Dabar M. Griškonio dienos bėga Trakuose, kur jis irkluoja kone kiekvieną dieną. Kasdien į treniruotes važinėja iš Vilniaus. Su sportininku susitikome per tarptautinę „Gintarinių irklų“ regatą, kur jis abi dienas greičiausiai irklavo savo mėgstamą valtį – vienvietę ir savo malonumui nesėdo į jokią kitą. „Rizikuoti nereikia, reikia daryti tą, ką geriausiai moki“, – sakė sportininkas.
– Esi vienas iš kandidatų dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse. Kaip joms rengiesi?
– Pirmiausiai rengiuosi atrankos varžyboms į olimpines žaidynes. O žaidynėms pradėsiu rengtis tada, kai rankose turėsiu kelialapį. Apie Londoną dabar dar nedrąsu kalbėti. Ant kranto savo meistriškumo nepademonstruosiu, tą reikia daryti vandenyje. Pasirengimas olimpinėms žaidynėms vyksta normaliai. Šiemet vyko daug treniruočių stovyklų: sausio mėnesį irklavau Ispanijoje, kovą – Kroatijoje, o balandį – Šveicarijoje.
Gerai padirbėjau, daug padariau, dabar viską belieka realizuoti. Pretenzijų niekam neturiu, nebent sau pačiam. Mano varžovai treniruojasi daug geresnėmis sąlygomis, tačiau tomis, kurias turėjau šiais metais, negaliu skųstis.
 |
| Alfredo Pliadžio nuotr./Mindaugas Griškonis |
– Dalyvavai tarptautinėje „Gintarinių irklų“ regatoje, kurioje nesutikai rimtesnio varžovų pasipriešinimo. Kuo Tau svarbios tos varžybos?
– Dalyvavau todėl, kad norėjau pasitikrinti, nes netrukus Liucernoje (Šveicarija) dalyvausiu Pasaulio taurės trečiojo etapo varžybose. Regata Trakuose man buvo puiki treniruotė prieš svarbesnį startą. Tai bus mano antrasis jėgų patikrinimas Pasaulio taurės varžybose. Dalyvavau pirmojo etapo varžybose, o antrąjį dėl pinigų stygiaus buvau priverstas praleisti.
– Ar Pasaulio taurės varžybos Tau padeda gerai pasirengti pagrindiniams metų startams?
– Labai. Suvažiuoja patys stipriausi irkluotojai, kurie dalyvauja pasaulio čempionatuose ir šiemet kovos dėl olimpinių žaidynių kelialapių. Išbandau save, jėgas, galimybes, pajėgumą. Kuo aukštesnio rango varžybos, tuo įgyju daugiau patyrimo. Šiemet – atrankos į olimpines žaidynes metai, kiekvienos šalies irkluotojai stengiasi, kad kuo daugiau jų irkluotojų patektų į Londoną.
Pasaulio taurės varžybų pirmojo etapo varžybos parodė, kad pasaulio vienvietininkų lyderiai, dvyliktukas, beveik nesikeičia. Pirmajame etape pasirodžiau neblogai, jeigu taip bus ir toliau, – bus viskas gerai.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Mindaugas Griškonis |
– Jau dabar esi geros sportinės formos, o Tavo pagrindinis startas šiemet – pasaulio čempionatas, įvyks rugpjūčio mėnesį Blede. Ar iki tų varžybų pavyks tą formą išlaikyti?
– Esu geros sportinės formos šiam laikotarpiui, o piko dar nepasiekiau. Jį tikiuosi pasiekti, likus mėnesiui iki pasaulio čempionato. Jam toliau rengsiuosi Trakuose, kur pačios geriausios sąlygos irkluoti. Niekur tokių sąlygų nėra, pas mus atvažiuoja irkluoti Estijos, Rusijos, Ukrainos sportininkai.
Tikiuosi, kad man užteks stipraus psichologinio pasirengimo save realizuoti pasaulio čempionate. Fizinis, funkcinis pasirengimas dažnai skiriasi nuo rezultato, pasiekto per pagrindines varžybas. Sportininkas dažnai perdega ir jam nepavyksta savęs realizuoti, galimos ir traumos. Viliuosi, kad man jų pavyks išvengti.
Dabar ne tikta irkluosiu, bet ir stiprėsiu fiziškai, stiprinsiu raumenis, organizmą. Kilnosiu štangą, bėgiosiu. Viską baigsiu, tiktai iki pasaulio čempionato likus kokiai 10 dienų.
– Kelintą vietą reikia užimti pasaulio čempionate, kad save galėtum vadinti olimpiečiu?
– Reikia patekti į vienuoliktuką, kadangi vienviečių valčių varžybose yra labai didelė konkurencija. Jeigu nepasisektų, kitais metais vyks dar viena, pakartotina atranka, kur trys vienvietininkai dar turės galimybių įšokti į važiuojantį traukinį.
– Šiandienos sportas neapsieina be medicinos, masažuotojų, psichologų pagalbos. Ar juos turi?
– Turiu masažuotoją – nuo 2006 metų mus masažuoja Marius Matulionis, dirbantis Lietuvos olimpiniame sporto centre. Jis su mumis vyksta į varžybas, tačiau gaila, kad dėl lėšų stygiaus masažuotojo šiemet su mumis nebuvo per treniruočių stovyklas. Ypač jo man trūko pavasarį, kai krūviai buvo labai dideli, vandenyje įveikėme daug kilometrų.
Dabar masažuotojas su mumis dirba Trakuose arba Vilniuje. O psichologo neturiu, patys esame geriausi psichologai (šypsosi). Jo pagalba, įtaigus žodis, žinoma, būtų reikalingi. Tačiau psichologas turi labai gerai ir artimai pažinoti tą žmogų, kuriam reikia padėti. Todėl, manau, kad irkluotojui pats geriausias psichologas, – esi pats ir treneris, kuris visada būna kartu.
– Jau garbaus amžiaus Tavo treneris Alfonsas Mikšys. Sakyk, kaip abu sutariate?
– Treneris tikrai jau sulaukė daug metų, sukaupė didžiulį patyrimą, tačiau jis stengiasi iš paskutiniųjų. Trenerį kartais bandau pasaugoti, tačiau mano pastangos rezultatų neduoda. Jis – užsispyręs, galiu drąsiai pasakyti, kad jis visą savo gyvenimą pašventęs irklavimui – eina, daro, stengiasi. Treneris visą savo laisvalaikį praleidžia Trakuose, būna kartu su mumis, sportininkais.
Jeigu kokią nors dieną nesitreniruoju, ilsiuosi, treneris vis vien atvažiuoja į irklavimo bazę – pats savo rankomis gamina treniruoklius, juos tobulina, reguliuoja. Tokius treniruoklius turime Vilniuje ir Trakuose, su jais dirba visi Lietuvos irkluotojai.Tuos treniruoklius tikrai būtų galima netgi užpatentuoti, niekur pasaulyje tokių nėra.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Mindaugas Griškonis Pekino olimpiadoje |
Atvažiavę užsienio irkluotojai treniruoklius gerai įvertina, fotografuoja. Kai pamatai trenerio brėžinius, gali pagalvoti, kad juos darė aukšto lygio projektuotojas. Viskas atlikta pedantiškai, tvarkingai. Kartais treneris prie tų brėžinių prasėdi kiauras naktis. Braižo, skaičiuoja. Treneris turi tikrai auksines rankas: ką bepaimtų, padaro be priekaištų. Jei kas sugenda, sulūžta, duokit Alfonsui Mikšiui, – jis pataisys. Net televizorių. Žinoma, darbui reikia laiko, tačiau treneris jis neskuba, viską nori padaryti juvelyriškai. Be galo juo džiaugiuosi, su treneriu įdomu dirbti, jis niekada nesėdi vienoje vietoje. Net būdamas solidaus amžiaus, Alfonsas Mikšys, mokėdamas vokiečių kalbą, į varžybas vežiojasi anglų žodynėlį ir susikalba. Per treniruočių stovyklą Ispanijoje, jo rankose buvo netgi ispanų žodynas.
– Ar buvai kada nors susipykęs su savo treneriu?
– Su treneriu labai gražiai bendraujame, pasikliauju jo žiniomis, didele patirtimi. Niekada treneris man nedarė psichologinio spaudimo, niekada negirdėjau jo nusikeikiančio. Alfonsas Mikšys – išsilavinęs, protingas žmogus, geras pedagogas ir mokytojas. Didžiuojuosi savo treneriu.
