Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Baidarininkas Aurimas Lankas: „Barzdą nusiskutu tik varžybų dieną“

„Mano barzda auga jau nuo pat Europos čempionato, iš kurio parsivežėme bronzą, ir nusiskusti jos neketinu iki pat pasaulio čempionato“, – teigė A.Lankas.
„Šiaulių naujienų“/Artūro Staponskaus nuotr. / „Mano barzda auga jau nuo pat Europos čempionato, iš kurio parsivežėme bronzą, ir nusiskusti jos neketinu iki pat pasaulio čempionato“, – teigė A.Lankas.
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiaulietis baidarininkas Aurimas Lankas ir jo porininkas Edvinas Ramanauskas ne per seniausiai grįžo iš Vokietijoje vykusio Europos baidarių ir kanojų irklavimo čempionato, kur pelnė bronzos medalius. Vos spėję žvilgantį laimėjimą parvežti į savo gimtąjį miestą – Šiaulius, sportininkai

išvyko į pasaulio irklavimo čempionatą, vykstantį Maskvoje.

Pokalbiui su A. Lanku susitinkame jo išvykimo į Maskvą išvakarėse Šiaulių irklavimo bazėje.

Talentingas irkluotojas, pasipuošęs dailia barzdele, „Šiaulių naujienų“ žurnalistus pasitinka plačia šypsena. Prieš pat tuoj įvyksiančią paskutinę pasaulio čempionato pasiruošimui skirtą sportininko treniruotę kartu su baidarininku įsitaisome atviram ir nuoširdžiam pokalbiui.

– Kodėl pasirinkote būtent baidarę?

– Tai labai paprasta paaiškinti. Kaip žinote, mano tėtis Antanas Lankas yra baidarių treneris, ir kai man buvo apie 10 metų jis atsivedė mane į irklavimo bazę tiesiog praleisti vasarą.

Iš pradžių toks mažas irklavimo bazėje buvau vienintelis, tai taip ir trindavausi prie tiltelio. Vėliau, kai man suėjo 11–12 metų, mokytis irkluoti atėjo mano amžiaus vaikų, kartu su jais ir dabartinis porininkas E. Ramanauskas.

Nuo tol ir kibau į rimtesnį darbą. Pradėjome ruoštis ir dalyvauti varžybose. Jau nuo pat pradžių Lietuvoje plaukdami ir vienviete, ir dviviete valtimi tiek Edvinas, tiek aš laimėdavome prizines vietas. Taip palaipsniui augome, tobulėjome ir iki šiol, manau, gana sėkmingai irkluojame.

– Ar fiziškai sunku ruoštis varžyboms?

– Tai priklauso nuo to, kokią distanciją irkluoji: ar 200 metrų, ar 1 kilometro. Taip pat priklauso ir nuo to, kada treniruojiesi, ar žiemą, ar vasarą. Žinoma, tas bendras, vadinamas štangos, fizinis pasiruošimas reikalingas visus metus – tiek žiemą, tiek vasarą. Mes juokaujame, kad to geležies beveik niekada nepaleidžiame iš rankų.

Žinoma, tas bendras, vadinamas štangos, fizinis pasiruošimas reikalingas visus metus – tiek žiemą, tiek vasarą. Mes juokaujame, kad to geležies beveik niekada nepaleidžiame iš rankų.

Na, bet kalbant apie pasiruošimą, kuris vyksta ant vandens, suprantama, kad žiemą irkluoti Lietuvoje beveik nėra įmanoma – viskas būna užšalę.

Bet tam yra skirtos stovyklos. Pernai irkluoti buvome išvykę į porą stovyklų. O gal kitais metais pavyks į dar daugiau nuvažiuoti, nes šio sezono rezultatai gana neblogi. Taip pat kitais metais vyks atranka į olimpiadą, todėl bus reikalingas didelis pasiruošimas ir įdirbis.

Žiemą stovyklos vyksta Portugalijoje. Kai pas mus minus 20 laipsnių, Portugalijoje būna apie 10–12 laipsnių šilumos. Tačiau ten taip pat nėra idealios sąlygos treniruotėms, nes dažnai lyja, o tos saulės taip norisi. Žinoma, esmė mums yra vanduo ir galimybė irkluoti.

Dar vienas dalykas: man sportą reikia derinti su darbu, todėl tokiose stovyklose ne visada išbūnu, kiek reikia. Mano porininkas būna tris savaites, na, o aš – kokias dvi. Tačiau viską stengiuosi tinkamai sudėlioti į vietas ir, manau, kol kas pavyksta.

– Ar reguliuojate savo mitybą?

– Aišku, mes, baidarininkai, turime prisižiūrėti maistą, bet, deja, ne visada pavyksta. Stengiuosi ypač prieš varžybas atsisakyti bulvinių patiekalų. Taip pat ir saldumynų pamažinu, kad ir kaip labai norėtųsi pyragų ar dar kažko.

Ir visa tai reikalinga, kad prieš varžybas netyčia neatsirastų papildomų gramų ar kilogramų. Tačiau galiu patvirtinti, kad labai griežtai laikytis dietų kaip kultūristams tikrai nereikia.

– Gal turite kokį ritualą, kurio laikotės prieš varžybas?

– Matote, kokia mano barzda? Prieš svarbias varžybas aš ją auginu ir nesiskutu. Mano barzda auga jau nuo pat Europos čempionato, iš kurio parsivežėme bronzą, ir nusiskusti jos neketinu iki pat pasaulio čempionato.

Pavyzdžiui, kiti irkluotojai barzdos neskuta ir varžybų dieną, bet aš nusiskutu. Esu taip sugalvojęs, kad visos nesėkmės, patirtos treniruočių metu, dingsta tuo pat metu, kaip ir mano barzda.

Pavyzdžiui, kiti irkluotojai barzdos neskuta ir varžybų dieną, bet aš nusiskutu. Esu taip sugalvojęs, kad visos nesėkmės, patirtos treniruočių metu, dingsta tuo pat metu, kaip ir mano barzda. Ją nusiskutęs esu naujas žmogus, pasiruošęs varžytis ir parodyti tik geriausius rezultatus. Nežinau, kiek tai veiksminga, bet toks jau mano įsitikinimas.

– Kokias jūsų savybes išugdė irklavimas?

– Atsidavimas šiai sporto šakai man tikrai davė daug. Bet labiausiai išugdė užsispyrimą ir nepaliaujamą tikslo siekimą. Manęs daug kas klausia, kaip galiu taip anksti rytą keltis, eiti sportuoti, bet man tai atrodo įprasta ir nieko ypatinga. Jeigu žmogus turi tikslą ir yra į jį susikoncentravęs, tai viską sugeba suderinti ir įdėti daug savęs. Be to, miegas man nėra prioritetas, pamiegoti spėsiu, kai būsiu kokių 70 metų.

Taip pat irkluojant išmokau per daug nekreipti dėmesio į nesėkmes, o kaip jau minėjau, susitelkti ties vieninteliu tikslu – gerais rezultatais.

Žinoma, būna visko: ir nepasiseka, ir irklas iš rankų išslysta, ir dar kažkas nutinka, bet aš žinau, kad galiu susikaupti, užsispirti, pradėti viską iš naujo – ir tai padaryti gerai.

– Ar planuojate sekti tėčio pėdomis?

– Galiu pasakyti, kad kol kas neplanuoju būti treneriu. Bet juk niekada negali spjauti į vandenį, iš kurio galbūt pats gersi. Jeigu kada nors atsiras galimybė dirbti tokį darbą ir, žinoma, bus su kuo dirbti, visko gali nutikti.

Nors mano išsilavinimas to neleidžia ir kol kas apie tai nė negalvoju. O jaunimui aš visada mielai patariu. Galbūt ne visada meiliai, švelniai, kaip jie norėtų, bet stengiuosi su jais pasidalyti patarimais ir savo nemenka patirtimi.

Taigi nebūtinai reikia būti treneriu, kad kitiems galėtum perduoti tai, ko jau esi išmokęs ir pasiekęs.

– Ar irkluotojams Lietuvoje pakankamai geros sąlygos?

– Aš turiu labai tvirtą savo nuomonę šiuo klausimu. Žinote, palyginti su krepšininkais, Lietuvoje mes esame beveik niekas.

Aš esu visiškai prieš krepšinį, tik nesupraskite klaidingai, ne prieš krepšininkus kaip sportininkus, kurie dirba savo darbą, bet prieš valdžios ir žiniasklaidos požiūrį į šią sporto šaką. Krepšinio rėmimas milžiniškas, arenų pristatyta visuose Lietuvos miestuose, nors gal jų tiek ir nereikėtų.

O ar kas nors pastebi, kad mes Šiauliuose turime vieną iš unikaliausių visoje Lietuvoje gamtos objektų – Talkšos ežerą? Kur matyta, kad ežeras tyvuliuotų pačiame miesto centre. Visa tai neišnaudotos galimybės, nes jei valdžia tinkamai investuotų į šią vietą, pripažintų Talkšą nacionalinės svarbos objektu valstybės lygmeniu, čia daug kas pasikeistų.

Įdomiausia, kad kai aš nuvažiuoju į kitas šalis, kur yra iškasti dirbtiniai kanalai, padaryti netikri paplūdimiai, žmonės ten tiesiog plūste plūsta, mielai leidžia laisvalaikį, o pas mus...

Galėčiau apie tai kalbėti ir kalbėti, bet per daug neišsiplečiant tiesiog pabrėšiu tai, kad atsižvelgiant į rezultatus, kuriuos pasiekia Lietuvos irkluotojai, valdžios požiūris į mus yra nulinis.

– Koks laimėjimas jums pats svarbiausias?

– Iš Europos čempionato parsivežtas bronzos medalis man tapo didžiausiu ir kol kas įsimintiniausiu laimėjimu. Čempionatas Vokietijoje buvo labai sunkus ir tai savaime suprantama: juk susirinko geriausi Europos irkluotojai.

Aš ir mano porininkas turėjome įveikti tris etapus. Per atrankinį etapą padariau klaidą: tiesiog susimaišiau, kur yra finišas. Galbūt iš susijaudinimo, net nežinau. Buvo skirtingos trasos, skirtingai sudėti burbulai ir aš šiek tiek anksčiau baigiau trasą. Todėl pirmajame etape mes finišavome tik treti ir iškart nepatekome į finalą. Tačiau per pusfinalį ir finalą viskas vyko sklandžiai.

Tai su tokiomis nesėkmėmis ir sėkmėmis tas laimėjimas mano tapo ganėtinai įsimintinas ir svarbus.

Dar vienas įspūdis iš šio čempionato yra tas, kad mes irklavome didžiuliame ežere, palyginti su Talkša – maždaug dešimt kartų didesniame. Tame ežere plaukiojo laivai, kėlė bangas, tai tiesiog buvo toks išbandymas, nes praplaukiančių laivų niekas nestabdė.

Beje, Vokietijos priėmimas tikrai nepaliko labai gero įspūdžio. Pavyzdžiui, valgyti mums duodavo normuotai, kaip kokiame vaikų darželyje. Taip tikrai neturėtų būti, kai sportininkai dalyvauja tokiose rimtose varžybose.

Keista, nes Vokietija tokia stipri šalis ekonomiškai, o jų elgesys ir priėmimas tikrai buvo ne iš maloniųjų.

Aš suprantu, kad tokioje valstybėje kaip Bulgarija ar dar kur nors taip elgtis galbūt įmanoma, bet iš Vokietijos to tikrai nesitikėjau...

– Kokie planai po pasaulio čempionato?

– Šiek tiek pailsėsime, bet tas poilsis nebus toks, kad nesirodyčiau išvis irklavimo bazėje. Manau, kokius du-tris kartus per savaitę tikrai ateisiu pairkluoti. Negaliu leisti sau per daug ilsėtis, nes prieš pasiruošimą pasaulio čempionatui buvo pakankamai didelis krūvis: visiškai apleidęs irklavimą pakenkčiau ir fizinei formai, ir, aišku, sveikatai.

Na, o rugpjūčio mėnesio pabaigoje vyks Talkšos regata. Nors tai ir nelabai svarbios varžybos, bet vis tiek joms ruoštis reikia. Taip pat Trakuose rugsėjo mėnesį planuoju dalyvauti Galvės regatoje. O paskui, spalio mėnesį, prasidės rimtas pasiruošimas kitiems metams – atrankai į olimpiadą. Iš viso pasaulio į šią olimpiadą pateks tik 7 dvivietės valtys, todėl laukia tikrai nemenkas iššūkis ir daug daug intensyvaus darbo.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką