Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Net 27 valandas be poilsio išbėgęs geležiniu vadinamas G.Grinius: „Kadaise labai nemėgau bėgimo“

Gediminas Grinius
Asmeninio arch. nuotr. / Gediminas Grinius
Šaltinis: 15min
4
Skaitysiu vėliau
A A

Tiek būdamas vaikas, tiek paauglystėje ar jaunystėje bėgioti Gediminas Grinius labai nemėgo. Rimčiau su tuo susidurti privertė karo akademija, vėliau – pamėgus karinę penkiakovę – bėgimas tapo kiek artimesnis. Grįžus iš išgyvenimų kupino Irako, bėgimas Gedimui tapo atsipalaidavimu. Dabar jau profesionalus ultramaratonininkas pavadinamas net geležiniu žmogumi. Ir ne veltui – jo bėgimo be poilsio rekordas net 27 val. ir 30 min.

– Ar pamenate, kada apskritai pradėjote bėgioti?klausėme G.Griniaus.

– Ilgą laiką bėgimo iš tiesų nemėgau. Stojant į karo akademiją teko laikyti fizinio pasirengimo testą, taigi pabėgioti teko, bet nepatiko man šis užsiėmimas ir tada. Galima sakyti, kad į bėgimą pradėjau kitaip žiūrėti, kai atradau tokią sporto šaką kaip karinė penkiakovė.

Ji, tiesa, labai skiriasi nuo šiuolaikinės penkiakovės, ją sudaro visai kitos disciplinos. Taigi viena iš jų ir buvo 8 km bėgimas. Tada man teko į bėgimą pažvelgti kitomis akimis, pradėjau treniruotis ir ieškoti būdų, kaip lengviau ir greičiau įveikti minėtą atstumą. Šis etapas truko 4–5 metus.

– Kaip suprantu, tuo viskas nesibaigė. Bėgimas įtraukė taip, kad pradėjote norėti vis daugiau?

– Na, panašiai, tačiau etapų ir priežasčių buvo įvairių. Daug nulėmė tai, kad 2007 metais su darbu išvažiavau į Iraką. Ten turėjome tikrai nemažai išbandymų ir išgyvenimų, taigi reikėjo ieškoti būdų, kaip atsipalaiduoti. Tam tinka įvairiausi būdai – dviračio minimas, ėjimas, tačiau kadangi jau šiokį tokį įprotį bėgti turėjau, rinkausi šį. Būdamas Irake bėgioti pradėjau dažniau ir daugiau, tai man tikrai padėdavo atsipalaiduoti.

Būdamas Irake bėgioti pradėjau dažniau ir daugiau, tai man tikrai padėdavo atsipalaiduoti.

Sunku buvo kaip vyrui pripažinti, bet grįžęs iš Irako turėjau vadinamąjį potrauminio streso sutrikimą (Post-traumatic stress disorder, PTSD). Namuose krūptelėdavau užsitrenkus durims, kartais trūkdavo savitvardos, taigi turėjau ieškoti būdų, kaip nusiraminti, atsipalaiduoti. Ir vėlgi – tuo būdu tapo bėgimas. Aš pastebėdavau, kuo ilgiau bėgu, tuo ramesnis grįžtu į namus. Taigi – mane palaikė ir šeima. Dabar jau gerus 3–4 metus minėtų simptomų neturiu, bėgdamas mintyse generuoju kokias nors naujas idėjas, ką nors planuoju.

– Tai tos ilgos distancijos galima sakyti, kad „atėjo“ natūraliai?

– Ir taip, ir ne. Kiek vėliau įsirašiau į „Šviesos karių“ klubą ir su jais atradau maratoną. Kartą jie organizavo 101 km bėgimą Nida–Būtingė, tai buvo pirmasis mano toks ilgas bėgimas, po kurio sakiau – daugiau niekada. Paties bėgimo metu viskas buvo gerai, bet po jo iš tiesų buvo labai sunku. Tiesiog neturėjau tokio bėgimo patirties, tai ir pakišo koją. Pamenu, buvo labai šalta – natūralu, išdegintos visos kalorijos, skaudėjo visą raumenyną ir kokią savaitę vaikščiojau tiesiog atbulomis. Tuo metu tikrai galvojau, kad vis dėlto bėgimas ne man, tačiau nemečiau.

Kokiais 2013 metais jau pradėjau sportuoti profesionaliai. Tada su šeima gyvenome Lenkijoje, į kurią turėjome vykti dėl mano darbo. Ten laisvo laiko turėjau daugiau nei Lietuvoje, taigi – daugiau laiko skyriau ir bėgimui. Šiokio tokio populiarumo sulaukęs Lenkijoje nusprendžiau vykti ir į užsienio varžybas, kadangi sekėsi neblogai, natūralu, vis judėjau į priekį.

Asmeninio arch. nuotr./Gediminas Grinius
Asmeninio arch. nuotr./Gediminas Grinius

– Pakalbėkime apie tai, kaip atradote būtent „ultra trail“ bėgimą? Maratono buvo maža?

-Na, visų pirma, natūralu, kad kai pradedi sportuoti, norai ir užmojai auga. Norėjau bėgti vis daugiau, be to – man labiau patiko bėgimas kalnais, įvairiausiomis trasomis, o ne lygiu keliu. Galiausiai, kiekvienas žmogus stengiasi išnaudoti savo privalumus, o man bėgimas kalnais sekasi geriau. Ir, aišku, man kur kas smagiau bėgti gamtoje – kalnai, miškų vietovės. Iš esmės tuo „trail“ ir skiriasi nuo įprastų maratonų, kad asfalto trasoje gali būti ne daugiau kaip 20 proc.

Aš nesu toks geras ir greitas, tačiau turiu kitų privalumų, būtent todėl man patinka „trail“ bėgimai, kuriuose nugalėtojus nulemia kur kas daugiau veiksnių nei įprastame maratone.

– Ar kariškio darbą įmanoma suderinti su profesionaliu sportu?

– Ooo. Suderinama labai sunkiai (juokiasi). Tai nulemia, kad mano aktyvi diena prasideda kokią 6 ryto ir baigiasi apie vidurnaktį. Turiu atlikti savo tiesioginį darbą, turiu pasportuoti, kas tampa jau beveik kasdienybe, o dar turiu pabūti ir su šeima. Taigi visa tai reikia bandyti suderinti. Kitaip tariant, hobis tapo dar vienu darbu.

Tai nulemia, kad mano aktyvi diena prasideda kokią 6 ryto ir baigiasi apie vidurnaktį.

Dėl pagrindinio darbo – mano vadovai leidžia jį derinti su bėgimu. Kitu atveju, vargu ar tai būtų įmanoma, vis dėlto važinėjant į varžybas reikia imti papildomų atostogų ir pan. Džiaugiuosi, kad vadovai yra orientuoti į rezultatą, aš jų nenuviliu, padarau savo darbą 100 proc, o kartais ir daugiau, taigi – jie patenkinti.

– O šeima? Ar pakanka laiko jai? Ar nesiskundžia?

– Kai tik pradėjau bėgioti, šeima buvo labai patenkinta, nes matė, kaip tai man padeda. Buvo atėjęs ir toks laikas, kai galvojo, kad aš bėgioju gal jau ir per daug. Tada į bėgimą stengiausi įtraukti ir savo šeimą. Na, dabar jiems patinka su manimi keliauti, su manimi būti. Manau, kad rodau gerą pavyzdį savo vaikams. Kartais jie žaidžia ne kokį kompiuterinį žaidimą, o žaidžia imituodami bėgimo varžybas ar pan. – tai džiugina.

– Štai neseniai pasiekėte trasos rekordą Gran Kanarijoje 127 km įveikdamas per 14 val. 23 min. ir 41 sek. Jūsų karjera nėra ilga, bet reikšmingų įrašų jau yra. Kuris maloniausias?

– Labai sunku atsakyti į šį klausimą, nes visi pasiekimai malonūs, jie atneša naujų patirčių. Taip, Gran Kanarijoje vykusiame „Ultra Trail World Tour“ etape buvau pagerinęs trasos rekordą. Tai, aišku, yra labai malonus pasiekimas, tačiau atsimenu ir kitus.

„Trail“ ir yra tuo įdomus, kad trasos ilgis dar nieko nepasako – vienoje vietovėje ši distancija gali būti įveikta per 14 val., kitoje – kone per dvigubai ilgesnį laiką. Tai priklauso nuo paviršiaus, kalnų, takų ir pan. Pavyzdžiui, Amerikoje esu bėgęs 100 mylių (160 km), jas įveikiau per 14 valandų su trupučiu ir buvau ketvirtas. Tuo tarpu tas pačias šimtą mylių Reunjono saloje bėgau net 27 valandas ir trisdešimt minučių ir taip pat buvau ketvirtas. Beje, tai buvo kol kas ilgiausias mano bėgimas be poilsio – jos taip pat labai įsimintinos.

Kaip minėjau, visos varžybos atneša savotišką pasitenkinimą. Pamenu, kai pirmosiose rimtose tarptautinio lygio varžybose būdamas kone niekiam nežinomas atbėgau trečias ir aplenkiau ne vieną garsų bėgiką. Man pačiam tai buvo „vau“. Po to, sekė dar keli itin malonūs laimėjimai – pernai Gran Kanarija ir „Mount Fuji“ Japonijoje. Gran Kanarija – apskritai pirmas laimėjimas, o Japonija – pirmos laimėtos varžybos Azijoje.

Asmeninio arch. nuotr./Gediminas Grinius
Asmeninio arch. nuotr./Gediminas Grinius

– Bėgate dešimtimis valandų. Ką tada galvojate? Kaip nenumirti iš monotonijos?

– Visų pirma, „trail“ bėgimų privalumas tas, kad vaizdas keičiasi – tai kalnas, tai miškas ar dar kas. Tačiau etapų, aišku, būna visokių. Tik startavę kelias valandas bėgdami kalbamės su kolegomis. Vėliau jau galvoji apie šeimą, dėlioji kažkokius planus. Dar kita stadija – kai pradedi įsivaizduoti visokius scenarijus. Bėgdamas Japonijoje įsivaizdavau, kad aš samurajus, ir turiu tai įveikti. Gerai, kad nebuvo dar tos paskutinės stadijos, apie kurią kai kurie pasakoja – haliucinacijų.

Bėgdamas Japonijoje įsivaizdavau, kad aš samurajus, ir turiu tai įveikti.

– Kaip, ką ir kada valgote tokių ilgų trasų metu?

– Visose trasose kas 10–20 km būna išdėstyti pasipildymo ar maitinimosi punktai, tačiau valgau bėgimų metų aš retai. Dažniausiai pribėgęs juos tik pasiimu sau įprastus želiukus, kuriuose yra angaliavandenių, suteikiančių energijos, ir toliau bėgu. Jie yra patogūs – taigi galiu juos valgyti ir bėgdamas, negaišdamas laiko.

Tiesa, neseniai pirmą kartą skrandi iš tiesų paprašė maisto. Atbėgau į punktą ir sakau žmonai – noriu valgyti. Žmona nustebo, nes niekada nevalgau, taigi nubėgau į maitinimo zoną, suvalgiau bulvių. Tai užtruko kokias 5 min., o trečiai vietai pralaimėjau trimis. Galvojau apie tai, bet kita vertus – nežinia, ar iš viso būčiau nubėgęs, jei nebūčiau pavalgęs.

Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad mitybos ir režimo klausimais mane labai smarkiai palaiko žmona. Esant norui nuklysti, ji nuolat pasaugo. Prieš varžybas turiu užsibrėžęs tikslą dvi savaites eiti anksčiau miegoti, kad būčiau gerai pailsėjęs. Kartas taip norisi užsisėdėti, bet žmona neleidžia (nusijuokia).

– Kiek psichologinis pasiruošimas, nuotaika turi įtakos bėgimui?

– Labai daug. Aš sakyčiau, kad tai lemia kone 60 proc. viso rezultato. Galiu remtis savo patirtimi. Jei esu ko nors sunerimęs, galbūt kamuoja kokia įtampa, nesutarimai – man daug sunkiau sekasi bėgti. Jei kalbėsime apie ilgesnes distancijas, tai – dar svarbiau, ilgesnės distancijos prastai psichologiškai besijausdamas gali visai neįveikti?

– Ar kiekvieną kartą tenka įveikti tą vadinamąjį „lūžį“? Kaip jis juntamas?

Pernai bėgau Gran Kanarijoje ir kokiame 30-ame kilometre taip sakant „lūžau“. Bet ilgas bėgimas tuo ir yra geras, kad tu gali spėti atsigauti.

– Šis dalykas žinomas kone kiekvienam maratonininkui, tačiau jis atsitinka ne kiekviename bėgime. Tai priklauso nuo daugelio dalykų: ir miego, ir pasirengimo, ir minėtos psichologinės būklės.

Aš galiu pasakyti iš savo patirties. Pernai bėgau Gran Kanarijoje ir kokiame 30-ame kilometre taip sakant „lūžau“. Bet ilgas bėgimas tuo ir yra geras, kad tu gali spėti atsigauti. Taip atsitiko ir man – po kokių 20 km atsigavau ir įveikiau trasą net rekordiniu laiku. Tiesa, šiemet nubėgau dar greičiau negu pernai, tačiau be jokio lūžio. Kaip pradėjau greitai, taip ir bėgau.

Kalbant apie požymius, galiu įvardinti tik tuos, kuriuos pats jaučiu. Kiekvienam, matyt, yra skirtingai. Visų pirma, tiesiog kojos nebėga taip, kaip nori ar kaip esi įpratęs. Antra, kas svarbiausia, matyt, krenta nusiteikimas. Matai, kad nepabėgi, kad tikslo nepasiekti ir galiausiai palūžti.

– Šiais laikais bėgimas, maratonai iš tiesų labai išpopuliarėjo. Organizuojama daug bėgimo renginių ir Vilniuje, ir kituose miestuose, daugėja ir žmonių, norinčių ir galinčių bėgti. Kiek iš tiesų reikia laiko pasiruošti nubėgti maratoną?

– Į tokius klausimus atsakyti nelengva, nes, kaip mėgstu sakyti, kiekvieno kūnas individualus. Tai priklauso nuo to, ar žmogus visiškai nesportavęs, ar iki to, sakykime, plaukiojęs baseine. Pastaruoju atveju, reikėtų šį tą pakeisti, kiek kitaip pasitreniruoti, pirmuoju – kur kas daugiau pasirengimo.

Vis dėlto, jei kalbėtume apie mažiau fizinio aktyvumo turėjusius žmones, sakyčiau, kad maratonui reikėtų ruoštis apie metus laiko. Ir tai būtų tikslas ne pasiekti kokių nors aukštų rezultatų, tačiau ramiai, nežalojant nugaros ar kelių, be skausmų ir vargų tiesiog su malonumu įveikti savo pirmąjį maratoną.

– Ar daug sulaukiate prašymų pasidalinti savo patirtimi, gal jau ėmėtės treneriauti? Nesinori po kurio laiko turėti savo išugdytą sportininką, kad būtų už ką sirgti?

– Pasidalinti patirtimi prašo, tačiau galbūt ne taip ir daug. Štai dabar dalyvausiu viename didžiausių bėgimo renginių „Ruoškis bėgti“. Ten ketinu kalbėti savo itin mėgstama tema, ją kalbu ir per „Team building'o“ seminarus – apie žmogaus mentalines ribas. Seminaro pavadinimas – „Robotas irgi žmogus“ šiek tiek nusako esmę, tačiau visa tai yra gvildenama per bėgimo prizmę. 

Dėl trenerio darbo – kol kas labai didelių planų nekuriu. Turiu darbą, daug laiko tenka skirti sportui, taigi ne tiek daug jo ir lieka. Vis dėlto, turiu nedidelę grupelę žmonių, kuriuos treniruoju. Tiesa, vienas iš jų jau dabar rodo tikrai puikius rezultatus, taigi vis dėlto suteikia vilties, kad palaikyti tikrai bus ką.

– Kokie artimiausi planai, iššūkiai?

– Planų tikrai yra, mintyse jau sukasi ir gana didelis planas – bėgimas su kliūtimis. Užsienyje tai šiuo metu labai populiarėja. Šis sportas reikalauja visai kitokio pasiruošimo ir įgūdžių, taigi – mane irgi labai traukia. O labiausiai mintys sukasi apie bėgimo aplink Kalifornijoje esantį Tahou ežerą rekordas., jis nuo 2009-ųjų priklauso Kilianui Jornetui. Norint šį rekordą pagerinti reikėtų skirti tikrai nemažai laiko, tačiau manau, kad tam ryšiuosi.

Komentarai: 4
Šioje istorijoje Maratonas, Bėgimas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką