Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sportas ir politika – šiukštu nepainioti ar vis dėlto tai du neatsiejami dalykai?

Vladimiras Putinas
„Scanpix“ nuotr. / Vladimiras Putinas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vykstant reikšmingiems politiniams perversmams ir teritorijų priklausomybės pokyčiams neišvengiamai į tai įsivelia ir kitos gyvenimo sritys – nuo ekonomikos iki kultūros ir sporto. Tačiau šiandien svarstant apie Rusiją ir Lietuvos klubų dalyvavimą jos rengiamame atvirame čempionate, VTB Jungtinėje lygoje, vis dar atsiranda manančių, kad sporto ir politikos maišyti negalima. Ar tikrai taip? „Sportas ir politika yra du neatsiejami dalykai“, – pokalbį pradėjo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dėstytojas dr. Mantas Martišius.

Žurnalistikos institute dirbantis M.Martišius, parašęs knygą apie informacinį karą, atkreipė dėmesį į tai, kaip sportu naudojasi pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Sočio olimpines žaidynes pavertęs asmeninės šlovės valanda.

1990 metais, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos sporto klubai nedvejodami pasitraukė iš Sovietų Sąjungos čempionatų. Šiandien Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir Klaipėdos „Neptūnas“ nemato priežasties palikti atviro Rusijos čempionato, o VTB Jungtinės lygos vykdomasis direktorius Tomas Pačėsas įsitikinęs, kad sportas ir politika turi būti atskirti. 

Futbolo pasaulyje taip pat atsirado balsų, raginančių priemonių imtis FIFA, kuri savo įstatuose draudžia bet kokią diskriminaciją žmonių grupės atžvilgiu, tačiau Ukrainą suskaldžiusi Rusija išsaugos teisę organizuoti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą.

1992 metais už pradėtą agresiją prieš Kroatiją Jugoslavija buvo pašalinta iš visų tarptautinių sporto varžybų trejiems metams.

„Kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui“, – situaciją apibendrino politinės komunikacijos ir sporto žiniasklaidos tyrinėtojas M.Martišius.

– Kaip siejasi sportas ir politika? Ar galima sportą laikyti savotiška politikos metafora? 

VU Komunikacijos fakulteto nuotr. /Mantas Martišius
VU Komunikacijos fakulteto nuotr. /Mantas Martišius

– Pirmiausia reikia pasakyti, kad sportas ir politika yra du neatsiejami vienas nuo kito dalykai. Netgi žiūrint istoriškai olimpinės žaidynės ir kiti dideli pirmieji tarptautiniai sporto renginiai buvo tiesiog valstybių atstovų susirinkimas, kuriame sportininkai atstovavo tam tikroms šalims ir jų kovos iš tikrųjų buvo tokios mini karo metaforos.

Kažkas laimi, kažkas pralaimi. Todėl sportas yra politikos dalis, nuo to tiesiog nepabėgsi.

Kodėl valstybės remia savo šalies sportininkus? Absoliuti dauguma valstybių tai daro ir mes galime pagalvoti, kodėl jos tai daro. Galima sakyti, kad tai yra valstybės garsinimas, o kodėl garsinimas yra svarbus? Nes tai yra politikos dalis. Žodžiu, tai yra neatsiejami dalykai.

– Kaip istoriškai keitėsi toks politinis konkuravimas sporte?

– Sporto ir politikos sąsaja sustiprėjo Pierre'ui de Cubertenui atgaivinus olimpines žaidynes. Nuo to laiko šis ryšis labai stiprėjo, o apogėjų pasiekė su modernios žiniasklaidos atsiradimu.

Tuomet, kai laikraščiai ir radijas pradėjo pranešinėti apie dideles pergales, sportas politikai kuo toliau, tuo labiau ėmė daryti įtaką. Ir galiausiai atsirado televizija, kuri dar labiau tai sustiprino. Galime prisiminti, kad anksčiau po olimpinių žaidynių apdovanojimų ceremonijų būdavo sportininkų išsakomi politiniai pareiškimai, kuriuos olimpinis komitetas dabar jau draudžia. Šiuo metu draudžiama bet kokią politinę potekstę turinti simbolika.

Geras pavyzdys politikos ir sporto ryšio yra „El Clasico“ rungtynės tarp Madrido „Real“ ir „Barcelona“ futbolo klubų. 

Geras politikos ir sporto ryšio pavyzdys yra „El Clasico“ rungtynės tarp Madrido „Real“ ir „Barcelona“ futbolo klubų. Generolui Frankui atėjus į valdžią Ispanijoje buvo panaikintos  baskų ir katalonų autonomijos. Vienintelė galimybė tautiniams jausmams pasireikšti liko futbolo aikštė.

„Barcelona“ klube žaidė vien katalonai, o Madrido „Real“ buvo ne tik stipriausias Ispanijos, bet ir visos Europos klubas.

Tuomet ir atsiranda „El Clasico“ – dvikova tarp centrinio šalies miesto Madrido ir autonomiją simbolizuojančios Barselonos. Ir tai vyksta iki šiol.

Panašūs buvo ir Kauno „Žalgirio“ ir Maskvos CSKA susitikimai devintajame dešimtmetyje.

– Paminėjote CSKA. Visi žinome, kad už šių inicialų slypi Rusijos armija. Ir iki šiol klubas susietas su Rusijos valdžia. Tačiau nemažai klubui atstovaujančių krepšininkų yra legionieriai ir lyg nieko bendro su tuo neturi. Kaip vertinti tokį atvejį?

– Kiek žinau, šiandien klubo nariai yra labiau to CSKA vardo nešiotojai, nes nėra tiesiogiai finansuojami Gynybos ministerijos. Todėl galima sakyti, kad tie legionieriai anokie Rusijos kariuomenės kariškiai. Tačiau formaliai jie tą vardą nešioja. O pati organizacija CSKA Rusijoje vis dar veikia ir, tarkime, CSKA sporto mokyklos auklėtiniai praėjusiose žiemos olimpinėse žaidynėse iškovojo nemažai medalių.

Krepšininkai tiesiog turi sumokėti kainą už tai, kokiam klubui jie atstovauja ir su kuo jo vardas asocijuojasi. 

– Kauno „Žalgirio“ sirgaliai rungtynėse su CSKA atsuko krepšininkams nugarą. Kaip galima vertinti tokį poelgį?

– Krepšininkai tiesiog turi sumokėti kainą už tai, kokiam klubui jie atstovauja ir su kuo jo vardas asocijuojasi. Jeigu tai būtų Rusijos krepšinio klubas kokiu kitu vardu, ne CSKA, tai jiems tikriausiai  nebūtų buvę atsuktos nugaros.

– VTB Jungtinė lyga yra ne kas kita kaip išplėstinis buvusių SSRS respublikų ir kai kurių Varšuvos pakto šalių čempionatas, kuriam vadovauja KGB generolas Sergejus Ivanovas – dabartinis Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovas. Kodėl Lietuvos krepšinio klubai nesitraukia iš tokių varžybų?

– Tikriausiai jiems tai yra nenaudinga. Tačiau reikia prisiminti 1990 metus. Lietuvos valstybei paskelbus nepriklausomybę visi Lietuvos sporto klubai pasitraukė iš SSRS čempionatų. Krepšinio klubai Kauno „Žalgiris“ ir „Statyba“, futbolo klubas „Žalgiris“, Kauno rankinio komanda „Granitas“, – visi klubai.

Jei neklystu, šie klubai po to dvejus metus neturėjo rimtų varžybų. Iš sportinės pusės jie tikrai prarado daug, tačiau, kita vertus, niekam tada nekilo jokių abejonių, kad būtų galima sakyti „nemaišykime politikos ir sporto“.

Lietuvos klubai, dabar rungtyniaujantys VTB Jungtinėje lygoje, tiesiog nenori to pripažinti. Tačiau nuo to faktas neišnyksta.

Lietuvos valstybei paskelbus nepriklausomybę visi Lietuvos sporto klubai pasitraukė iš SSRS čempionatų. Iš sportinės pusės jie tikrai prarado daug, tačiau, kita vertus, niekam nekilo jokių abejonių, kad būtų galima sakyti „nemaišykime politikos ir sporto“.

– Žvelgiant iš kitos pusės – kiek naudinga politikams save sieti su garsiais sportininkais? Ar rodymasis šalia pergales skinančių sportininkų gali atnešti rimtų politinių dividendų?

– Tai nėra paprastas klausimas. Politikas, besimaudantis sportininkų šlovės spinduliuose, nebūtinai tai pavers balsais per rinkimus.

To neužtenka. Jeigu tu nori save susieti su sportu, turi tai daryti nuosekliai. Koks politikas save asocijuoja su sportu ir pergalėmis?

Vladimiras Vladimirovičius Putinas. Jis pasako, kad surengs olimpiadą, ją organizuoja, ji vienaip ar kitaip surengiama, o Rusija iškovoja daugiausia aukso medalių. Taip V.Putinas maudosi ne vieno sportininko, bet visos sportinės sėkmės spinduliuose ir taip kelia nacionalinę dvasią.

– Šiomis dienomis buvo diskusijų ir dėl Rusijos teisės organizuoti 2018 metų pasaulio futbolo čempionatą. FIFA įstatai skelbia, kad šeimininkė neturėtų vykdyti diskriminacijos prieš kokią nors žmonių grupę. Agresija prieš Ukrainą yra daugiau nei diskriminacija, bet FIFA patikino, kad Rusija teisę rengti čempionatą išlaikys.

– Nereikia ir Ukrainos. Rusijoje prieš olimpines žaidynes buvo uždrausta homoseksualų propaganda, tai taip pat yra diskriminacija, tačiau niekam tai per daug nerūpėjo. Būkim biedni, bet teisingi – didžiajam sportui svarbiausia pinigai, o Rusija yra didelė rinka.

FIFA mato ekonominę naudą ir nenori laikytis įstatų, kuriems patys įsipareigojo.

Prisiminkime 1992 metų Europos futbolo čempionatą. Jugoslavija pateko į čempionatą, bet dėl jos sukelto karo buvo išmesta. Jos vietą užėmė Danija, kuri po to ir laimėjo tą čempionatą. Jugoslavija dar trejus metus buvo izoliuota nuo tarptautinio sporto. Ji dėl to praleido ir 1993 metų pasaulio krepšinio čempionatą, nors tuo metu FIBA generalinis sekretorius buvo serbas Borislavas Stankovičius.

Šiandien prieš V.Putiną niekas sankcijų imtis neskuba, o tada prieš Slobodaną Miloševičių ėmėsi. Kodėl? Nes V.Putinas yra Rusijoje ir Rusijos įtaka yra kur kas didesnė Vakarų pasauliui. Ir mes negalime būti tokie drąsūs, kaip buvome su serbais.

– Tuometės Jugoslavijos situacija ir šiandieniai Rusijos veiksmai yra labai panašūs. Tačiau tuomet FIFA Jugoslaviją nubaudė, o šiandien Rusijai niekas negresia. Viską lemia valstybių galingumas?

– Taip, kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui. Tokia paprasta tiesa. Šiandien prieš V.Putiną niekas sankcijų imtis neskuba, o tada prieš Slobodaną Miloševičių ėmėsi.

Kodėl? Nes V.Putinas yra Rusijoje ir Rusijos įtaka yra kur kas didesnė Vakarų pasauliui. Ir mes negalime būti tokie drąsūs, kaip buvome su serbais.

– Kokius pateiktumėte ryškius istorinius pavyzdžius, kai sportas ir politika tiesiogiai susipynė olimpinėse žaidynėse?

– Pavyzdžių yra daug. 1936 metų žaidynės Berlyne, kai nacių Vokietija vykdė rasinę segregaciją, o jų metu juodaodis amerikiečių sprinteris Jesse‘as Owensas laimėjo net keturis aukso medalius.

Maskvos olimpinės žaidynės 1980 metais turėjo du skirtingus atspalvius. Tais pačiais metais Leik Pleside vykusiose žiemos olimpinėse žaidynėse Sovietų Sąjungos ledo ritulio rinktinė pralaimėjo amerikiečiams, o į vasaros olimpines žaidynes JAV atvykti atsisakė. Tai buvo itin skaudus smūgis sovietams. Kiti olimpinių žaidynių boikotai taip pats svarbūs. Taigi, pavyzdžių netrūksta. 

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką