Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Paulius Kalvelis – apie aklųjų stalo tenisą ir skambantį riedulio kamuolį

Stalo tenisas
Šiaulių naujienų nuotr. / Stalo tenisas
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiaulių aklųjų ir silpnaregių sporto klubo „Perkūnas“ sporto organizatorius ir Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centre treneriu su regėjimo neįgaliaisiais dirbantis Paulius Kalvelis papasakojo apie aklųjų ir silpnaregių sveikam žmogui nesuvokiamus sportinius įgūdžius, jų norą siekti geriausių sportinių rezultatų ir pastangas gyvenant pasaulyje, kuriame matoma mažai šviesos.

– Kas yra „Perkūno“ sporto klubo nariai?

– Mūsų sporto klubo „Perkūnas“ sportininkus galima skirti į dvi grupes. Pirmoji – tie sportininkai,  kurie nemato nuo vaikystės, antroji – tie, kurie blogai mato taip pat nuo vaikystės.

Aklųjų ir silpnaregių klubo „Perkūnas“ nariai arba mokėsi specialiose mokyklose, t. y. silpnaregių ugdymo centruose Kaune ir Vilniuje, kur taip pat nėra pamirštamas ir fizinių savybių ugdymas, arba mokėsi bendrojo lavinimo mokyklose integruoti ir dažniausiai buvo atleidžiami nuo kūno kultūros pamokų. Manau, kad būtent pastarasis dalykas ir yra didžiausia problema.

Asmeninio arch. nuotr./Paulius Kalvelis
Asmeninio arch. nuotr./Paulius Kalvelis

Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė, kad vaikai, turintys tiek regėjimo, tiek klausos, tiek fizinę negalią, bendrojo lavinimo mokyklose turi mokytis su sveikais savo bendraamžiais, bet kūno kultūra jiems nėra privaloma.

Suprantama, kad mokytojai nėra pajėgūs, nemoka su jais dirbti. Įsivaizduokite, kad salėje 30 mokinių, o iš jų – vienas nematantis. Tad mokytojui organizuoti veiklą kartu su visais tam vaikui yra sunku.

Bet iš kitos pusės, vaiko savijautai, jo ugdymui tai labai kenkia, nes jis visiškai nejuda, nesportuoja ir blogiausia, kad jis galvoja, jog to ir negali daryti.

– Tai regėjimo negalią turinčių sportininkų yra mažai?

Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė, kad vaikai, turintys tiek regėjimo, tiek klausos, tiek fizinę negalią, bendrojo lavinimo mokyklose turi mokytis su sveikais savo bendraamžiais, bet kūno kultūra jiems nėra privaloma.

– Gaila, kad šiuo metu yra susidariusi tokia situacija, jog sportininkų tiek fiziškai sveikų, tiek neįgaliųjų po truputį mažėja. Ta karta, kuri mokėsi dar iki nepriklausomybės ar pirmaisiais nepriklausomybės metais, yra labai gerai išsivysčiusi fiziškai ir jų sportiniai rezultatai gana aukšti. Deja, dabartinės kartos vaikų, kurie sportuotų ir mylėtų sportą, yra žymiai mažiau.

Manau, kad iš dalies prie tokios liūdnos statistikos prisideda ir mūsų valdžia, nes ypač su vaikais, kurie turi negalią, apie sportą, fizinę saviugdą niekas net nešneka. Susidaro toks įspūdis, kad jei esi neįgalus, tai jokiu būdu negali sportuoti ir tobulėti sporte. O tai tikrai nėra tiesa.

Mūsų sporto klubas „Perkūnas“ tam ir yra, kad padėtų žmonėms, kurie pas mus ateina, suprasti, jog jie gali sportuoti, nes tai yra reikalinga ir naudinga ne tik fiziniam, bet ir psichologiniam jų pasiruošimui. 

Aišku, ne visi nori sportuoti. Kaip minėjau, gana sunku šiais laikais pritraukti jaunus žmones sportuoti, juos motyvuoti, bet dažniausiai tie, kurie pas mus ateina, užsikabina.

– Kokio amžiaus yra „Perkūno“ nariai?

– Mūsų klubo sąrašuose yra apie 140 sportininkų, jų amžius – nuo 8 iki 80 metų. O aktyvesnių, kurie nuolat lanko treniruotes, užsiėmimus, yra apie 40. Būna, kad žmonės pas mus ateina ir nepritampa – gal sąlygos netenkina ar dar kažkas.

Ta karta, kuri mokėsi dar iki nepriklausomybės ar pirmaisiais nepriklausomybės metais, yra labai gerai išsivysčiusi fiziškai ir jų sportiniai rezultatai gana aukšti. Deja, dabartinės kartos vaikų, kurie sportuotų ir mylėtų sportą, yra žymiai mažiau.

Bet tie, kurie pasilieka, tikrai pasikeičia, tampa kitokie – daug labiau savimi pasitikintys, drąsiau per gyvenimą einantys žmonės. Galiu teigti, kad pokyčiai ypač matomi tų sportininkų, kurie mokėsi integruoti bendrojo lavinimo mokyklose. Gaila, bet dažnai aklieji ir silpnaregiai mokyklose būna ignoruojami dėl savo negalios. 

Tokie žmonės dažnai yra psichologiškai atsiriboję ir tai iš tikrųjų matosi. Jie, atėję į mūsų sporto klubą iš integruotų mokyklų, yra tylesni, ramesni, bijo išreikšti savo nuomonę, bet praeina mėnuo ar keli ir tikrai galima tvirtinti, kad žmogui psichologiškai pasidaro geriau, nes čia jis yra tarp savų ir jaučiasi atradęs savą erdvę.

Negalią turintis žmogus žino, kad pas mus niekas iš jo nesityčios, jeigu jis blogai mato, nes ir kiti blogai mato arba išvis nemato. Bendrauti tokio pat likimo žmonėms yra kur kas lengviau.

– Neregiams skirtos specifinės sporto šakos?

– Mūsų klubo nariai užsiima ne tik tradicinėmis sporto šakomis, bet ir specifinėmis, skirtomis tik akliesiems ir silpnaregiams. Aklieji ir silpnaregiai dalyvauja aklųjų riedulio varžybose. Ši specifinė sporto šaka žaidžiama su skambančiu kamuoliu – viskas paremta klausa.

Taip pat užsiiminėjame dabar labai smarkiai populiarėjančia sporto šaka – aklųjų stalo tenisu. Ši sporto šaka taip pat paremta klausa ir yra žaidžiama su nepermatomais akiniais ir skambančiu kamuoliu, o stalas yra su 12 cm aukščio borteliais ir kišene. 

Negalią turintis žmogus žino, kad pas mus niekas iš jo nesityčios, jeigu jis blogai mato, nes ir kiti blogai mato arba išvis nemato. Bendrauti tokio pat likimo žmonėms yra kur kas lengviau.

Tarptautinė parolimpinio komiteto asamblėja nusprendė, kad 2020 metais parolimpinėse žaidynėse aklųjų stalo tenisas taps parodomąja, o 2024-aisiais – įprastine sporto šaka.

Aklųjų stalo tenisas yra gana pigus sportas, palyginti su kitomis sporto šakomis. Tarkim, kad ir su aklųjų rieduliu, kurio vien kamuolys kainuoja apie 70 eurų. Jeigu žaidžia aukšto meistriškumo sportininkai, tai tokį kamuolį sunaudoja per porą mėnesių. Taip pat dar reikia galvoti apie salės nuomą, vartus, teisėjus. Daug ko šiai sporto šakai reikia ir viskas kainuoja.

Aklųjų stalo tenisui reikalingos išlaidos tikrai mažesnės: tereikia tik pastatyti stalą, kuris kainuoja apie porą tūkstančių litų, įsigyti apsaugines pirštines, akinius ir viskas. Taip pat didelis pliusas tas, kad žaisti atėjusiems dviem neregiams praktiškai teisėjo nereikia – jie tiesiog susiranda stalą ir žaidžia.

– O kiti stalo žaidimai taip pat yra populiarūs?

– Specifinės akliesiems ir silpnaregiams skirtos sporto šakos yra ne tik aklųjų riedulys ir stalo tenisas, bet ir šaškės bei šachmatai. Šaškių – nesvarbu, ar rusiškos 64 langelių, ar šimtalangės, – lentos yra truputį kitokios. 

Įprastos šaškių lentos langeliai yra juodi ir balti, o aklųjų šaškių – vieni langeliai iškilūs, o kiti – įdubę. Ir į tuos įdubimus sudėtos šaškės, kad juos liesdamas žmogus negalėtų pakeisti jų vietos. Baltos šaškės yra su žiedeliu ant viršaus, o juodos – su išgaubimu ant viršaus. 

Prieš pradėdamas žaidimą neregys susičiupinėja, kur jo šaškės, kur priešininko, tada padaro ėjimą ir  paspaudžia laikrodį, kuris irgi pritaikytas nematantiems. Tokį laikroduką apčiupinėjus galima sužinoti, kiek laiko liko iki žaidimo pabaigos. Šachmatų lenta yra praktiškai lygi, kiekvienas langelis turi skylutę per vidurį, o kiekviena figūra turi kojelę ir kai visos figūros stovi, jos liečiamos neiškrenta.

– Kaip vyksta aklųjų ir silpnaregių čempionatai?

Aklųjų stalo tenisui reikalingos išlaidos tikrai mažesnės: tereikia tik pastatyti stalą, kuris kainuoja apie porą tūkstančių litų, įsigyti apsaugines pirštines, akinius ir viskas. Taip pat didelis pliusas tas, kad žaisti atėjusiems dviem neregiams praktiškai teisėjo nereikia – jie tiesiog susiranda stalą ir žaidžia.

– Sporto klubas „Perkūnas“ priklauso Lietuvos aklųjų sporto federacijai. Tokių klubų Lietuvoje, kaip mūsų, yra 9 ir mes visi esame šios federacijos nariai. Federacija kasmet patvirtina kalendorių, pagal kurį dažniausiai vyksta 23 čempionatai ir mes pasirinktinai į juos važiuojame.

Pavyzdžiui, mūsų atletas Juozas Eigminas turi savo lengvosios atletikos trenerę ir su ja derina treniruočių bei čempionatų tvarkaraštį. Šiuo metu sportininkas ruošiasi Vokietijos atvirajam čempionatui, todėl į treniruotes eina beveik kiekvieną dieną.

Taip pat vyksta ir aklųjų riedulio čempionatas (šiuo metu jau yra pasibaigęs). Kai ruošiamės šiam čempionatui, susitikdavome 3 kartus per savaitę, o dabar yra laisvas treniruočių lankomumo grafikas – kada kas nori, tada ir ateina. Tad klube vieni eina į treniruočių salę, kiti lanko baseiną.

Taip pat žaidžiame ir krepšinį. Iš šono gal ir juokingai atrodo, bet žiūrint iš trenerio pozicijų, tai yra kažkiek ugdoma regėjimo negalią turinčių žmonių reakcija.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Temos Neįgalieji
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką