Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Parolimpiniai čempionai nežinioje: nuo rugsėjo pinigų treniruotėms nėra

Lietuva – JAV
Rimanto Navicko/RGB pictures nuotr. / Lietuvos golbolo rinktinė
Šaltinis: Lrt.lt
1
Skaitysiu vėliau
A A

„Grįžę iš Rio de Žaneiro sužinojome, kad atlyginimas treneriui nebus mokamas. Mūsų sporto bazę išlaikė sporto mokykla „Tauras“, nuo šių metų pradžios iki rugsėjo finansavo Kūno kultūros ir sporto departamentas. O nuo rugsėjo 1 d. jokio finansavimo nėra ir mes nežinome, ar galėsime savo salėje treniruotis“, – teigia parolimpinį auksą iš Rio de Žaneiro parvežusios golbolo rinktinės narys Genrikas Pavliukianecas.

Apie treniruočių sąlygas, požiūrį į neįgalius sportininkus ir golbolo fenomeną Lietuvoje – pokalbis su golbolo parolimpiniu čempionu, rezultatyviausiu žaidėju paroliminėse žaidynėse G.Pavliukianecu ir golbolo rinktinės vyriausiuoju treneriu Karoliu Levickiu.

– Golbolas – aklųjų ir silpnaregių riedulys, žaidžiamas trys prieš tris salėje, sportininkai guli, stengiasi įmušti kamuolį į kitoje salės pusėje esančius vartus. Pone Levicki, ar tokia šio žaidimo esmė?

– K.Levickis: Pasakėte teisingai, išskyrus, kad sportininkai guli. Žaidėjai guli tik tada, kai ginasi. Taip jie stengiasi užstoti kuo didesnį vartų plotą. Įvartį stengiamasi pelnyti atsistojus ir kuo greičiau įsibėgėjus.

– Golbolo žaidėjai žaidžia su specialiu kamuoliu, jo viduje yra skambaliukai. Žaidėjas girdi kamuolį. Pone Genrikai, ar įmanoma tiksliai nustatyti kamuolio trajektoriją girdint tik garsą?

– G.Pavliukianecas: Sudėtinga. Metimų yra visokių – lygių, slystančių grindimis ir šokinėjančių. Yra ir suktų metimų – panašiai kaip futbole ar lauko tenise, kai kamuolys yra užsukamas. Tada turi įsitempęs klausytis, tačiau ne visada pavyksta. Rodos, kamuolys kairėje, bet paskutiniu momentu pasisuka į dešinę ir viskas baigiasi priešininko įvarčiu.

– Nepaisant to, kad žaidžia silpnaregiai ir neregiai, visi privalo dėvėti akinius, nes sąlygos visiems turi būti lygios?

– G.Pavliukianecas: Taip. Dedami ne tik akiniai, ant akių dar klijuojami specialūs lipdukai. Tai labai griežta sąlyga, prieš rungtynes teisėjai būtinai patikrina. Rungtynių metu negalima liesti rankomis veido. Jei teisėjai pastebės, kad lieti akinius ar darai kokius nors kitus įtartinus veiksmus prie akių, gali užsidirbti baudinį. Rio de Žaneire vienas žaidėjas už tai buvo diskvalifikuotas.

– Pone Levicki, koks golbolo žaidėjų treniravimosi intensyvumas? Profesionalūs sportininkai, artėjant svarbiems turnyrams, paprastai treniruojasi kelis kartus per dieną. O parolimpiečiai?

– K.Levickis: Mes taip pat treniruojamės intensyviai. Paprastai pradedama nuo treniruočių 3 kartus per savaitę, mes treniruojamės 5-6 kartus. Artėjant svarbioms varžyboms, treniruojamės 2 kartus per dieną.

– Ar tai galima lyginti su profesionaliu sportu?

– K.Levickis: Žinant, kiek mes dirbam, galima lyginti. Dirbame ir su detalėmis, funkciniais dalykais. Tam reikia laiko.

– Kaip jūs pasirenkate sportininkus?

– K.Levickis: Esu susirinkęs pačius geriausius golbolo žaidėjus šiuo metu esančius Lietuvoje.

Paprastai pradedama nuo treniruočių 3 kartus per savaitę, mes treniruojamės 5-6 kartus. Artėjant svarbioms varžyboms, treniruojamės 2 kartus per dieną.

– Pone Genrikai, ar jūs turite galimybių rungtis su kitų miestų golbolo žaidėjais? Ar yra kitų komandų? Kaip tobulėjama?

– G.Pavliukianecas: Prieš 10-15 metų Lietuvoje buvo apie 10 komandų iš Kauno, Šiaulių, Panevėžio. Bet ilgainiui „Šaltinio“ sporto klubas suviliojo pačius geriausius.

– Ir neliko konkurencijos? Visus įveikėte?

– G.Pavliukianecas: Galima sakyti ir taip. Lietuvos čempionate turime tris komandas, jos rungtyniauja ir laimi prizines vietas. Kiti klubai pamatė, kad jiems nėra ką veikti čempionate. Jie neturi noro ir galbūt galimybių žaisti golbolą. Pamažu tų klubų nebeliko.

– Pone Levicki, jūs turbūt per gerai treniruojate savo sportininkus? Kitiems neįdomu su jais žaisti, nes lygis per aukštas?

– K.Levickis: Greičiausiai. Nes su visomis trimis komandomis galėčiau drąsiai žaisti parolimpinėse žaidynėse. Manau, jos tikrai neliktų paskutinės.

– Dabar daug kalbama apie parolimpiečių treniruočių sąlygas. Pone Genrikai, kaip jūs jas apibūdintumėte?

– G.Pavliukianecas: Mūsų sąlygos neblogos, tačiau nežinau, kaip bus toliau. Grįžus iš Rio de Žaneiro sužinojau, kad atlyginimas treneriui nebus mokamas. Mūsų sporto bazę išlaikė sporto mokykla „Tauras“, nuo šių metų pradžios iki rugsėjo finansavo Kūno kultūros ir sporto departamentas. O nuo rugsėjo 1 d. jokio finansavimo nėra ir mes nežinome, ar galėsime savo salėje treniruotis.

Rimanto Navicko/RGB pictures nuotr./Lietuva – JAV
Rimanto Navicko/RGB pictures nuotr./Lietuva – JAV

– Kur yra ta salė?

– G.Pavliukianecas: Mes treniruojamės Gerosios Vilties progimnazijoje Vilniuje. Čia yra speciali golbolui pritaikyta salė. Ji priklauso Lietuvos aklųjų sąjungai, ji tą salę nuomoja, ima mokesčius už komunalines paslaugas.

– Jūs tam lėšų neturite, o Kūno kultūros ir sporto departamentas pinigų neskiria?

– G.Pavliukianecas: Šiems metams lėšų buvo rasta, o kaip bus toliau, nežinome. Manau, čia ne tik departamento rūpestis. Reikėtų spręsti problemą valstybės mastu, kad neįgalūs sportininkai galėtų normaliai treniruotis.

– Pone Levicki, kaip yra finansuojamas sportininkų pasirengimas parolimpinėms žaidynėms? Kas moka jums atlyginimą, moka už salę?

– K.Levickis: Klausimas ne man, nes aš esu viso labo treneris. Žinau tik tiek, kad Parolimpinis komitetas ir Lietuvos aklųjų sporto federacija turi sudaryti sąlygas ruoštis. Žaidėjai gavo pinigėlių maistui, salė buvo nuomojama, į pasirengimo varžybas mus vežė Lietuvos aklųjų sporto federacija, aprangą nupirko Parolimpinis komitetas. Tiek mano žinių. Nežinau, kodėl žmonės taip vertina, kodėl sako, kad mėgėjiškas sportas. Tikrai ne. Tai yra sportas, į žaidynes išrenkami tik geriausi.

Nežinau, kodėl žmonės taip vertina, kodėl sako, kad mėgėjiškas sportas. Tikrai ne. Tai yra sportas, į žaidynes išrenkami tik geriausi.

– Pone Genrikai, iš kai kurių jūsų pasisakymų tiek dėl netinkamos aprangos, kitų dalykų, galima suprasti, kad esate šiek tiek nusivylęs pasiruošimu žaidynėms?

– G.Pavliukianecas: Dėl aprangos – taip. Visi žinojo, kada vyks parolimpinės žaidynės, tačiau aprangą gavome likus vos savaitei iki išvykimo. Nei mes jos matavomės, nei testavome, ar tinka. Mums atsiuntė nuotraukas elektroniniu paštu, kad pasirinktume spalvą. Aklieji turi rinktis spalvas? Absurdas. Prieš 4 metus, vykdami į Londono parolimpines žaidynes, mes iš anksto gavome pavyzdžius, galėjome pačiupinėti, pasimatuoti, jei reikia – pataisyti. Rio de Žaneire turėjome ne aprangą, o kažkokius skafandrus, kuriuose virėme prakaite.

– Ar dėmesys parolimpiniam sportui Lietuvoje yra deramas? Ką manote?

– G.Pavliukianecas: Jei ne mūsų pergalės, dėmesys būtų toks, koks ir buvo. Dabar lietuviai iškovojo du aukso ir vieną sidabro medalį, susidomėjimas didelis. Labai daug padarė žiniasklaida, žmonės komentavo, buvo ir teigiamų, ir neigiamų atsiliepimų. Labai dėkojame už tai.

– Dabar daug diskutuojama apie premijų dydį. Ar parolimpiečių premijos turėtų būti tokios pačios kaip ir olimpiečių? Sakomi argumentai, kad parolimpinis sportas siekia kitų tikslų – ne rezultatų, o neįgaliųjų integravimo į visuomenę, kad tai mėgėjiškas užsiėmimas ir jo kaip profesionalaus sporto vertinti negalima. Ką apie tai manote?

– G.Pavliukianecas: Nežinau, kodėl žmonės taip vertina, kodėl sako, kad mėgėjiškas sportas. Tikrai ne. Tai yra sportas, į žaidynes išrenkami tik geriausi. Rio de Žaneire golbolo varžybose kovojo 12 stipriausių komandų iš viso pasaulio. Tas pats ir lengvojoje atletikoje, plaukime. Lengvų varžovų nėra, rezultatai aukšti, varžovus skiria sekundės ir jų dalys. Manau, kai kurie sveiki Lietuvos sportininkai turėtų gerai paprakaituoti, kad įveiktų neįgaliuosius.

– Turime geriausią pasaulyje golbolo komandą. Pone Levicki, iš kur tas fenomenas – golbolo sėkmė Lietuvoje?

– K.Levickis: Tai daugelio žmonių įdirbis. Reikia kalbėti ir apie šio žaidimo pradininkus, ir tesėjus.

– Kaip jūs pats susidomėjote šiuo sportu?

– K.Levickis: Dažniausiai sakau, kad atėjau netyčia. Ir iki šiol esu. Patekau į gerą terpę tarp sportiškų vyrukų. Mus vienija tas pats požiūris ir labai didelis noras laimėti. Kartais treniruotėse netgi tenka raminti sportininkus, nes visi kovoja ir nori laimėti vienas prieš kitą, užmiršta, kad susirinko treniruotis, šlifuoti judesius, o ne rungtyniauti.

Lrt.lt
Komentarai: 1
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką