Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Žalgirio“ stadiono direktorius Jonas Grigas metų neskaičiuoja

Greta jubiliejų mininčio Jono Grigo žinoma stajerė Regina Čiatiakova
Alfredo Pliadžio nuotr. / Greta jubiliejų mininčio Jono Grigo žinoma stajerė, pasaulio čempionė Regina Čiatiakova
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jonas Grigas, aktyvus masinio sporto plėtotojas, populiaraus tradicinio Naujamečio bėgimo organizatorius, švenčia 60 metų jubiliejų.

Prieš šešiasdešimt metų, kaip tik per Tris Karalius, Kuniokų kaime, kur netoli Josvainių, Kėdainių rajone, ūkininkų Grigų šeimoje gimė sūnus. Gimdytojai, ilgai negalvoję, davė pirmagimiui tėvo vardą, juolab, kad Jono vardas apylinkėje buvo pamėgtas.

Dabar Jonas Grigas jau seniai vilnietis, nuo pat studijų sostinės pedagoginiame institute pradžios. Sporto specialistai, statistikai atsimena jį kaip garsų Lietuvos praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio lengvaatletį, daugkartinį Lietuvos čempioną. Plačiajai visuomenei nūnai jis žinomas kaip aktyvus masinio sporto plėtotojas, populiaraus tradicinio Naujamečio bėgimo organizatorius. J.Grigas savo jubiliejaus išvakarėse atsakė į „Sporto“ klausimus. 

– Kas Jūs, Jonai Grigai?
– Dabar, ir jau senokai, – neetatinis, be jokio patento dirbantis, Kalėdų senelis. Maža to, dar ir telkiantis būrin kitus Kalėdų senelius. Anksčiau, jaunystėje – sportininkas, lengvaatletis, bėgikas, kliūtinio bėgimo sporto meistras. Penkiskart Lietuvos 3000 m kliūtinio bėgimo, po kartą 1500 m bėgimo ir 5 km kroso bėgimo čempionas, buvusios SSRS lengvosios atletikos rinktinės narys. Dar: tarptautinių varžybų SSRS–Prancūzija–VFR, SSRS – Didžioji Britanija prizininkas, buvusios SSRS čempionatų sidabro ir bronzos medalių laimėtojas. Bet visa tai jau pakankamai gilioje praeityje – 1973 –1977 metais. Dabar – sporto organizatorius, sporto entuziastas, Vilniaus dviejų sporto klubų prezidentas. Beje, apie visa tai išsamiai, su visomis datomis ir rezultatais surašyta Lietuvos sporto enciklopedijos pirmajame tome. Knyga iš tiesų įdomi ir verta visokeriopo dėmesio. Tiesa, apie Kalėdų senelį ten nerašoma. Bet parašyta, kad jau daug metų esu tradicinio Vilniaus Naujamečio bėgimo organizatorius. Enciklopedija nerašo ir to, kad esu ilgametis griūnančios tvirtovės –  Vilniaus „Žalgirio“ stadiono – sargybinis. Enciklopedija rašo, kad esu stadiono direktorius, bet šis statusas dabar labai jau sąlygiškas, reliatyvus ar, kaip dabar sakoma, virtualus. 
– Kaip tai suprasti?
– Labai paprastai. Jei neaiškus privačiu tapusio stadiono, kurį jau kuris metas ruošiamasi nugriauti ar rekonstruoti, statusas ir likimas, ar gali būti aiškus direktoriaus statusas? Todėl iš tiesų esu griūvančios tvirtovės sargybinis ar prižiūrėtojas. Kol kas saugoti ir prižiūrėti sekėsi neblogai. Mūsų stadione 2010 metais rungtyniavęs entuziastų ir sostinės valdžios atgaivintas „Žalgiris“ Lietuvos futbolo čempionate pelnė bronzos medalius. Esu šventai įsitikinęs, kad galėjo laimėti ir sidabrą, jei paskutines, lemiamas, rungtynes su Marijampolės „Sūduva“ būtų žaidęs savo stadione. Tačiau, deja, komandos vadovybė nusprendė kitaip, ir žalgiriečiai su sūduviais varžėsi „ant gumos“, po stogu, uždarame „Sportimos“ manieže. Rungtynės baigėsi be įvarčių, ir „Sūduva“ užėmė antrą vietą, o „Žalgiris“ liko trečias. 
– Šešiasdešimt metų – ne juokai! Girdime, skaitome apie tokį metų skaičių – garbingas amžius, garbingas jubiliejus. O kuo jis garbingas – kad metų daug? O jei septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt – tai dar garbingesnis? Ir nuo ko ta garbė ar garbingumas priklauso?
– Manau, kad čia nuolat painiojami du žodžiai, dvi sąvokos: garbus ir garbingas. Tai – ne tas pats. Mes po truputėlį užmirštame tiksliai lietuviškai kalbėti, vienas sąvokas keičiame kitomis ir dar bandome jas įpiršti kitiems. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, jog plunksnos broliai labai dažnai nepataiko, kur vartoti pasiteisino ir pasitvirtino.
Garbus amžius – tai vertas pagarbos amžius, daug metų. Garbingas jubiliejus – šis derinys pats savaime jau nonsensas. Kad žmogus nemažai metų nugyveno, anoks čia nuopelnas. Tai – graži (jei gražiai ir laimingai nugyveno) sukaktis, didelis jubiliejus, tik nesuprantu, kuo čia dėta garbė. Juk garbingai elgtis, garbingai gyventi gali ir dvylikametis, penkiolikmetis ar dvidešimtmetis, keturiasdešimtmetis. Manau, tai svarbiausia. Gerbti žmogų reikia ne už nugyventus metus, o už padarytus darbus. 
– Vis dėlto šešiasdešimt metų – ne tiek jau mažai. Ar jaučiasi ta vadinamoji metų našta?
– Dar ir kaip jaučiasi. Ir šešiasdešimt – iš tiesų didelis skaičius. O našta pasijaučia tada, kai apvilia, išduoda draugais dėjęsi žmonės, kai susiduri su abejingumu žmonėms, su stulbinančiu biurokratizmu. Štai nedidelis pavyzdys. Keletą metų, kai žiemos tapo tikros, žmoniškos, pasidarė šaltesnės, kaskart šalia „Žalgirio“ stadiono išliedavome čiuožyklą. Ji buvo populiari, jaunų ir senų pamėgta. Tačiau iš čiaupo laistytuvais ir kibirais čiuožyklos neišliesi, o sniego kastuvais nenukasi. Visada reikia pinigų čiuožyklos pradžiai ir priežiūrai. Viską apskaičiavęs ir pagrindęs, sostinės savivaldybėje paprašiau keliasdešimties tūkstančių litų. Man, nepaisant visų pateiktų argumentų ir įrodymų, buvo griežtai ir net pasityčiojančiai atsakyta. Tuo tarpu vokiečių verslininkai už įrengtą čiuožyklą šalia Rotušės iš savivaldybės tais metais gavo visą milijoną ir iš vaikų už bilietą pasičiuožti plėšė daugiau negu už geros kiaulienos kilogramą – po 16 litų! Mūsiškiai bilietai buvo triskart pigesni, o vilniečiai su savomis pačiūžomis pasičiuožti galėjo už dyką...  Šiemet irgi panaši istorija. Naujieji stadiono šeimininkai iš viso griežtai uždraudė rengti čiuožyklą. Be jokių paaiškinimų ir motyvų. Ne, ir tiek! Kaip čia nenusileis rankos ir nepasijaus metų našta! Juolab ir pasiskųsti nėra kam... 
– Priminkite savo kelią į sportą. 
– Jis panašus į daugelio mano kartos žmonių. Kaimo vaikas, puspenkto kilometro iki mokyklos, puspenkto atgal. Iš pradžių dviračiu. Vienu, kitu. Kai juos vieną po kito pavogė, o tėvas daugiau nebepirko, į mokyklą ir iš jos reikėjo leistis tekinom. Rajono, tarprajoninės Kėdainių ir Jonavos lengvosios atletikos varžybos, į kurias tiesiog įsiprašiau. Priėmė atsarginiu, leido bėgti be konkurencijos, o aš 800 metrų distancijoje aplenkiau visus pagrindinius. Pakvietė į Kėdainių sporto mokyklą treniruotis. Po to – pergalės Lietuvos moksleivių spartakiadose 1968,1969 metais. Studijos Vilniaus pedagoginiame institute, į kurį paragino stoti kraštietis, kaimynas iš mūsų Kunionių kaimo Antanas Krasaitis (Krasnodomskis), kuris tada, jau žinomas lengvosios atletikos treneris, triūsė institute. Aš patekau pas trenerį, nūnai profesorių Petrą Karoblį. Nuo antro kurso, supratęs, kad bėgimas mano sveikatai, širdžiai – pats geriausias vaistas, ir suvokęs, kad be atkaklaus, sunkaus darbo sporte nieko nepeši, prasidėjo rimtos treniruotės, su dvigubais, trigubais krūviais. Gerai supratau, kad norint išsiskirti, būti pirmu, reikia daugiau už kitus dirbti. Netruko ateiti rezultatai. 1973 metais buvau pakviestas į Lietuvos, o po metų ir į SSRS rinktinę. Didžiausią sėkmę lėmė darbas, nugalėti padėdavo, įsitikinimas, kad privalau laimėti, geras finišas. Kas neturėjo finišo, tam pergalės nesišvietė.  Pagrindinė sportinė specialybė – 3000 m kliūtinis bėgimas. Gaila tik, kad vos įbėgęs į didįjį sportą dėl Achilo sausgyslės traumos ir ne visai sėkmingos jos operacijos, turėjau jį palikti. Man buvo 26 metai. Tai tas amžius, kai kliūtinio bėgimo meistrai tik pradeda savo pagrindinį sporto karjeros etapą, o aš, deja, su juo atsisveikinau. 
– Dabar sportą, kurio aktyvus dalyvis buvote, stebite kaip ir šalies. Kokia jūsų nuomonė apie dabartinį Lietuvos sportą?  
– Pergalės džiugina, pralaimėjimai liūdina. Kai kas, bet ne visai pagrįstai, tvirtina, kad iš didžiojo sporto išėjus paskutinei internatinių sporto mokyklų, paprastų sporto (krepšinio, futbolo, plaukimo, lengvosios atletikos ir kt.) mokyklų auklėtinių kartai, pasibaigs ir Lietuvos sportas. O jis vis nesibaigia ir nesibaigia. Tvirtinama, kad senoji, atseit, sovietinė, sporto mokyklų sistema apgriuvusi, neveiksminga, nerezultatyvi, ir siekiama ją visiškai išgriauti, vietoje jos kol kas nieko nepasiūlant, nepastatant. To, pavyzdžiui, siekiama Vilniuje. Tačiau ką ir bekalbėtum, sistema veikia, duoda rezultatus. Turime ne tik krepšininkų, bet ir lengvaatlečių, penkiakovininkų, futbolininkų, plaukikų. Turime olimpiečių ir olimpinių žaidynių prizininkų. Vadinasi, nėra taip blogai, kaip pagal lietuvišką madą piešiama: visur geriau, tik ne pas mus... O trokšti, kad vadinamasis didysis sportas būtų masinis – beviltiška vizija. Esame per daug neturtingi, kad galėtume lygintis su Vokietija, Ispanija, Italija ar Kinija ir Rusija. O taip norisi. Nors sakoma, kad norėti niekas nedraudžia, bet reikėtų griežtai uždrausti švaistytis milijonais, o puoselėti, ugdyti, tobulinti tai, ką turime. Ir nesiblaškyti, nusistatant prioritetus, protingai atskiriant didįjį ir masinį sportą, kūno kultūrą, sveikatinimo programas. Juk šiurpu žiūrėti į būsimą vadinamąjį nacionalinį stadioną, į kurį kaip į bedugnę ar juodą skylę prieš dvidešimt su viršum metų sukišti milijonai SSRS rublių, o dabar nemažesni Lietuvos ir Europos sąjungos milijonai litų... Kur jie nukeliavo, kas pasakys?.. O gal kas gali pasakyti, ką 2012 ir visais kitais tolesniais metais veiks Lietuvos sporto arenos – monstrai Panevėžyje, Alytuje, Klaipėdoje, kai šiais metais praūš Europos krepšinio čempionatas? Taigi sportą turime, tik reikia jį puoselėti, o ne griauti beprasmėmis reformomis, ar gerokai iškreipta forma viską atiduodant krepšiniui. O pats blogiausias dalykas, kai sportui ima vadovauti ne specialistai, profesionalai, o „politinis pasitikėjimas“. To sporte neturėtų būti. 
– Ar jūs laimingas žmogus? 
– Mano pamėgtoje 3 km kliūtinio bėgimo distancijoje kiekvieną ratą būdavo penkios kliūtys. Per septynis bėgimo ratus – 35. Nesu skaičiavęs, kiek tokių kliūčių esu iš viso įveikęs. Dabar įsitikinau, kad žmogaus gyvenimas – tai nesibaigiantis bėgimas su kliūtimis. Ir visada džiaugsmas, laimė jas įveikus.  Išgyvenau iš tiesų daug. Pirmąsias ir vėlesnes pergales, nemažą triumfą, pirmas finišuodamas stadionuose. Didžiulį džiaugsmą, kai dar būdamas studentas, gavau dviejų kambarių butą Lietuvos sostinėje, o vėliau jį pasikeičiau į dvigubai didesnį. Išgyvenau nepaprastą įtampą, kurią sukeldavo kiekvienos „Žalgirio“ rungtynės mano vadovaujamame stadione buvusios SSRS čempionatuose. Kiekvienos! Vienas užauginau dukrą. Išgyvenau valstybės, atrodė, nepajudinamos santvarkos griūtį. Kai ką – spaudos laisvę, pokyčius valdžioje ir dar daug ką – išgyvenome visi. Kai ką – šeimos, darbo, veiklos rūpesčius, draugų išdavystę, nepaprastai sudėtingą širdies kraujagyslių operaciją – išgyvenau aš vienas. Bet išgyvenau! Gyvenu, dirbu. Kaip ir anksčiau, esu reikalingas. Vadinasi, esu laimingas! Ir tikiu, kad stadionas šioje vietoje tikrai išliks.
Komentarai
Temos Stadionas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką