Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pasaulio lankininkų lyderis treniruojasi pievoje ir negali mėgautis šlove

Vladas Šigauskas
LLF nuotr. / Vladas Šigauskas
Šaltinis: sportas.info
0
Skaitysiu vėliau
A A

Septintą vietą pasaulio lankininkų reitinge užimantis 43 metų V. Šigauskas kartu su žmona, taip pat lankininke Jelena Babinina, ne tik skina laurus tarptautinėse varžybose, bet ir treniruoja vaikus. Geriausių skriemuliniais lankais šaudančių mišrių komandų klasifikacijoje dešimtą vietą užimantys sportininkai vos spėja suktis, finansiniai rūpesčiai neleidžia mėgautis šlove.

„Vežam taikinuką, – pratrūksta juoku geriausias Lietuvos lankininkas Vladas Šigauskas, paklaustas, ką lankininkai šiuo metu veikia. – Sporto mokykloje šventė, pristatysime šaudymą iš lanko, todėl reikia taikinį nudažyti. Kitaip tariant, visuomenine veikla užsiimame.“

Optimizmu trykštantis sportininkas karčiai šypsosi kalbėdamas apie šios sporto šakos situaciją Lietuvoje. Ne kartą svarstęs užsienio valstybių pasiūlymus užsivilkti kitos šalies marškinėlius, sportininkas vis dar viliasi, kad padėtis pasikeis.

Tenise pasaulio reitingo septinta vieta reiškia milžiniškus pinigus. Ką tai reiškia lankininkui?

– Gamintojų paramą, pasaulinį pripažinimą, bet ne Lietuvos. Mes – ne krepšininkai, bet tikiuosi, kad požiūris pasikeis. Šiemet Europos čempionate Ispanijoje nuvažiavus į viešbutį mus pasitiko jo savininkas, pasakė, kad jam labai malonu, kad pažįsta iš žiniasklaidos. Tai, kad aukšto lygio Lietuvos lankininkus žino Europoje, mums garantavo gerą aptarnavimą. Situacija maloni, tačiau tada supranti – gaila, kad savo šalyje nesi žinomas.

Lietuvoje lankai nėra populiarūs?

– Nepopuliaru vien dėl to, kad nėra kur sportuoti, nors norinčiųjų šaudyti yra daug. Palyginus su kitomis valstybėmis – Vokietija, Prancūzija, Anglija – ten klubų yra tūkstančiai, o mes turime tik pievą. Bent jau ten, kur aš treniruojuosi, nėra nei tualetų, nei dušų. Žiemą už treniruotes nešildomose gamyklos patalpose kiekvieną mėnesį moku po 1 000 litų. Ir koks sveiko proto žmogus eis treniruotis tarp statybinių dulkių, kur net šildymo nėra, vos 5–6 laipsniai šilumos. Joks tėvas neleis savo vaiko esant tokioms sąlygoms. Mes treniruojamės iš būtinumo, gamintojai remia, todėl reikia siekti rezultatų ir treniruotis bet kokiomis sąlygomis.

Asmeninio arch.nuotr./Vladas Šigauskas
Asmeninio arch.nuotr./Vladas Šigauskas

Gyvenate iš sporto, ar turite papildomą pajamų šaltinį?

– Rėmėjų jokių neturime ir rasti jų labai sunku, nes jie pirmiausia klausia, kur mes treniruojamės ir kaip juos reklamuosime. Ir kai aš pasakau: žinot, yra tokia pieva ir mes joje būname, tai iš karto visa fantazija dingsta. Lygiai taip pat ir vyriausybinės organizacijos negali mūsų remti, nes tam privalome turėti sporto bazę. O kai projektuose rašome, kad mūsų sporto bazė yra žolė, tai jie tiesiog negali suteikti mums finansavimo. Nuomos taip pat negali kompensuoti, nes sutartyje turi būti įrašytas žodžių junginys „sporto salė“, o kaip gamybos cechą galima pavadinti sale?

 

„Rėmėjų jokių neturime ir rasti jų labai sunku, nes jie pirmiausia klausia, kur mes treniruojamės ir kaip juos reklamuosime. Ir kai aš pasakau: žinot, yra tokia pieva ir mes joje būname, tai iš karto visa fantazija dingsta.“

Šiemet Kauno savivaldybė pirmą kartą 4 tūkst. litų parėmė mūsų rengimąsi Pasaulio čempionatui. Aišku, tai tik pusė kažkokio starto išlaidų, bet vis šiokia tokia parama. Kitas išlaidas turėsime dengti iš savo kišenės. Su žmona turime verslą nuo senų laikų ir tik dėl jo pavyksta išvažiuoti į varžybas. Gerai, kad inventoriaus nereikia pirkti, nes jau antrus metus gamintojai paremia.

Ar gaunate kokių nors pajamų iš sporto?

– Daug metų tai buvo visiškas entuziazmas. Mėgstu lažintis ir kažkada trenerei pažadėjau, kad busime geriausi ne tik rytų Europoje, bet ir pasaulyje. Prisišnekėjau, todėl dabar reikia vykdyti pažadus (juokiasi). Iš esmės šis darbas – iš entuziazmo, bet laimėję turnyrą, gauname kažkokius prizus, pernai buvo apie 2 tūkst. dolerių.

Kitose šalyse šis sportas yra puikus pajamų šaltinis. Netolimoje Estijoje, ten mano lygio sportininko alga būtų virš 12 tūkstančių litų.

Jūsų klausantis natūraliai kyla klausimas: negi niekada nesusimąstėte apie galimybę atstovauti kitai valstybei, gebančiai deramai įvertinti sportininko pastangas? Sunku būtų patikėti, kad neturėjote tokių pasiūlymų.

– Nuolat gaunu ir jau ne kartą buvau pradėjęs derybas dėl išvykimo, bet kažkas paskutinę akimirką sustabdydavo, net nežinau kas. Kai grįžome su žmona iš Rusijos ir pamatėme, kad Lietuvoje šaudymo iš lanko lygis nėra aukštas, nusprendėme išvesti šį sportą į normalų tarptautinį lygį. Manėme – patreniruosim vaikučius ir viskas, bet užsikabinome ir dabar turime labai puikų jaunimo branduoliuką, kurio tiesiog negalime palikti. Gal tai viena iš priežasčių, laikančių Lietuvoje. Taip pat yra pasikeitimų Kūno kultūros ir sporto departamento strategijoje. Kažkada buvo sakoma, kad jei nori sportuoti, statyk stadioną, ieškok pinigų ir sportuok. Jei neturi pinigų – eik dirbti. Dėl to aš buvau kategoriškai prieš, nes sportas yra šalies užsienio politika ir tokie žodžiai, mano nuomone, yra absurdiški. Dabar keičiasi mąstymas. Galbūt negražiai pasakysiu, bet viltis – kvailių motina, dėl to tikime, kad situacija pasikeis. Bet jei jau bus visai blogai – išvažiuosime.

Kaip esant tokioms sąlygoms pavyko pakilti iki septintos pasaulio reitingo vietos?

– Aš neturiu kompleksų. Į pirmas varžybas važiuodavau susirinkti informacijos, žinojau, kad jokios konkurencijos nesudarysiu. Nuvažiavęs nuleisdavau akis ir eidavau pas aukščiausio lygio sportininkus, sakydamas „help me“ (angl. „padėkite man“ – aut. past.), nes nieko šioje srityje neišmanau. Nors nemoku anglų kalbos, bet susirasdavau, kas pavertėjautų. Aukščiausio lygio sportininkai, treneriai noriai dalijasi informacija. Nors Didžiojoje Britanijoje profesionalo konsultacijos valanda kainuoja 70 svarų, mums jie patardavo nemokamai. Todėl labai greitai progresavome.

Asmeninio arch.nuotr./Vladas Šigauskas ir Jelena Babinina
Asmeninio arch.nuotr./Vladas Šigauskas ir Jelena Babinina

Užsienyje visi stebisi, nes mes į varžybas atvažiuojame savo automobiliu. Pernai, norėdami sudalyvauti trejose varžybose, nuvažiavome 18 tūkst. km ir visose trejose buvome tarp prizininkų. Tarptautinio lygio treneriai juokiasi, sako: reikia nustoti mokėti algas savo sportininkams, mokėti už viešbučius ir jie tada taip pat dažnai bus tarp nugalėtojų. Kai skridome į Kiniją, vienas treneris juokais paklausė ar vėl mašina atvažiavome. Varžybose visi esame viena didelė šeima, nėra jokių bandymų apgauti, visi dalijasi patirtimi. Pernai gavome prašymą iš Nigerijos priimti jų vaikučius į stovyklą, o mes net tualeto neturime. Tai ką aš galiu atsakyti? Ir pyksta jie, netiki, kad pas mus sąlygų nėra, galvoja, kad mes pasikėlę. Nigerijoje sudarytos puikios sąlygos sportuoti, jie neturi ko vagyti, kuo apsirengti, bet turi kur sportuoti. Pas mus – atvirkščiai.

 

„Užsienyje visi stebisi, nes mes į varžybas atvažiuojame savo automobiliu. Pernai, norėdami sudalyvauti trejose varžybose, nuvažiavome 18 tūkst. km ir visose trejose buvome tarp prizininkų.“

Papasakokite, kuo skiriasi skriemuliniai lankai nuo olimpinių?

– Šaudymo iš lanko sporte yra įvairių rungčių. Klasikinis olimpinis lankas yra tiesus, truputį lėtesnis, iš jo šaudo pasaulio, Europos čempionatuose, pasaulio taurės varžybose, olimpinėse žaidynėse. O skriemuliniais taip pat šaudoma pasaulio, Europos čempionatuose, pasaulio taurės varžybose, bet jie įtraukti į parolimpines žaidynes.

Nešaudau olimpinėje rungtyje, nes prieš ketverius metus Italijoje patyriau alkūnės traumą. Kreipiausi į gydytojus, bet tai buvo labai brangi paslauga, supratau, kad finansiškai gydymo neištempsiu. Dabar esu priverstas šaudyti skriemuliniais ir laukti, kol jie bus įtraukti į olimpines žaidynes.

Jūsų ir žmonos lankai skirtingi?

– Moterims gaminami specialūs lankai, lengvesni, silpnesni, o vyrai šaudo iš stipresnių lankų. Mūsų lankai skirtingi, tik vieną identišką modelį turime.

Iš lanko šaudote vos septynerius metus, bet minėjote, kad sportuojate nuo mažumės. Kokią sporto šaką buvote pasirinkęs anksčiau?

– Kai buvau visai mažas, lankiau sportinę gimnastiką, bet dėl traumų turėjau pasitraukti. Lankiau aikido, boksą truputį, bet kojos buvo per silpnos, nes kažkada buvau susilaužęs, kulkinį šaudymą išbandžiau. Galų gale dirbdamas Rusijoje pamačiau lankininkus. Turėjau labai gerą trenerę Svetlaną Agranovą, kuri labai greitai pastatė mane ant kojų. Po trijų mėnesių pasiekęs Rusijos rekordo rezultatą laimėjau Sankt Peterburgo čempionatą, vėliau Rusijos čempionatą, o tada mane diskvalifikavo, nes sužinojo, kad neturiu Rusijos pilietybės ir uždraudė atstovauti tai valstybei.

Ar treniruojatės kartu su žmona?

– Taip. Aš treniruoju žmoną, žmona mane, o kartu treniruojame vaikučius. Turime trenerių licenciją.

Žinoma, norėtųsi pasitreniruoti su aukščiausio lygio užsienio specialistais, bet galimybės neleidžia. Tačiau kol visi dalijasi patirtimi – trenerio paslaugos mums praktiškai nereikalingos. Reikėtų tik sporto psichologo ir masažuotojo.

Ar namie, be sporto, randate kitų pokalbio temų?

– Mes kartu jau 16 metų. Aš šaudau septynerius metus, o žmona – penkerius. Pastebėjau, kad įprastoje šeimoje po penkerių bendro gyvenimo metų apninka rutina: darbas, televizorius, laikraštis, laisvadieniais – pramoga su alkoholiu. Pas mus susiklostė lygiai tokia pati situacija, bet kai pradėjome šaudyti, tiek daug bendrų interesų atsirado, gyvenimas tapo daug įdomesnis. Jei dar atsirastų sąlygų. Svajoju apie stadioną, kuriame būtų suoliukas, apsodinta medeliais, čia pat aikštelė vaikams, čia pat suaugusiesiems, uždaros patalpos. Žmonės nuo ryto iki vakaro užsienyje tokiomis sąlygomis sportuoja.

Asmeninio arch.nuotr./Vladas Šigauskas su šeima
Asmeninio arch.nuotr./Vladas Šigauskas su šeima

Galima sakyti, kad užkrėtėte žmoną šaudymu?

– Kai atsivedžiau žmoną į treniruotę Rusijoje, ji apsilaužė visus nagus, nes ten šaudyti moko tik su olimpiniais lankais, sąlygos griežtesnės, lankai sunkesni. Atsimenu, supyko ji tada, sakė, kad nebesportuos, bet Kalėdų proga nupirkau kitokį lanką, kuris patiko. Tai dabar ne ji mane, o aš ją iš pievos genu (juokiasi).

Ar jūsų vaikai taip pat šaudo iš lanko?

– Mano vyriausiajai dukrai jau 20 m., ji jau per didelė, atskirai gyvena, nesudominau jos šiuo sportu. Vidurinioji, devynerių, kartais pašaudo, o jaunėlei dar tik treji. Man svarbiausia – vaikų užimtumas, kad jie nesišlaistytų gatvėmis. Pats augau Kaune, ne pačiame saugiausiame Petrašiūnų mikrorajone, tik sportas mane ištraukė iš visokių girtuokliavimų ir kitokių nemalonių dalykų. Nesuprantu, kodėl dabar visi mano, kad jaunimas kitoks? Vaikus reikia sudominti, o ne piešti vizijas apie patriotiškumą, nes jie tada mieliau ant pievos su alaus buteliu pasėdėtų.

Sutinku, kad galima juos ir per kultūrinę veiklą įtraukti. Kažkada su vienu švietimo valdininku kalbėjau, siūliau sujungti sportą su švietimu, man atšovė, kad ir taip pilna būrelių ir tai nėra reikalinga. Paprašius išvardinti būrelius, sako mezgimas, piešimas, šokiai, dainavimas. Bet ar vaikinukui, kuris yra hiperaktyvus, kuris širdyje yra savotiškas chuliganas įdomus mezgimas? Man tai nesuprantama.

Šaudymas iš lanko nuo senų laikų asocijuojasi su medžiokle. Ar turite tokį pomėgį?

– Anksčiau, dar prieš pradėdamas šaudyti iš lanko, buvau labai išprotėjęs medžiotojas. Du – tris kartus per savaitę važiuodavau pamedžioti. Bet pasinėrus į šį sportą dingo noras žudyti. Nuo to laiko nesu sumedžiojęs nė vieno gyvūno ir net potraukio širdyje nėra. Pas mus į pievą, kur šaudome, penktą valandą ateina kurapkų šeimyna. Draudžiame net taikytis į juos. Gamtos mylėtojai pasidarėme.
 

sportas.info
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką