Gniaužia kvapą? Šiek tiek gniaužia. Fantazijos ar tikrovė? Atsakymo į šį klausimą teks palaukti iki 2017-ųjų rugsėjo, kai Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) nuspręs, kur vyks 2024-ųjų vasaros olimpinės žaidynės.
„Mes laimėsime, olimpiada vyks Romoje“, – ramiu ir tvirtu balsu, su pasitikinčia šypsena veide sako Luca Cordero di Montezemolo.
Kas nepažįsta šio žmogaus? Finansų ir verslo pasaulyje tokių nėra. Futbolo ir automobilių pasaulyje tokių irgi nėra. Dvidešimt trejus metų vadovavęs „Ferrari“ koncernui ir F-1 komandai, Luca visiems laikams užsitarnavo pravardę „misteris Ferrari“.
Kokių tik superpareigų neturėjo šis elegantiškas 68 metų italas iš Pjemonto. „Unicredit“ banko viceprezidentas, FIAT koncerno prezidentas, „Juventus“ klubo viceprezidentas, „Maserati“ vadovas, dienraščio „La Stampa“ tarybos narys.
Dabar L.C.di Montezemolo yra nacionalinės oro bendrovės „Alitalia“ prezidentas. Neseniai „misteris Ferrari“ gavo dar vienas pareigas – vadovauti Romos olimpinių žaidynių parengiamajam komitetui.
Šiuo metu miestų-kandidatų kautynės dėl teisės rengti 2024-ųjų olimpines žaidynes – finišo tiesiojoje. Liko tik keturi pretendentai: Los Andželas, Budapeštas, Paryžius ir Roma.
– Prezidente, koks svarbiausias Romos koziris kovoje dėl olimpiados? – klausiu L.C. di Montezemolo.
– Matote, Roma yra ne šiaip miestas. Roma yra Italija. Roma yra Florencija, Roma yra Neapolis, Sardinija. Olimpinį futbolo turnyrą numatome rengti ne tik Romos „Olimpico“ stadione, bet ir Milane, Turine, Genujoje, Florencijoje, Bolonijoje, Udinėje, Neapolyje, Baryje, Palerme.
O štai buriavimo olimpines rungtis turėtų puikią vietą Sardinijos salos pakrantėje, ties Kaljariu. Maratonas? Simbolių kupina trasa, kuri vingiuotų greta Vatikano, žydų sinagogos ir Romos mečetės. Tai būtų didysis olimpinis taikos maratonas.
Dviratininkai finišuotų ties Koliziejumi – via dei Fori Imperiali gatvėje. Galvojame, kad olimpinis deglas į Italiją atkeliautų iš labai simbolinės vietovės – Lampedūzos (tai maža salelė netoli Afrikos krantų, kurioje išsilaipina į Europą plūstantys migrantai – P.J.)
– Po to, kai iš kandidatų sąrašo po referendumo pasitraukė Hamburgas, turite tris miestus varžovus. Kuris jums atrodo pats grėsmingiausias?
– Visi dėl olimpiados kovojantys miestai-kandidatai verti pagarbos. Imkime Los Andželą. Šis miestas atstovauja JAV, kuri turi didžiulę įtaką olimpiniame sąjūdyje. Nepamirškime, kad būtent Los Andžele įvyko dvi olimpiados – 1932 ir 1984 metais, tad miestas turi didžiulę aukščiausiojo lygio sporto renginių patirtį.
Maratonas? Simbolių kupina trasa, kuri vingiuotų greta Vatikano, žydų sinagogos ir Romos mečetės. Tai būtų didysis olimpinis taikos maratonas.
Tiesa, dabar artimiausios dvi vasaros olimpiados numatytos ne Europoje: 2016 metais – Rio de Žaneire, 2020-aisiais – Tokijuje. Na, o paskui, manyčiau, olimpinės žaidynės grįžtų į Senąjį žemyną.
Budapeštas – rimtas ir reikšmingas kandidatas, atstovaujantis naujajai Europai. Pagaliau, Paryžius. Tai turbūt svarbiausias pretendentas į olimpines žaidynes. Tiesa, Paryžius labiau atstovauja sau pačiam kaip miestui. Todėl manau, kad nugalės Roma, Italija.
– Jūs turite tokio pobūdžio sportinės diplomatijos patirties?
– Man teko vadovauti 1990-ųjų pasaulio futbolo čempionato parengiamajam komitetui. Kaip pamenate, Italijai pavyko iškovoti teisę surengti planetos futbolo pirmenybes. Kita vertus, aš su „Ferrari“ komanda laimėjau keturiolika F-1 pasaulio čempionų titulų!
– Atėnų, Londono ir kitos pastarosios žaidynės atskleidė vieną nerimastingą tendenciją: tai labai brangiai kainuojantis renginys, kurio išlaidos dažniausiai kelis kartus viršija pradinę sąmatą. Juk Roma vieną kartą jau atsisakė rengti vasaros olimpiadą. Kas pasikeitė?
– Pasikeitė daug kas... Po sėkmingos „Expo“ pasaulinės parodos Milane tarp dviejų didžiausių Italijos miestų atsirado tam tikra sveiko pavydo atmosfera. Pasikeitė pati Roma ir jos gyventojų požiūris į olimpines žaidynes, lyginant su nuotaikomis, kurios vyravo prieš 5–6 metus.
Artimiausios dvi vasaros olimpiados numatytos ne Europoje: 2016 m. – Rio, 2020 m. – Tokijuje. Paskui, manyčiau, olimpines žaidynės grįžtų į Senajį žemyną.
Kita vertus, kažkodėl vis kalbama ir akcentuojama tos olimpiados, kurios kainavo daugiau, nei buvo numatyta. Bet, imkime, pavyzdžiui, Barselonos žaidynes. Koks buvo šis miestas prieš žaidynes, ir koks tapo po jų?
Arba kad ir Romos 1960-ųjų olimpinės žaidynės. Per keletą metų, rengiantis šioms žaidynėms, buvo atlikta daugiau miestui svarbių darbų negu per keletą vėlesnių dešimtmečių.
– Kiek galėtų kainuoti olimpinės žaidynės Romoje?
– Kol kas mes neturime galutinių skaičių, bet juos turėsime greitai pateikti Lozanoje TOK specialistams. Mūsų parengiamojo komiteto biudžetas, 24,9 mln. eurų, yra gerokai kuklesnis, lyginant su Paryžiaus ar Los Andželo komitetų išlaidomis.
Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad 70 proc. olimpinėms žaidynėms būtinų sporto objektų Romoje mes jau turime. Tai labai svarbu, kalbant apie kaštus ir pasiruošimą.
– Ar Roma neketina rengti gyventojų referendumo, kuris atspindėtų miesto norą arba nenorą rengti olimpines žaidynes. Juk panašiai buvo padaryta Hamburge: ten nugalėjo „ne“...
– Šiuo metu nematau jokio būtinumo rengti referendumą. Mus remia miesto savivaldybė, remia vyriausybė, respublikos prezidentas. Mes jau atlikome parengiamąjį darbą susitikimų su gyventojais metu.
Juos vykdėme visuose Romos municipalitetuose, keturiuose sostinės universitetuose, kalbėjomės šia tema netgi pagyvenusių žmonių klubuose. Olimpiada Romai ir jos gyventojams būtų nepakartojama atsinaujinimo galimybė. Žinoma, tai didžiulis iššūkis miestui, bet esu tikras – Roma su juo puikiai susidorotų.
