Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pasaulio čempionato bronzą parvežęs imtyninkas E. Venckaitis taikosi į olimpines žaidynes

Varžybų akimirka
Martino Gaboro nuotr. / Varžybų akimirka
Šaltinis: sportas.info
0
Skaitysiu vėliau
A A

Į Lietuvą sugrįžęs pasaulio imtynių čempionate bronzos medalį pelnęs tauragiškis Edgaras Venckaitis pateko į artimųjų glėbį. Čia jo laukė tėvai, broliai, draugai ir kolegos. Sportininką pasveikino ir Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

Lietuvis medalį iškovojo graikų-romėnų imtynių svorio kategorijoje iki 66 kg, o kovodamas dėl bronzos susigrūmė su 2010 metų pasaulio čempionu Hasanu Alijevu ir ant menčių jį paguldė per 17 sekundžių.

Edgaras iki pirmojo savo medalio suaugusiųjų sporte nuėjo ilgą kelią, įveikė ne vieną sportinę krizę. Tačiau dabar 28-ių metų sportininkas gali lengviau atsikvėpti

Lietuvis čempionate šešioliktfinalyje įveikė kroatą Dominiką Etlingerį, aštuntfinalyje slovaką Istvaną Levai, ketvirtfinalyje po dramatiškos kovos 3:4 nusileido būsimam pasaulio čempionui serbui Davorui Stefanekui. Paguodos turnyre dėl bronzos medalių E.Venckaitis nepraleido progos ir pirmoje papildomoje kovoje 4:1 įveikė Ersą Su iš Kinijos. Apie įnirtingas čempionato kovas bylojo ir pamušta Edgaro akis.

Jis pakartojo ir savo vyresnio brolio Valdemaro pasiekimą, kuris pasaulio čempionato bronzą iškovojo 2007 m. Edgaras turi dar 4 brolius, kurie irgi užsiima imtynėmis.

Grįžęs į Lietuvą E. Venckaitis ilgai priėmė sveikinimus, o jį apkabinusi mama sunkiai tvardė ašaras. Nesunku tai suprasti – Edgaras iki pirmojo savo medalio suaugusiųjų sporte nuėjo ilgą kelią, įveikė ne vieną sportinę krizę. Tačiau dabar 28-ių metų sportininkas gali lengviau atsikvėpti ir ruoštis naujiems iššūkiams. 

– Edgarai, kokios emocijos? – žurnalistai paklausė E. Venckaičio.

– Labai džiugu ir malonu. Viduje jaučiuosi nusiraminęs. Anksčiau, kol nebuvo rezultatų, buvau maištininkas. Dabar jaučiu dvasinę ramybę.

– Kiek laiko tas medalis kirbėjo jūsų galvoje, kiek svajota?

– Galima sakyti, kad svajojau visą gyvenimą – nuo pat vaikystės, kai tik pradėjau užsiiminėti šiuo sportu. Žinojau save, kad eisiu iki galo ir kol nebus medalio, nenurimsiu. Dabar jau esu ramus, bet eisime toliau. Dabar jau norisi olimpinio medalio, norisi aukso. Pagaliau įvykdžiau savo tikslą. Dėkoju treneriams ir federacijai, kad jie turėjo tiek kantrybės su manimi, nes esu neramus auklėtinis. Didelis ačiū visiems.

– Sunkus buvo kelias iki medalio? Matome ir veidas papuoštas.

– Nelengvas. Varžovai buvo tituluoti, bet nusiteikiau rimtai. Treneriai pasakė – dabar arba niekada. Su tokiomis mintimis ir išėjau. Viskas pavyko geriau nei tikėjausi.

– Kuri kova buvo sunkiausia?

– Antra. Pirmame kėlinyje slovakas buvo priekyje 3:0, o tai jau nemažas taškų skirtumas. Treneriai ramino, sakė eiti toliau ir daryti savo darbą. Susikaupiau, radau jėgų ir ištraukiau kovą. Turėjau nedaug laiko pailsėti ir pralaimėjau serbui, tam įtakos turėjo nepilnas atsistatymas.

– Kur jūsų stiprybė?

– Mano charakteryje, nusiteikime. Esu užsispyręs kaip žemaitis, kovoju iki galo. Dabar ir ištvermė geresnė. Jaučiu, kad subrendau pergalėms ir galiu pasiekti daugiau. 

Treneris jau dabar nuteikinėja, kad ateinantys metai bus sukūs. Dabar pailsėsiu, o nuo lapkričio vėl rimtai ruošiuos. 

– Turite penkis brolius ir visi jūs užsiimate imtynėmis. Kas užkrėtė?

– Gal charakteris, kovingumas. Brolis Valdemaras yra vyresnysis pavyzdys, nutariau pasekti jo pėdomis. Jam mama buvo uždraudusi sportuoti, nes jis turėjo problemų su akimi. Tai jis paslapčia nuo jos sportavo, sakydavo, kad eina žaisti futbolo. Paskui sako mama, kad skaito straipsnį laikraštyje apie brolį, bet rašo ne apie futbolą, o apie imtynes. 

Pats buvau neramus vaikas, mušeika, reikėjo kažkur išlieti energiją. Ačiū pirmajam treneriui, kad mokėjo sudominti. Sakydavo, kad kai atvažiuosime į Vilnių, turėsime savo butą, galėsime gyventi. Mane tai sužavėjo. Pamenu, kai atvykau pasitikrinti sveikatą, paaiškėo, kad mano širdis negaluoja. Buvau nepriimtas, pasakė išsioperuoti anginą ir tada ateiti. Kai grįžau į Tauragę, eidamas namo visą kelią verkiau. Noras buvo didžiulis.

– Mama, kaip broliui, nedraudė sportuoti?

– Nedraudė, bet liepė mokintis labai stipriai. Baisiai vertė. Vilniuje, kai nebuvo mamos, atsirado laisvė, apleidau mokslus. Bet dabar viskas gerai.

sportas.info
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką