– Kaip Lietuvos rinktinė pažymi rungtynių baigtį?
– Po rungtynių paprastai visi nueiname į pirtį. Ir alaus bokalą pakeliame. Bendri susibūrimai sutvirtina kolektyvą, ugdo draugiškus jausmus.
– Neretai kalbama ir apie talismanus, ritualus, kurie padeda siekti sėkmės...
– Žaidėjai rungtynių dieną paprastai nesiskuta barzdų. Mes, treneriai, priešingai – tą dieną stengiamės nusiskusti, kad atrodytume solidžiau. Nors per susitikimą su ispanais pastebėjau, kad „Barcelonos“ treneris Josepas Guardiola buvo gal savaitę nesiskutęs. Beje, visuomet į varžybas vežiojuosi ir kryželį. Nežinau, kiek jam metų. Kai žaidžiau Graikijoje, jį man padovanojo vienas graikas. Sakė, kad jis – labai brangus: jam jį senelis perdavė.
– Kiek reikia laiko, kad atgautumėte įprastinę formą po rungtynių?
– Priklauso nuo pačių rungtynių. Šiandien, praėjus trims dienoms, jau nebemąstau. Tačiau vakar mintyse vis dar sukau rungtynių vaizdo įrašą ir intensyviai svarsčiau, ką ir kaip galėjome padaryti kitaip. Nori to ar ne, bet tos mintys nuolat persekioja. Nesvarbu, laimi ar pralaimi. Manau, kad lygiai tą patį daro ir žaidėjai. Geri dalykai greičiau pasimiršta. Klaidos labiau krinta į akis. Jas „apčiupinėji“, kad kitą kartą nepasikartotų. Žaidėjams tiesiai šviesiai pasakai, kur jie klydo ir ko neturėtų kartoti. Kitaip reikėtų vertinti žaidėjo profesionalumą ir tinkamumą rinktinei. Tačiau tų žaidėjų neturime tiek, kad būtų iš ko rinktis ir galėtum laisvai taškytis piktais žodžiais.
– Balso niekada nepakeliate?
– Niekada. Jeigu tai būtų klubas, kalba būtų kitokia, nes čia žaidėjams mokami pinigai. Rinktinė gina šalies garbę ir už rezultatus gauna tik premijas. Todėl pastabas visuomet stengiuosi gražiai išsakyti. Visi kartu peržiūrime rungtynių vaizdo įrašą. Jei kuris nors mano, kad esu neteisus, leidžiu išdėstyti savo nuomonę.
– Ar, būdamas žaidėjas, pats ginčydavotės su treneriais?
– Kai žaidžiau klube Vladikaukazo „Alania“ pas Valerijų Gazajevą, nelabai galėjau ginčytis. Ten viskas buvo taip atidirbta, kad negalėjai neatsirasti reikiamoje vietoje. Kitaip likdavai kaltas. Kiekvienam žaidėjui buvo įkalta į galvą, ką ir kaip jis privalo daryti. Kiekvienas žingsnis aikštėje buvo apskaičiuotas. Tačiau juk žmogus – ne robotas. Jei viskas vyktų tiksliai pagal trenerio nubraižytą planą ir niekas nepadarytų nė vienos klaidos, nebūtų pralaimėtų rungtynių. Būdamas žaidėjas visuomet mintyse permąstydavau visą rungtynių eigą.
– Ar žaidėjų ir trenerių patiriamas nuovargis kitoks?
– Žaidėjai junta fizinį nuovargį, o treneris – psichologinį. Pusantros dienos vaikštai lyg šlapiu skuduru gavęs: nėra jėgų, pusę nakties nemiegi, be to, ir atsikėlęs kitą dieną nesijauti ramus. Aišku, būtume įveikę ispanus, visi skraidytume kaip ant sparnų. Tačiau net nelaimėję prieš pasaulio čempionus, tikiuosi, futbolo gerbėjams padovanojome džiugių žaidimo akimirkų.
– Ar niūrių nuotaikų niekada neparsinešate į šeimą?
– Šeimoje stengiuosi mažai kalbėti apie savo darbą. Būtų pernelyg negarbinga dar ir šeimos nariams užkrauti savo rūpesčius. Jie ir taip domisi mano veikla, stebi, kaip man sekasi, važiuoja į varžybas palaikyti.
– Per keturiolikos metų futbolininko karjerą esate ne kartą tapęs čempionu. Ir ne tik Lietuvos. Koks laimėjimas jus labiausiai šildo šiandien?
– Kad ir koks laimėjimas būtų, jis šildo, nes jam atiduota daug jėgų ir energijos. Galbūt galėčiau išskirti Graikijoje praleistus metus, kai su Atėnų „Panathinaikos“ komanda per vienus metus tapome ir Graikijos taurės, ir čempionato laimėtojais.
– Ar karjeros pabaiga jums buvo skaudi?
– 2004-aisiais patyriau sunkią raiščių traumą, iškenčiau penkias kelio sąnario operacijas. Supratau, kad reikia sustoti. Nuėjau pas klubo „Panathinaikos“ trenerį ir pasakiau, kad daugiau negaliu kankintis.
– Tuo metu jau žinojote, ką veiksite toliau?
– Ne. Viskas išėjo ekspromtu. Parvažiavau namo, ėmiausi statybų. Veiklos turėjau apsčiai. Tai man padėjo greičiau užsimiršti. Metus kamuolio visiškai nespardžiau. Dabar man užtenka tiek, kiek pažaidžiu su veteranais. Po rungtynių jaučiu kelio skausmus, bet užtat žinau, kad esu gyvas.
– Ar turite svajonę padirbėti treneriu užsienyje?
– Manau, kad kiekvienas treneris turi svajonę treniruoti gerą klubą, siekti reikšmingų pergalių. Pernai laimėjome Baltijos šalių futbolo turnyro taurę. Tai labai džiugina. Jei su vyrais pasiektume antrąją vietą atrankoje į 2012-ųjų Europos futbolo čempionatą, būtų tikra sensacija – to dar nebuvo nepriklausomybės metais.
– Kokias viltis siejate su Europos čempionatu?
– Jei netikėčiau sėkme, nedirbčiau treneriu. Kai 1993-iaisiais mane pakvietė Mažeikių klubas „Romar“ ir pradėjo aiškinti, kiek pinigų žada už trečiąją vietą čempionate, iškart pasakiau: „Apie kokią trečiąją vietą kalbate? Aš atvažiavau laimėti.“ 1994 m. tapome Lietuvos čempionais. Jei užimtume antrąją vietą grupėje Europos vyrų futbolo čempionate, manau, būtų labai gerai, turint omenyje dabartinės valdžios nuostatas futbolo atžvilgiu.
– Premjeras Andrius Kubilius sako, kad jeigu į Lietuvą pradės važinėti Madrido „Real“ ar Londono „Chelsea“, tada gal atsiras ir stadionų...
– Man tai atrodo tas pats, kas jaunimą mokyti plaukti ant smėlio, o kai taps čempionais, tada ir baseiną pastatyti... Aišku, toks valdžios požiūris skaudina. Visą Lietuvos futbolo naštą ant savo pečių tempia Lietuvos futbolo federacija. Galbūt rastųsi ir privataus kapitalo lėšų stadionams statyti, tačiau niekas nenori to imtis, kad mokesčiai neprismaugtų.
– Kodėl sutikote vadovauti Lietuvos vyrų rinktinei?
– Gyvenime išbandžiau ir kitų veiklos sričių, tačiau galiausiai suvokiau, kad geriausiai išmanau tai, nuo ko ir pradėjau, – futbolą. Be to, šioje srityje geriausiai jaučiuosi. Ne kiekvienam lemta būti treneriu. Žaidėjas sužaidė ir išvyko, o treneris turi prisiimti visą atsakomybę. Užtat ir sakoma: kai rungtynes laimi, tai laimi komanda, o kai pralaimi, tai pralaimi treneris.
– Ar užduotis, kurias išsikėlėte prieš imdamasis vyriausiojo trenerio pareigų, teko pakoreguoti?
– Kol kas viskas vyksta pagal planą. Kai priėmėme programą ir ištraukėme atrankos į Europos futbolo čempionatą burtus, žaisdami su ispanais planavome pelnyti tašką, bet jis nebuvo stipriai akcentuotas. Programoje numatėme 13–14 taškų.
– Ar esate patenkintas dabartine rinktinės sudėtimi?
– Esu patenkintas ir sudėtimi, ir vyrų požiūriu į darbą. Anksčiau to futbolo lyg ir nežaisdavome, tik gindavomės. Dabar vyrams stengiuosi įrodyti, kad ir mes mokame žaisti, mokame ir kamuolį kontroliuoti, ir įvarčius mušti, tik reikia labiau pasitikėti savimi, nebijoti ir užtikrintai gintis. Atrodo, kad tai pavyksta. Rungtynės su lenkais buvo neblogos, su ispanais – taip pat ganėtinai aukšto lygio, malonios akiai, tik gaila, kad rezultatas – nepalankus.
– Ar yra tokia vieta, kur galite visiškai atitrūkti nuo futbolo?
– Tai padarau tik naktį, kai miegu. O dieną, kur tik nueinu, ką tik sutinku, futbolo temos nepavyksta aplenkti.
– O laiko poilsiui su šeima užtenka?
– Du mano vaikai ir aš žaidžiame grindų riedulį. Dvejus metus iš eilės tapome čempionais. Į šią sporto šaką įsisukau labai netikėtai, net nežinodamas, kas tai yra. Tiesiog su vyrais rūkėme cigarus, kai kažkas pasiūlė sudalyvauti čempionate. Sutikau ir nustebau, kad grindų riedulys – net nepanašus į tradicinį futbolą. Čia kamuoliukus reikia stumdyti lazdomis. Čempionatas jau buvo prasidėjęs, tad be jokių treniruočių teko iš karto į jį įsitraukti. Pabandėme ir... laimėjome.
Beje, šeimoje turime tradiciją kiekvieną sekmadienį susirinkti prie pietų stalo. Dažnai prisigaminame cepelinų. Arba einame pietauti į restoraną. Susidaro nemaža kompanija. Vienas mano sūnus jau gyvena atskirai su drauge. Su mumis kartu nuolat gyveno ir giminaičių vaikų – jie buvo kaip tikri šeimos nariai, mus antrais tėvais iki šiol vadina ir mūsų nepamiršta. Šiuo metu su mumis gyvena jaunėlis sūnus ir žmonos dukterėčia. Visada džiaugdavausi, kai galėdavau padėti kitiems.
