaldei. Aukšto lygio sporte yra kovos, būdamas švelnutis nieko nepasieksi. Gyvenime nesu agresyvus. Aišku, neleidžiu, kad liptų ant galvos. Pagarba žmonėms turi išlikti neperžengiant ribų.
Žadate išbandyti trenerio pareigas, o kokią komandą norėtumėte treniruoti? (Karolina)
Viskas turėtų būti palaipsniui. Reikėtų pradėti nuo asistento pareigų, kur galima būtų pasimokyti praktikos. Svarbu turėti praktinį pavyzdį. Nebūtinai kopijuoti, bet atsirinkti. Žinios svarbu, bet labai svarbi psichologinė pusė. Šioje srityje patirtis ateina su metais. Be abejo, visi norėtų treniruoti stiprias komandas. Ką mūsų šalyje pasirinkčiau, sunku pasakyti. Visų pirma norėtųsi, kad Lietuvoje atsirastų tikras futbolas, komandos, strūktūra, rodytų per televiziją, kad pasiektume bent Lenkijos lygį. Mums jau, matyt, nelemta pamatyti tokių čempionatų kaip Ispanijoje.
Kokios šalies sirgaliai patys agresyviausi? Ar tai patyrėte savo kailiu? (Virginija)
Visose šalyse, gal pietinėse agresyvesni, gal Anglijoje kiek švelnesni. Kiek teko bendrauti su draugais, yra ir Lenkijoje agresyvių sirgalių, skustomis galvomis, leidžia sau ateiti į rūbinę. „Benfica“ sirgaliai iš mano patirties agresyvūs buvo ir mano, kad turi teisę imtis tų veiksmų. Jie gali ir mašinas padegti. „Porto“ sirgaliai visuomet išliks labai teigiami.
Kuo užsiimtumėte, jei pasaulyje nebūtų tokios sporto šakos kaip futbolas? (Liucija)
Kažką daryčiau su sportu. Krepšinį paraleliai žaidžiau ir vos ne jaunių rinktinėje buvau. Žaidžiau įžaidėjo pozicijoje. Kartais net pagalvoju, gal reikėjo krepšinį žaisti. Man sekasi, iš 10 baudų pataikau 7 ar 6. Dabar irgi pažaidžiu.
Koks skaudžiausias jūsų pralaimėjimas? (Erikas)
UEFA taurės finalas 2003 metais. Žinojau, kad turėsiu žaisti, ir paskutinę paskutinės treniruotės minutę nusitraukiau raiščius. Aikštė buvo kreiva, tuo momentu supratau, kad viskas. Mes tą finalą laimėjome kitą dieną, bet nejaučiau didelio džiaugsmo. Tas įvykis paliko žymų randą.
Ar krečiate pokštus komandos draugams prieš varžybas ar treniruotes? Kokie įsimintiniausi? (Mindė)
Būna visokių pokštelių, bet kad būčiau didelis pokštininkas – ne. Atsimenu, Portugalijoje buvo populiaru. Gerose komandose žaidėjai prisižiūri, pasidabina. Brazilai būna iš paprastų šeimų ir jie tokio dėmesio neskiria aprangai, tuomet tie mados žinovai pakabina jų treningus ant lentos ir užrašo kainą – 1 euras.
Ar Lietuvos futbolo federacija su Liutauru Varanavičiumi priešakyje pagrįstai kritikuojama dėl nešvarių žaidimų A lygoje? (Gerbėja A)
Nelabai norėčiau leistis į šią problemą. Nelabai gilinuosi į tai. Visada kas nors ką nors šneka. Kadangi nesu federacijos narys, nežinau to viso pyrago, todėl nelabai norėčiau kalbėti.
Koks jūsų treneris autoritetas, kurio galėtum palinkėti Lietuvos futbolo rinktinei? (Monika)
Dabartinis treneris yra puikus treneris mūsų rinktinei. Teko jį pažinti, žmogus profesionalas, matęs tikrą futbolą. Futbolas – ne tik tai, kas vyksta aikštėje, tai daug faktorių, kurie daro įtaką rezultatui, viskas, kas supa komandą. Mūsų rinktinė neturi tiek žaidėjų, bet jis sugeba išspausti iš to, ką turime. Jis nebijo eksperimentuoti, prisiima atsakomybę. Jis netingi nuvažiuoti į Palangą, kad pažiūrėtų jaunimo rinktinių žaidimą. Jis nėra lietuvis, bet rūpinasi ir ateitimi. Dabar jis savo darbą atlieka puikiai. Jis ir puikus pavyzdys mūsų treneriams.
Ar nesigaili, kad negimei Brazilijoje arba Argentinoje? (Piotras)
Brazilijos kultūra man artima, nes Portugalijoje buvo daug brazilų. Apskritai gyvenime teko sutikti daug brazilų, jie atviri, nesvarbu, kad vargšai, bet jie šypsosi ir sugeba likti laimingi. Galbūt geriau būti vargšu ir laimingam. Pas mus žmonės, būna, visko turi ir vis tiek pikti. Su draugais pakalbu, kad galbūt, jeigu būtume gimę kokioje Vokietijoje, Belgijoje ar Olandijoje, būtume turėję daugiau galimybių. Nemažai buvo žaidėjų, kurie turėjo talentų, bet jų talentas užgeso. Beprotiškai sunku prasimušti iš Lietuvos į Italiją ar Rusiją. Vienetai. Tuos žaidėjus tikrai reikia vertinti.
Kokį dopingą vartoja futbolininkai? Juk normalus žmogus nepajėgtų lakstyti po stadioną beveik 2 val. (Žygis)
Dopingo tikrai nevartoja, nes rimtuose čempionatuose kiekvienose rungtynėse yra kontrolė. Nepajėgtume išsisukti. Paprasčiausiai yra teisingas treniruočių procesas, režimas – poilsis, maitinimas. Plika akimi atrodo, neįmanoma tiek išbėgioti, bet viskas atsiremia į ilgalaikį procesą. Kai žaidėjas įeina į tą rimtą, jis nebepavargsta. Aišku, sunku, bet yra atsigavimo priemonių. Jeigu gerai paanalizuotum vieną žaidėją, yra pauzių, tikrai nelaksto iš vieno galo į kitą.
Ar jūsų sūnūs jau galvoja sekti tėčio pėdomis? (Karolina)
Ne. Jie nežaidžia futbolo. Jie daugiau kompiuteriniai vaikai. Su tuo kaip tik bandome kovoti. Vyresnysis eina į boksą, nors pritingi truputį, paraginam, bet futbolas jo visai nedomina. Mažesnis sportiškesnis, bet neatrado savo srities. Būna, vasarą pagainiojame kamuolį.
Galite pasakyti nuošalės apibrėžimą paprastai ir aiškiai? (Asta)
Perdavimo metu atakuojančios komandos žaidėjas negali būti arčiau priešininko vartų negu paskutinis varžovas.
Sveiki, ką reikia daryti norint pasiekti futbolo aukštumas? Suprantu, kad reikia sunkiai dirbti, tačiau konkrečiau. Daug bėgioti ar daugiau dirbti su kamuoliu? (Deiveess)
Beprotiškas bėgiojimas nebus garantas, kad pasieksi futbolo aukštumas. Galbūt reikėtų mėgti futbolą, žaisti, treniruotis negalvojant, kad turi ką nors pasiekti. Svarbu treneris – jis deda pagrindus ir pirmuosius įgūdžius. Tai svarbu tolesnei karjerai. Reikia daug paaukoti, kad siektum to tikslo, ir tai nėra garantas, kad tą tikslą pasieksi. Daugeliui žaidėjų tai nepavyko. Nenoriu būti pesimistas, jeigu sąžiningai sieki užsibrėžto tikslo, jį pasieksi. Talentas ar mažytė Dievo dovana svarbu, visa kita pasiekiama darbu ir meile futbolui. Niekada nežiūrėjau į futbolą kaip į darbą. Jeigu myli tą darbą, tai tikrai pasieksi. Dar 15–20 metų žaisiu futbolą, gal su draugais, mažytėje aikštėje. Nėra taip, kad atsiėdžiau futbolo ir daugiau nebenoriu.
Kodėl Lietuva niekaip negali prasimušti toliau futbole, ko trūksta: geresnių žaidėjų, intensyvesnių treniruočių, laiko, pinigų. Ar užsienio komandų žaidėjai yra fiziškai stipresni nei Lietuviai žaidėjai? Ar koks lietuvis galėtų įmušti įvartį kaip Ronaldo iš 36 metrų atstumo per rimtas rungtynes. (Kęstutis Daugis)
Sugrįžtame vėl prie futbolo struktūros. Žaidėjai užauginami tuomet, kai turi sąlygas. Brazilijoje yra futbolo kultūra, o mes nesame futbolo šalis, neturime sąlygų, neturime net stadionų. Skaudu, kai pažiūri, kur mūsų vaikai treniruojasi. Sunku reikalauti iš žmonių, kodėl nelaimime prieš prancūzais. Tas rezultatas net neatspindi to skirtumo. Jeigu pamatytumėte, kaip Prancūzijoje auginami talentai, tai tikrai nėra ko stebėtis, kodėl neišeiname į pasaulio čempionatą. Jeigu imsime mūsų aplinką ir struktūrą, mes iš viso neturime teisės laimėti. Turėtų trūkti sąžinės kritikuoti, kai pralaimime 0:1 Prancūzijai.
Kaip manai, Edgarai, ar Lietuvoje kils futbolo populiarumo lygis? Manau, kad pats laikas būtų turėti galingą rinktinę kaip krepšinio?.. (Antanas Kučinskas)
Tik tikiuosi, kad jis kils. Jeigu ką nors galėčiau padaryti, tai daryčiau. Kad ją turėtume, turime užauginti. Grįžtame į tą patį – turime pasėti, kad galėtume pjauti.
Kokia įspūdingiausia jūsų karjeros akimirka? (Karolina)
Įspūdingiausia, kai laimėjome taurę. Bet man vienodai brankios, kai Čempionų lygos, UEFA taurės ir Škotijos taurę iškovojome. Visos pergalės pasiekiamos sunkiai. Įsimena tokios akimirkos, žmonių džiaugsmas. Džiaugiuosi, kad man teko tai išgyventi, ir liūdna, kad čia to negalime pasiekti. Įvarčių geriausių išskirti negalėčiau, kaip ir komandos. Kiekviena – praeitas etapas. Man sekėsi su komandomis. Geri santykiai buvo ir su sirgaliais, ir su klubo vadovais. Galbūt jeigu žaistum 10 metų, tuomet galėtum sakyti, kad tai širdies komanda.
Ką manote apie moterų futbolą apskritai ir kaip vertinate moterų futbolą Lietuvoje? Ar jūs pats kada nors apsiimtumėte treniruoti moterų futbolo komandą? (Vilma H.)
Visi gyvename lygybės principu, negali sakyti, kad jos negali žaisti futbolo. Man futbolas – vyriškas sportas. Su moterimi niekada futbolo nežaisčiau. Futbolas, atvirai kalbant, yra žiaurus sportas, kur traumos, skausmas visuomet lydi. Manau, kad netreniruočiau moterų komandos. Per daili lytis, kad galima būtų jas kankinti.
Sveikas, Edgarai. Dvejus metus buvote portugalo Jose Mourinho auklėtinis. Ar tikrai jis yra toks ypatingas, kokiu save laiko? Kokia Jūsų nuomonė apie jį? Gal palaikote su juo kokius nors ryšius? (Romualdas)
Matyt, ypatingas, jeigu pasiekė tai niekada nebuvęs futbolininku. Tai fenomenalus atvejis. Kaip žmogus yra savotiškas, įdomus. Jis sugeba suburti kolektyvą, nesakau, kad jis yra draugas, su kuriuo gali eiti gerti vyno, bet visuomet gali pasikalbėti kaip lygus su lygiu. Tuomet komanda kaip kumštis. „Porto“ buvo demokratiški ir liberalūs santykiai. Jokio vaikymo ir panašiai. Aišku, jis netoleravo sportinio režimo pažeidimų, bet buvo labai humaniškas. Jis ištrauks iš tavęs tai, ką turi geriausia. Jis turi tą dovaną. Mano santykiai su juo – puikūs. Netyčia susitikome prieš kelis mėnesius. Tos arogancijos bendraujant nėra, tai skirta tik spaudai. Jis gali sau leisti atsikirsti ir išlaikyti savigarbą kalbėdamas su žiniasklaida.
Edgaras Jankauskas. Penkis kartus – 1997, 1998, 2000, 2001 ir 2004 metais – išrinktas geriausiu Lietuvos metų futbolininku. Edgaras yra vienas tituluočiausių šalies žaidėjų.
Charizmatiškojo portugalo Jose Mourinho auklėtinis „Porto“ ekipoje 2003 metais džiaugėsi UEFA taure, po metų triumfavo ir UEFA čempionų lygoje. Visų apdovanojimų nacionaliniuose čempionatuose jis turbūt nė nesuskaičiuotų.
Tiesa, pastaruoju metu vienas garsiausių visų laikų šalies futbolininkų žaidėjo aprangą vis dažniau keičia į trenerio kostiumą. Šiuo metu niekur nerungtyniaujantis 34 metų puolėjas lanko trenerių kursus ir mokosi stratego paslapčių.
Neseniai E.Jankauskas buvo išvykęs į Austriją, kur stebėjo būsimųjų Lietuvos varžovių 2010 metų pasaulio čempionato atrankos varžybose Austrijos ir Rumunijos vienuolikių mūšį.
