– VMFD „Žalgiryje“ esi keturis mėnesius. Kokią per tą laiką pamatei Lietuvą?
– Kai tik atvykau į Lietuvą, buvau išsigandęs: nieko nežinojau apie šią valstybę, šalis šiaurėje, tad maniaui, kad čia labai šalta. Lietuvoje nebuvo buvęs nė vienas mano pažįstamas. Jaučiausi nejaukiai. Tačiau per kelias dienas komanda ir „Žalgirio“ vadovybė puikiai mane integravo, visi priėmė šiltai, bendravo, padėjo. Nuo tada Lietuvoje jaučiuosi puikiai. Aplankiau kelis miestus: Kauną, Klaipėdą, Palangą. Visur žmonės atviri, dauguma su manimi gali bendrauti angliškai. Žmonės yra tai, kas atspindi valstybę. Lietuviai man patinka, todėl Lietuvoje gyventi gera.
– Lietuviškas futbolas ir A lyga pateisino lūkesčius?
– Mačiau visas Lietuvos aukščiausio futbolo diviziono komandas, su daugeliu jų žaidžiau. A lygą galėčiau suskirstyti į tris grupes: pirmoje, stipriausioje, yra „Žalgiris“, „Sūduva“ ir „Ekranas“. Bet kuri iš šių komandų gali laimėti Lietuvos čempionatą, komandos turi veikiančią vadybą, subūrusios stiprius žaidėjus, jų rungtynes lanko žiūrovai. Šios trys komandos galėtų rungtyniauti gerokai stipresniuose čempionatuose.
Antroje grupėje yra „Banga“, „Tauras“, „Šiauliai“, „Kruoja“. Tai nėra komandos, kurios gali laimėti čempionatą, tačiau vienose rungtynėse gali įveikti bet kurį varžovą. Tuo šios komandos žavios.
Trečioje komandų grupėje komandos žaidžia tam, kad neiškristų į I lygą. Tai „Mažeikiai“, „Atletas“, „Klaipėda“. Visos trys komanodos jaunos, joms reikia daugiau patirties. Ateityje ir jos gali tapti pirmos arba antros grupės komandomis.
Lietuvos futbolo čempionatas man patinka. Ypač tada, kai susitinka pirmos ir antros grupės komandos. Lietuvos futbolas nėra stipriausias Europoje. Net Lietuvoje tai nėra populiariausias sportas, tačiau aš matau, kad LFF stengiasi kelti futbolo lygį, stengiasi pačios komandos. Tai nuteikia optimistiškai.
– Koks buvo tavo sezonas?
– Koks sezonas? (Šypsosi.) Aš labai nusivylęs tuo, kas įvyko. Tai pirmas sezonas karjeroje, kai patiriu rimtą traumą. Man sunku, nes atvažiavau žaisti futbolo, o to daryti negaliu. Noriu padėti komandai, noriu mušti įvarčius – toks mano darbas. Kai atvažiavau, nebuvau iki galo pasiruošęs sezonui, gal tik 40–50 procentų. Kai padedamas trenerių ir komandos sustiprėjau, kai treneris davė man šansą, kai sužaidžiau trejas rungtynes, kai pajutau žaidimo ritmą, kamuolį, komandos draugus, kai pradėjau jaustis aikštėje konfortabiliai, gavau traumą. Aš tikiu, kad galiu būti labai geras futbolininkas, tačiau to teks palaukti.
– Kelio operaciją atliko prieš mėnesį. Ką veiki dabar, kai negali žaisti futbolo?
– Po operacijos atlieku reabilitaciją. Kasdien 4–5 valandas stiprinu operuotą kelį. Noriu kuo greičiau grįžti į aikštę, todėl sunkiai dirbu. Po reabilitacijos mano keliui reikia poilsio, todėl dažnai lieku namuose. Dar negaliu ilgai vaikščioti. Pabaigęs pirmąjį reabilitacijos etapą išvažiuosiu į Prancūziją. Ten tęsiu gydymą, ten mano namai, šeima, draugai. Ten bus paprasčiau. Galų gale ten nematysiu, kaip kovoja mano komanda. Gal širdį mažiau skaudės, kad jai negaliu padėti.
– Apie kitą sezoną jau galvoji? Norėtum karjerą tęsti „Žalgiryje“?
– Noriu likti čia. Po sezono, kai išsigydysiu traumą, kalbėsiu su „Žalgirio“ sporto direktoriumi. Noriu padėti „Žalgiriui“ tapti geriausiu klubu Lietuvoje. Be abejo, stebėsiu visas „Žalgirio“ rungtynes internetu, bendrausiu su komandos draugais „Facebook'e“. „Žalgiris“ yra mano komanda, aš šiame sezone – jos dalis.
