Tokiu burtininku buvo laikytas ir dabartinis (nepabijokime užbėgti įvykiams už akių – buvęs) Lietuvos rinktinės strategas Kęstutis Kemzūra. Jam stojant prie rinktinės vairo, sirgaliai džiūgavo bei drąsiai trimitavo apie naująją Lietuvos krepšinio erą.
O ir magijos, atrodo, netrūko – 42-ejų metų krepšinio specialistas į 2010-ųjų Pasaulio čempionatą Turkijoje nusivežė toli gražu ne pajėgiausią sudėtį, joje nebuvo Šarūno Jasikevičiaus, tuo metu dar jaunesnių brolių Lavrinovičių ar Dariaus Songailos. Priekinė linija atrodė „įspūdingai“: starto penkete žaidusius Robertą Javtoką ir Paulių Jankūną galėjo pakeisti tokio „aukšto“ kalibro žaidėjai kaip Martynas Andriuškevičius bei Tadas Klimavičius. Visi laidojo rinktinę dar prieš pirmenybes.
Tačiau sirgaliai išvydo bene gražiausiai žaidusią komandą nuo pergalingo 2003-iųjų Europos čempionato. Mūsų krepšininkai pasipuošė bronzos medaliais, priversdami eiti visą šalį iš proto ir aikčioti po kiekvieno epizodo. K.Kemzūra aistruolių (bent jau mintyse) buvo vadinamas bene geriausiu treneriu istorijoje, sugebėjusiu nulipdyti čempionišką komandą.
Visi trynė rankomis, laukė stratego prie Vilniaus „Lietuvos ryto“ ar Kauno „Žalgirio“ vairo, stebėjosi, kodėl kontrakto treneriui nesiūlo Maskvos CSKA ar Los Andželo „Lakers“ bei laukė kitąmet vyksiančių Europos pirmenybių aukso. Nebuvo ne tik aukso, bet ir jokio kito medalio, o jau šiemet lietuviai pirmąsyk nepateko tarp keturių geriausių olimpinių žaidynių komandų. Nacionalinio didvyrio K.Kemzūros pasaka baigėsi.
Atėjo metas surasti naują gelbėtoją, kuris kaip panacėja Lietuvos vyrų rinktinę vėl iškels į aukštumas ir reguliariai lips ant nugalėtojų pakylos tarptautiniuose turnyruose. Vieša paslaptis, kad prie nacionalinės komandos vairo greičiausiai stos vienas labiausiai patyrusių šalies strategų J.Kazlauskas, kurio sirgaliai meldžia jau ne pirmus metus. Panašu, jog maldos gali būti išklausytos. Tik ar neteks dar kartelį nusivilti?
J.Kazlauskas, kažkada žaidęs Vilniaus „Statybos“ komandoje, trenerio karjerą pradėjo legendinėje Kauno „Žalgirio“ ekipoje. Dirbdamas Kaune strategas užsitarnavo savo, kaip geriausio Lietuvos krepšinio specialisto, vardą.
Per šešerius metus, praleistus „Žalgiryje“, J.Kazlauskas ne tik 5 sykius tapo šalies čempionu, bet ir atvedė savo auklėtinius ant Eurolygos pjedestalo. Būtent Eurolygos nugalėtojų titulas iki šiol padeda treneriui būti legenda. Bet ar tikrai tuometinio „Žalgirio“ sėkmingas žygis per Europą paverčia J.Kazlauską krepšinio genijumi?
1998–1999 metų čempioniškame sezone „Žalgiris“ nebuvo eilinė komanda, neturinti garsių ir pajėgių žaidėjų. Kauniečių „dievukai“: Tyusas Edney, Anthony Bowie ir Jiri Zidekas atvyko iš Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA), o lietuviai: Saulius Štombergas, Dainius Adomaitis bei Eurelijus Žukauskas jau buvo spėję apšilti kojas ir Lietuvos rinktinėje. Prieš pergalingą Eurolygos sezoną „Žalgirio“ ekspertai nenuvertino ir prognozavo finalinį ketvertą. Prognozės buvo įgyvendintos. Negalime neigti, jog tuometis J.Kazlausko darbas nepaveikė komandos žaidimo, tačiau nepamirškime, jog jau kitą sezoną, klubui praradus keletą svarbių krepšininkų, kauniečiai LKL finale nusileido Vilniaus „Lietuvos rytui“.
Paradoksalu, tačiau po pralaimėjimo „Lietuvos rytui“ ir pasitraukimo iš „Žalgirio“, J.Kazlauskas tapo... „Lietuvos ryto“ vyriausiuoju treneriu. Per beveik ketverius darbo Vilniuje metus strategas dar kartą tapo šalies čempionu. Vis dėlto vėliau dėl nesutarimų su komandos vadovais buvo priverstas atsistatydinti.
Lygiagrečiai su darbu pajėgiausiuose Lietuvos klubuose J.Kazlauskas 1997–2001 metais treniravo ir Lietuvos rinktinę, į kurią yra taip viliojamas sugrįžti. Viskas, ką iš šio laikotarpio galima prisiminti – 2000 metų Sidnėjaus olimpines žaidynes, iškovotus bronzos medalius ir pralaimėjimą JAV „Svajonių komandai“ vos dviejų taškų skirtumų.
Medalis tokio lygio turnyre – nuostabus pasiekimas. Vis dėlto net su A.Saboniu priešakyje rinktinės krepšininkai 1997–1999 metais neiškovojo nieko, tuo tarpu 2001-ųjų Europos čempionate, į kurį buvo išlydėti kaip nugalėtojai, užėmė 12-ąją vietą. Savaitrašyje „Veidas“ tuo metu viršelį puošė tokia antraštė: „Keliaukime ir pasitikime pralaimėtojus“. Tačiau tada niekas nebekalbėjo ir neguodė, jog savus reikia palaikyti net nesėkmių metu.
Radikalesni sirgaliai prabilo apie rinktinės, o ypač – J.Kazlausko – apmėtimą kiaušiniais už kvailus sprendimus, tragišką pasirodymą bei Lietuvos krepšinio vardo pažeminimą. Bet praėjo daugiau nei dešimtmetis ir nuoskaudos pamirštos. J.Kazlauskas – Eurolygos čempionas ir olimpinės bronzos laimėtojas, bet ne fiasko patyręs strategas.
Pasitraukęs iš Lietuvos krepšinio, J.Kazlauskas buvo pakviestas dirbti Kinijos nacionalinės komandos trenerio asistentu, o netrukus buvo paskirtas pagrindiniu komandos treneriu. Pasiekimai – du Azijos čempionato aukso medaliai. Ar įspūdinga tai, ar natūralu, vertinti galime pagal tai, jog savo šaliai tuo metu atstovavo ir NBA žvaigždė „milžinas“ Yao Mingas.
Komanda tiesiog nuveikė tai, ką ir privalėjo turėdama tokį sudėties pranašumą prieš oponentus. Stebuklų neįvyko, prieš rimtesnes pasaulio komandas J.Kazlausko auklėtiniai sensacijos nesukūrė.
Dirbdamas su Kinijos krepšininkais, specialistas stojo prie Pirėjo „Olympiacos“ ekipos vairo. J.Kazlauskas Graikijoje išgyveno du skirtingus sezonus – pirmajame, tuo metu duobėje buvusi komanda, Eurolygoje vilkosi lentelės dugne, o šalies pirmenybėse prieš principinį varžovą Atėnų „Panathinaikos“ pralaimėdavo dviženkliu skirtumu.
Vis dėlto vasarą „Olympiacos“ gavo solidesnį finansavimą, subūrė pajėgesnę komandą ir įgyvendino jai keltus tikslus – pateko į Eurolygos ketvirtfinalį.
Vėliau strategas buvo paskirtas Graikijos vyrų krepšinio rinktinės treneriu ir su ganėtinai pajėgia komanda startavo sėkmingai – laimėjo Europos čempionato bronzos medalius. Vis dėlto po fiasko pasaulio čempionate Graikijos krepšinio federacija sutarties su lietuviu nusprendė nepratęsti.
Paskutine J.Kazlausko karjeros stotele kol kas buvo Maskvos CSKA klubas, surinkęs itin galingą sudėtį. Sudėtį, su kuria iš kiekvieno trenerio reikalaujamos tik pergalės, o tapimas Eurolygos čempionais būtų laikomas ne stebuklu ar milžinišku pasiekimu, o savaime suprantamu dalyku. „Raudonarmiečiai“ Eurolygos nelaimėjo. Maskvos klubas su treneriu iš Lietuvos sutarties nepratęsė.
Didžioji dalis Lietuvos krepšinio aistruolių laukia savo mesijo – J.Kazlausko. Mesijo, kuris galėtų iš stiprios Europos krepšinio vidutiniokės padaryti visada laiminčią komandą. Bet ar tai įmanoma?
Savo karjeroje strategas visada sugebėdavo priversti žaisti žaidėjus taip, kaip jie gali, tačiau labai retai „išspausdavo“ iš jų daugiau nei įmanoma. Taigi, J.Kazlauskui tapus rinktinės strategu, palaikykime jį, tačiau nepuoselėkime vilčių, nes dar sykį susikursime stebukladarį, kuriuo teks nusivilti.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Jonas Kazlauskas |
