Buvęs Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės strategas Rusijoje jau dirbo 1997–1999 metais, kai vadovavo Naberežnyje Čelnų KAMAZ, Jaroslavlio „Šinnik“ bei ėjo Volgogrado „Rotor“ trenerio asistento pareigas, taip pat 2002–2003 m., kai buvo Kaliningrado „Baltika“ vairininkas.
Nuo 2007 metų, kai atsisveikino su Liepojos „Metalurgs“ (Latvija), jokiai ekipai nevadovavęs treneris teigia nesibaiminąs varginamų kelionių po Rusijos platybes, nes jam svarbiausia – grįžti į mėgstamą darbą.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Benjaminas Zelkevičius |
Kokiam laikotarpiui pasirašėte sutartį su „Luč-Energija“?
Maniau, man siūlys vienų metų sutartį. Bet nuvažiavau į Vladivostoką, pasikalbėjome su Primorės krašto gubernatoriumi Sergejumi Darkinu ir sutarėme dviems metams.
Kalbėjotės ne su klubo prezidentu, o su krašto gubernatoriumi. Kokį vaidmenį atlieka jis?
Jis skiria pinigus. Todėl akivaizdu, kas nuo ko priklauso ir kas viską sprendžia. Net nustebau, kad šis žmogus taip puikiai išmano futbolą. Ne tik futbolą, bet ir visą sportą. Kai kalbėjo apie lietuvius, gyrė krepšininką Vidą Ginevičių ir įvardino kaip kovotoją.
Kokią užduotį gavote kaip „Luč-Energija" strategas? Grįžti į aukščiausiąją lygą?
Jokios užduoties kol kas nekėlė. Kalbėjomės, kad užduotys bus keliamos, kai sukomplektuosime komandos sudėtį. Tada bus aiškios komandos galimybės.
Ar bandysite pasikviesti futbolininkų iš Lietuvos?
Negaliu kviestis užsieniečių. Nebent jie būtų labai geri ir kainuotų ne tiek daug. Klubas taupo, nes ekonominė padėtis nėra pati palankiausia.
Kokį įspūdį padarė Vladivostokas? Ar teko būti šiame mieste?
Ne, šiame mieste iki šiol niekada nebuvau. Turiu prisipažinti, kad apžiūrėti jį laiko nepakako. Atskridau, pernakvojau klubo bazėje, kuri yra netoli gubernatoriaus rezidencijos, iš ryto apsilankiau pas gubernatorių ir skubėjau atgal į lėktuvą. Nemačiau net klubo bazės aikščių. Tačiau viešbutyje sąlygos buvo puikios.
Rusijos antroje pagal pajėgumą lygoje jau dirbote anksčiau. Ką galite pasakyti apie šio čempionato peripetijas?
Nemanau, kad jos galėjo labai pasikeisti nuo tada, kai treniravau „Baltiką“. Yra grupė komandų, kuri pretenduoja patekti į aukščiausiąją lygą. Kai kurioms pavyksta pakilti aukščiau, tačiau neretai jos vėl grįžta žemyn.
Netoli sienos su Kinija ir Šiaurės Korėja esantis Vladivostokas yra bene tolimiausias didžiulės Rusijos futbolo taškas. Ar negąsdina dažni tolimi skrydžiai į rungtynes svečiuose?
Esu profesionalas. Man futbolo reikia kaip oro. Supratau tai, kai buvau be klubo ir ėjau treniruoti vaikų. Todėl galiu pasakyti, kad skraidysiu dirbti mėgstamo darbo. Jeigu kelionės būtų turizmo tikslais, turbūt vargintų. Bet juk žinosiu, kad atskridęs dirbsiu futbolo srityje.
