Vis dėlto duodama interviu Sport.ru dabar jau Rusijos šiuolaikinės penkiakovės rinktinės narė nevengė prisiminti ir išsiskyrimo su Lietuva aplinkybių. Vis dar neaišku, ar D.Rimšaitė galės dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse, nes tokio sutikimo nėra davęs Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK), tačiau sportininkė patvirtino – noras dalyvauti olimpiadoje nepaskatins jos grįžti.
„Nėra jokių minčių grįžti. Važiavau čia įsivaizduodama, kad kažkas panašaus gali nutikti. Žinoma, gaila, bet su tuo susitaikiau. Išvažiuoti nebuvo spontaniškas sprendimas“, – kalbėjo D.Rimšaitė.
D.Rimšaitė prasitarė, kad mintį išvažiuoti iš Lietuvos audė dar tuomet, kai nieko įspūdingo nebuvo laimėjusi. „Pirmą kartą mintis išvažiuoti kilo prieš trejus metus. Dabar gailiuosi, kad delsiau tiek laiko, pirmiausia – dėl olimpiados“, – teigė D.Rimšaitė, kuri svarbiausią savo karjeros trofėjų – pasaulio vicečempionės titulą – iškovojo 2010-aisiais.
Apie santuoką nekalba
D.Rimšaitė ir rusų žurnalistui atsisakė atskleisti, už ko ištekėjo atvykusi į Rusiją. Kaip žinia, santuoka sportininkei buvo būtina, kad gautų Rusijos pilietybę. Spėliojama, ar D.Rimšaitės santuoka nebuvo fiktyvi.
„Tai buvęs sportininkas. Tačiau daugiau apie jį nenoriu kalbėti. Kodėl? Nes nenoriu, kad kas nors Lietuvoje apie tai sužinotų. Saugau save, jį ir mūsų nervus“, – teigė sportininkė.
D.Rimšaitė teigė, kad nuo žiniasklaidos dėmesio pavargo ne tik ji, bet ir jos šeimos nariai. „Mamai teko pasikeisti telefono numerį, taip jai įgriso. Prieš išvykdama daviau keletą trumpų interviu, maždaug „taip susiklostė asmeninės aplinkybės, be to, ten treniruotis bus paprasčiau“. Pridėjau dar keletą abstrakčių frazių ir daugiau su žiniasklaida nebendravau. Tačiau ir be mano komentarų spaudoje buvo pilna mano „citatų“. Ir pateikiama būdavau ne iš pačios gražiausios pusės.“
Pirmą kartą mintis išvažiuoti kilo prieš trejus metus. Dabar gailiuosi, kad delsiau tiek laiko D.Rimšaitė interviu taip pat išdėstė savąją dialogo su LTOK versiją. „Dar praėjusių metų vasarą prašiau, kad mane išleistų. Man atsakė – ne. Pokalbis tęsėsi, jie kažką man siūlė, o aš tyliai klausiausi. Galiausiai jie manęs paprašė visus tuos pokalbius laikyti paslaptyje. Na, gerai. Bet netrukus pats olimpinio komiteto atstovas duodamas interviu pasako, jog aš norėjau daugiau pinigų ir turėti tokias sąlygas, kokių Lietuvoje niekas neturi. Buvau apipilta purvu, bet supratau, kad ginčytis beprasmiška. Tegu būsiu aš bloga – išvažiuosiu ir gyvenkite be manęs. Tiesa, nemaniau, kad kils toks skandalas. Maniau, viskas tyliai praeis.“
Vakaruose savęs neįsivaizduoja, tik Rusijoje
D.Rimšaitė rusų žurnalistui pasakojo, kad Lietuvoje sportas, išskyrus krepšinį, yra paprasčiausiai užmirštas, o premijos už pasiekimus tokios, kad jei sportininkas nori pragyventi – turi eiti kažką papildomai dirbti.
„Prasidėjus krizei visos premijos buvo sumažintos perpus, nors ir iki tol jos nebuvo įspūdingos. Pavyzdžiui, už olimpinį apdovanojimą buvo mokama 400 tūkst. litų premija. Aš tapau pasaulio vicečempione ir Europos pirmenybių prizininke – net nenoriu minėti, kokias premijas gavau. Tai juokingi pinigai. Pirmoji mintis juos gavus – kam man visa tai? Eičiau mokytis ir dirbti, užsidirbčiau daugiau.“
Žurnalistui replikavus, kad ir Rusijoje problemų netrūksta, D.Rimšaitė atsakė: „Galvojau apie tai. Tačiau čia man pažįstama kultūra, čia jaučiu ryšį su žmonėmis. Kaip bebūtų, mes (lietuviai ir rusai, – red. past.) esame panašūs. O Vokietijoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose savęs neįsivaizduoju.“
