Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvos bokso federacijos atstumta Vaida Valskytė: „Skaičiau komentarus ir verkiau“

Vaida Valskytė
Andriaus Burbos nuotr. / Vaida Valskytė
Šaltinis: sportas.info
0
Skaitysiu vėliau
A A

Užsispyrimas, tikėjimas savimi ir kitais padėjo Vaidai Valskytei pasiekti išsvajotą tikslą – pasaulio čempionatą Pietų Korėjoje. Ir čia 32 metų lietuvė pasiekė geriausią Lietuvos moterų bokso istorijoje rezultatą – pateko į ketvirtfinalį ir užėmė penktąją vietą. Svorio kategorijos iki 64 kg varžybose ji iškovojo pergalę aštuntfinalyje. Iki medalio trūko dar vieno laimėjimo.

Kelionei reikalingas lėšas sportininkė surinko po kreipimosi į visuomenę, nes Lietuvos bokso federacija nerado lėšų paremti patyrusią V.Valskytę.

Kita Lietuvos boksininkė Ana Starovoitova, keliavusi už LBF lėšas, svorio kategorijos iki 57 kg šešioliktfinalyje 0:3 pralaimėjo Mongolijos atstovei Ouny Nergui ir pasitraukė iš varžybų.

– Vaida, ar patenkinta esate savo pasirodymu pasaulio čempionate?

– Taip, bet visada norisi geriau. Buvau per žingsnį nuo medalio, tad liūdna, kad nepavyko. Bet šis pasaulio čempionatas – mano debiutas, be to, per metus turėjau vos vieną kovą, neturėjau gerų sąlygų pasiruošti, todėl rezultatas čempionate, manau, labai geras.

– Kokį įspūdį paliko čempionatas? 

– Merginos labai stiprios, bet supratau, kad aš taip pat galiu – nesu prastesnė už jas.

Lietuvos bokso federacija pasakė, kad trenerio nesiųs arba siųs, jeigu susimokės už viską. Bet oro uoste pamatėme, kad Anos Starovoitovos treneris vis dėlto važiuoja – Stanislavas Mižigurskis sekundavo savo auklėtinei ir kadangi ji pralaimėjo, kitą dieną išvažiavo.

– Čempionatas vyko Pietų Korėjoje. Kaip pavyko prisitaikyti? 

– Neturėjau laiko jokiai aklimatizacijai. Neturėjau trenerio, mane globojo Baltarusijos treneriai. Buvo be galo sunku, nes visos rinktinės atvyko su didele komanda padėjėjų, o aš visiškai viena. Kitos komandos atvažiavo prieš dvi–tris savaites, kad priprastų prie laiko skirtumo, klimato ir pan., o aš atvažiavau likus dienai iki oficialių varžybų. Burtai lėmė, kad pirmosios kovos laukti reikėjo ilgai, tas dienas beveik nemiegojau – viskas susimaišė. Laukti pakankamai sudėtinga, nes išgyveni, galvoji apie kovą, nemiegi...

– Pirmąją varžovę iš Barbadoso Kimberly Gittens nugalėjote 3:0.

– Mačiau jos kovą pirmame etape, buvo prognozuojama, kad laimės jos varžovė mongolė, bet ši mergina labai gerai boksavosi. Pirmame raunde ji pralaimėjo, bet visus kitus ji nepaliko jokių šansų mongolei. Mano varžovė buvo kairiarankė, kaip ir aš – tada kovos būna nelabai gražios. Varžovė tikrai stipri. Jeigu būčiau nors kiek psichologiškai nusileidusi ir parodžiusi, kad nors truputį abejoju savimi, būčiau neturėjusi jokių šansų laimėti. 

– Antrąją kovą  0:3 pralaimėjote korėjietei Shim Hee-Jung... 

– Padariau klaidų. Ji buvo žemesnė už mane. Prisileidau ją į artimą kovą, o tai man visiškai nenaudinga, nes aš aukštesnė. Be to, ji vietinė. Jeigu kova lygi, pergalės niekada negausi prieš vietinę. Kai prieš tai ši korėjietė kovojo su itale, visa salė švilpė, nes pergalę ji gavo dovanų. Gal charakterio man pritrūko. Bet labiausiai trūko trenerio, nes buvau visiškai viena. 

 Aš be galo dėkinga baltarusiams. Be jų būtų buvę visai liūdna – niekas nebūtų man sekundavęs ir būčiau neprileista prie varžybų. 

– Tad buvote pati sau trenerė?

– Bandžiau su savo treneriu susisiekti, bet jam nepavyko pasižiūrėti internete kovų. Papasakojau, kad varžovė kairiarankė, bandė patarti. Dar vienas žmogus iš Lietuvos, iš kito bokso klubo man labai padėjo – žiūrėjo įrašus, šiek tiek pakomentavo mano varžoves. Jis manimi labai tikėjo. Apskritai buvau labai nustebusi, kad mane taip palaiko žmonės – skaičiau komentarus internete ir net verkiau skaitydama. Netikėjau, kad taip gali būti.  

– Į čempionatą vykote už žmonių paaukotas lėšas. 

– Taip. Treneriui pinigų neužteko, todėl važiavau viena. Lietuvos bokso federacija pasakė, kad trenerio nesiųs arba siųs, jeigu susimokės už viską. Bet oro uoste pamatėme, kad Anos Starovoitovos treneris vis dėlto važiuoja – Stanislavas Mižigurskis sekundavo savo auklėtinei ir kadangi ji pralaimėjo, kitą dieną išvažiavo. O mes dar čia, Lietuvoje, susisiekėme su baltarusiais ir paprašėme, kad man pagelbėtų. Aš be galo dėkinga baltarusiams. Be jų būtų buvę visai liūdna – niekas nebūtų man sekundavęs ir būčiau neprileista prie varžybų. 

Su A.Starovoitova viename viešbuty gyvenome. Pasisveikindavome, ir viskas. Treneris buvo kelis kartus priėjęs, paklausė, gal kuo padėti, ir tiek. Treniravausi su baltarusiais.

– Su kitais lietuviais bendravote? 

– Su A.Starovoitova viename viešbuty gyvenome. Pasisveikindavome, ir viskas. Treneris buvo kelis kartus priėjęs, paklausė, gal kuo padėti, ir tiek. Treniravausi su baltarusiais.

– Kuriozų pasitaikė čempionate? 

– Įdomių buvo nutikimų. Vos nepavėlavau į svėrimą. Paskui pamiršau tam tikrus dokumentus, rankšluostį. Po pirmos kovos ne pro tą pusę iš ringo lipau. Prigrybavau... Be patirties, be trenerio... Varžovės galvojo tik apie kovą, o aš apie viską – ir apie tai, apie ką neturėčiau galvoti. Tokie dalykai išblaško. 

– Kokie jūsų tolesni tikslai? 

– Sausio pradžioje vyks turnyras Švedijoje, vasario pradžioje esu pakviesta į stovyklą Olandijoje. Ten atvyks 20 valstybių merginų rinktinės. Žiūrėsime, kaip bus su finansais. Jeigu bus lėšų, noriu dalyvauti ir Europos čempionate, ir Europos Sąjungos čempionate, kiek įmanoma dalyvauti turnyruose. Turiu labai mažai kovų. Tai didžiausias mano trūkumas. 

sportas.info
Komentarai
Temos Boksas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką