Dar praėjusių metų pabaigoje A.Liubinskas buvo oficialiai pristatytas kaip naujasis Ukrainos I lygos „Lviv“ ekipos vyriausiasis treneris.
Stratego ir klubo vadovų susitikime su žaidėjais „Lviv“ prezidentas Jurijus Kindzerskis teigė, jog iš pradžių į ekipos vairą pretendavo 20 pavardžių. Po pokalbio su penkiais kandidatais Ukrainos klubas į trenerio pareigas išsirinko A.Liubinską.
„Treneris turi daug pozityvios patirties – pradedant vaikų komandomis ir baigiant Lietuvos nacionaline rinktine. Galbūt Lietuva – ne visai futbolo šalis, tačiau trenerio rezultatai iškalbingi. Rungtynės su Italijos, Vokietijos, Ispanijos ar Ukrainos rinktinėmis, kurias lietuviai įveikė arba sužaidė lygiosiomis, buvo sėkmingos tiek komandai, tiek treneriui asmeniškai“, – apie naująjį ekipos strategą kalbėjo „Lviv“ vadovas.
Pats A.Liubinskas savo pirmajame interviu „Lviv“ oficialiai svetainei pasidalijo pirmaisiais įspūdžiais apie klubą, ateities planais, savo futbolo filosofija ir pakalbėjo kitomis temomis. Futbolas.lt siūlo šio interviu santrauką.
– Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su Lvovo klubu? Ar tai jums staigmena?
– Viskas prasidėjo nuo skambučio. Manęs tiesiai šviesiai paklausė, ar domintų galimybė vadovauti I lygos komandai „Lviv“. Atsakiau, kad mane domina visi pasiūlymai, kurie sutampa su mano futbolo požiūriu. Pirmą kartą susitikau su klubo prezidentu Jurijumi Kindzerskiu maždaug prieš du mėnesius. Keletą kartų kalbėjomės. Prezidentas tikino, kad „Lviv“ ne tik šiaip žaidžia, tačiau ir kelia aukštus tikslus. Matau klubo ambicijas. Suprantu, kad nebus lengva, bet kai lengva, tada ne taip įdomu ir mažai kas pavyksta. Sutikau su pasiūlymu ir dabar stengsimės su komanda įveikti visas kliūtis.
– Į Lvovą kelsitės vienas ar atvyksite su asistentu?
– Atsivešiu vieną iš savo buvusių asistentų. Kol jas jo pavardės nesakysiu. Jis bus pristatytas per susitikimą su sirgaliais Lvove. Tačiau galiu pasakyti, kad tai yra patyręs specialistas, kuriuo visiškai pasitikiu. Dažnai konsultavausi su juo sudėtingais klausimais ir visada radome bendrą kalbą.
– Ar jau matėte savo naujosios komandos rungtynes?
– Taip, žiūrėjau rungtynių vaizdo įrašus. Padariau išvadą, kad komanda yra įdomi, visi futbolininkai perėjo gerą mokyklą. Žinau, kad klubo politika – ne ieškoti brangių žvaigždžių, o remtis vietos žaidėjais, vaikinais iš Vakarų regiono.
– Į ką pirmiausia atkreipsite dėmesį?
– Pagrindinis dėmesys bus skirtas poziciniam atakuojančiam žaidimui, kaip jį stiprinti. Reikia sukurti tokį žaidimo braižą, su kuriuo būtų galima iš I lygos pereiti į „Premier“ lygą ir ten žaisti kaip lygūs su lygiais. Aišku, į prizininkus iš karto nepretenduotume (šypsosi), bet ką gali žinoti, kaip seksis darbas.
Gali atsitikti taip, kaip su mano treniruotu „Žalgiriu“, kai Sovietų Sąjungos aukščiausioje lygoje po pirmojo rato atsidūrėme pirmoje vietoje, – sakė A.Liubinskas.Gali atsitikti taip, kaip su mano treniruotu „Žalgiriu“, kai Sovietų Sąjungos aukščiausioje lygoje po pirmojo rato atsidūrėme pirmoje vietoje. Pirmiausia turime tikėti savimi, norėti tokios sėkmės, o jau tada ir Dievas padės.
– Kokie pagrindiniai Jūsų darbo kriterijai?
– Pirmiausia mėgstu kombinacinį futbolą. Nesu jėgos futbolo, greito lakstymo, neapgalvoto puolimo šalininkas. Mano komanda žaidžia nevienodu tempu, keičia taktines schemas, kad kamuolys vaikščiotų tarp futbolininkų ir žiūrovai būtų patenkinti. Antras aspektas, kuris daro įtaką rezultatams, – santykiai tarp žaidėjų ir tarp žaidėjų bei trenerių. Turime rasti bendrą kalbą ir tai padaryti greitai. Stengsiuosi būti žaidėjams kaip tėvas, kuris rūpinasi savo vaikais. Dabar turime vieną tikslą.
– Tačiau anksčiau nesutardavote su Ramenskojės „Saturn“ žaidėju Edgaru Česnauskiu, kuris netgi atsisakydavo vykti į rinktinę...
– Ši istorija yra išpūsta. Tam buvo daug mažiau pagrindo, nei rašė žurnalistai. Pasakysiu taip: žaidėjo reikalas – žaisti, o trenerio – reikalauti. E.Česnauskis jau pats viską suprato... Tada dar buvo jaunas, norėjo kažką įrodyti. Beje, su jo vyresniu broliu nebuvo jokių problemų. Edgarui turbūt per daug susisuko galva dėl karjeros šuolio – iš pradžių Kijevo „Dinamo“, vėliau „Saturn“, daug pinigų, mašinos. Tai vaikinui turbūt padarė įtaką.
Tiesiog buvo reikalavimų, prie kurių turi prisitaikyti visi. Juk visi kiti žaidėjai į tai kreipia dėmesį. Reikalavimai visiems vienodi. Tai svarbus principas, nes jei kam nors darytume išimčių, nieko nebeišeis. Tada buvo vaikiškų epizodų. Nors bendru požiūriu jie nebuvo labai svarbūs, į drausmę visada reikia atkreipti dėmesį.
– Ką iki šiol žinojote apie Lvovo futbolą?
– Su visa pagarba klubui žinojau tik tai, ką galima rasti internete: kad klubas buvo „Premier“ lygoje, iškrito iš jos ir kokie komandos rezultatai. Aišku, anksčiau apie Lvovą daug girdėjau. Tai yra futbolo miestas. Vis dar prisimenu seniau buvusias „Karpaty“, SKA komandas. Lvovo futbolo tradicijos visiems žinomos.
– Turime informacijos, jog mėgstate zoninę gynybą. Ar šią sistemą įgyvendinsite ir „Lviv“?
– Žaidimas zonine gynyba – perspektyvi schema. Taip žaidžia daugelis komandų. Bet prie to reikia labai daug padirbėti, nes reikia vienas kitą pasaugoti. Kiek žinau, tokia schemą „Milan“ klube įvedė Arrigo Sacchi. Nuo tada ir prasidėjo tokios gynybos taikymas.
– Norint žaisti zona reikia šią schemą atitinkančių žaidėjos fizinės būklės. Gintis asmeniškai galbūt šiek tiek lengviau...
– Negalima sakyti, kad lengviau. Kiekviena schema turi savų ypatybių. Pavyzdžiui, Lietuvos rinktinė naudojo zoninę gynybą, kai namuose pavyko įveikti Olego Blochino treniruojamą Ukrainą 2:0. Tada mes, vaizdžiai pasakius, užspaudėme Ukrainą jos pačios aikštės ketvirtyje. Varžovai buvo priversti žaisti ilgais perdavimais ir mūsų gynėjams pavyko lengvai atsimušti. Privertėme varžovus žaisti kaip bedančius, nes žaisdami pagal savo galimybes Ukrainos futbolininkai mus būtų įveikę. Tokia taktika ir agresyvios atakos leido mums laimėti gana įtikinamai.
– Bet toks žaidimas reikalauja aukštaūgių. Lietuvos rinktinėje tokių buvo, o „Lviv“ komandoje nėra...
– Nieko, tai spręsime per treniruotes. Tai, kad čia žaidėjai neaukšti ir greiti, irgi yra gerai. Veikiausiai naudosime kitokią žaidimo schemą.
– Kai 2008 metais išėjote iš Lietuvos rinktinės, pradėjote politiko karjerą...
– Pastaruoju metu dirbau Vilniaus miesto savivaldybėje. Iki tol per 7 darbo metus Lietuvos rinktinėje susikaupė tam tikras nuovargis. Be to, mums buvo keliamos nerealios užduotys. Spręskite patys – turėjome užimti pirmą arba antrą vietą grupėje, kurioje mūsų varžovės buvo Italija, Prancūzija, Ukraina, Škotija. Netgi tokios grupės turnyro lentelėje surinkome beveik vienodai taškų su Ukraina, su kuria žaisdami 0:1 pralaimėjome Odesoje ir 2:0 laimėjome namie.
Tada atėjo pasiūlymas išbandyti jėgas politikoje. Nutariau sutikti. Maniau, kad savo gyvenimo patirtį galiu pritaikyti šioje srityje. Nusprendžiau pritarti. Nepavyko. Per trumpą laiką politikoje mačiau tiek purvo... Viena deklaruojama žmonėms, o iš tikrųjų vyksta kitaip. Viską lemia finansų magnatai. Tas kas pinigų neturi, nieko pasiekti negali. Už kiekvieno, kuris eina į didžiąją politiką, stovi žmonės su pinigais. Ir ne visada su gera reputacija.
Už kiekvieno, kuris eina į didžiąją politiką, stovi žmonės su pinigais. Ir ne visada su gera reputacija, – pasakojo A.Liubinskas.– Tad jūsų politiko karjeros etapą galima vadinti nesėkmingu?
– Vienareikšmiškai. Atgal nenoriu grįžti, su tuo jau baigiau. Futbole, nepaisant visų jo problemų, viskas sąžiningiau.
– Ar žinote, kad Vakarų Ukrainos regionas yra gana specifinis? Turbūt mokysitės ukrainiečių kalbos?
– Prieš atvykdamas į Balstogę, kur esu treniravęs „Jagiellonia“, absoliučiai nemokėjau lenkų kalbos. Dabar jau galiu laisvai bendrauti lenkiškai. Žinoma, kai trūkdavo lenkiškų žodžių, pereidavau į lietuvių ar rusų kalbą, nes stresinėmis situacijomis kitaip neįmanoma, tiesiog nerandi žodžių. Bet kalbą išmokau.
Lietuvoje yra žmonių, kurie gyvena visą gyvenimą ir nemoka lietuviškai, nes to nenori. Jei nori, viskas pavyksta. Noro išmokti ukrainiečių kalbą aš turiu. Per kiek laiko tai padarysiu, sunku pasakyti. Bet tvirtai laikausi nuostatos, kad kiekviena kalba – Dievo dovana.
– Bet kokio futbolininko ar trenerio gyvenime didelį vaidmenį atlieka prietarai...
– Su kiekvienu nauju darbu atsiranda ir naujų prietarų. Ką atsimenu? Pavyzdžiui, kai treniravau Lietuvos rinktinę, pradėjome atrankos ciklą Belgijoje. Prieš rungtynes pamiršau kojines (juokiasi). Padėjo mano asistentas, kuris greitai nupirko naujas. Sužaidėme 1:1 – tai buvo labai gera sezono pradžia. Taip ir gimė tradicija. Kaskart prieš rungtynes asistentas dėl sėkmės pirkdavo naujas kojines.
Tad šis prietaras, galima sakyti, atsirado iš nieko. Yra tokių, kurie prieš rungtynes nesiskuta. Aš visada skutuosi, be to negaliu. Bet laikausi prietaro naudoti tą patį kostiumą po sėkmingų rungtynių. Tas pats ir kalbant apie kaklaraiščius.
