-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Paralimpiados maratonininkė A.Garunkšnytė: „Matau 6 proc. dešine akimi ir man tai – labai daug“

Desertui, šeštadienio rytais, Aušra Garunkšnytė nubėga 28 kilometrus. Darbo dienomis trumpiausia treniruotė tęsiasi 12 km, ilgiausia – 20 km. Aušra atstovaus Lietuvai Tokijo paralimpinėse žaidynėse ir bus pirmoji silpnaregė lietuvė maratono rungtyje. Aušra pasakoja, su kokiomis psichologinėmis kliūtimis susidurdavo kadaise, pradėjusi bėgti maratonus, ir kaip bendravimas su treneriu Linu Balsiu, sporto psichologu Andriumi Liachovičiumi bei koučingo specialistais padėjo jai tapti drąsesnei, labiau atsipalaiduoti ir susikoncentruoti į savo tikslą.
Aušra Garunkštytė
Aušra Garunkštytė / Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr.

Papasakok apie tavo kasdien rašomą „bėgiko kelią“ – kas tai?

– Aš turėjau problemą – bėgdama vydavausi žmones, dviratininkus, o to negalima, nes išsimušu iš savo tempo. Dabar jau to beveik neatsitinka. Po kiekvienos treniruotės užsirašau ir analizuoju savo pastebėjimus – kur jaučiausi blogai, kodėl ten pasijaučiau blogai, apie ką galvojau, kai krito tempas, ką vijausi.

„Bėgiko kelias“ yra programėlė, kur nupiešti du keliai. Vienas veda į tikslą ir jeigu viską darai link tikslo, tai yra geras kelias. O yra blogas kelias, kai tau labai sunku ir pasirenki „nusiimti“. Jeigu pasiduodi savo organizmui, tu nesi profas. Kaskart analizuojuosi – kodėl aš pasirinkau konkretų kelią ir dabar jau visada pasirenku teisingą kelią. Būti profesionale reiškia, kad turiu atkentėti iki galo, būtų gėda „nusiimti“, nes juk mes turime savo tikslus.

Būna akimirkų, kai aš jaudinuosi, ar mano tempas ne per lėtas, pradedu galvoti į priekį. Psichologas klausia „kodėl galvoji į priekį?“. Jis mane išmokė visada sugrįžti į čia ir dabar. Dabar jau užtenka tiesiog pasakyti sau „Aušra, grįžk čia, tu dabar esi N kilometre“. Kai būna sunku, nuolat kartoju sau „aš galiu išbėgti tuos 2 kilometrus tokiu tempu, tikrai galiu“. Išmokau didelį tikslą suskaidyti į mažus gabaliukus.

– Kodėl bėgant maratoną blogai galvoti į priekį?

– Pasak psichologo, aš esu tikra maratonininkė, nes jeigu galvoju į priekį ir matau, kad krenta laikas, pasiduodu. Visų maratonininkų tokia bėda. Nes kai maratonininkas bėga, jis būna išsikėlęs sau tikslą ir jeigu pradėjęs skaičiuoti į priekį mato, kad nebeatbėgs numatytu laiku, dažniausiai pasiduoda.

Todėl išmokau negalvoti į priekį ir neskaičiuoti laiko į priekį. Taip daug ramiau, nes tikrai būna, kad tam tikroje atkarpoje bėgu lėčiau, nes organizmas pavargsta, tada sakau sau „viskas gerai, laikas krenta, jokios panikos“, paskui vėl atsigaunu.

Turėjau dar vieną didelę bėdą – mane trikdydavo žiūrovai, trokšdavau nuo jų pabėgti. Lietuvoje to nepajausdavau, per maža masė, bet kai pirmą kartą dalyvavau Londono maratone 2017 metais, o ten nuo žmonių minios skamba galva, man įsijungdavo mintis „noriu nuo jų pabėgti“, nes jie per daug stumia, skatina bėgti greičiau, o maratone tai nepadeda. Sprinte tai būtų labai gerai. Kai finišavau Londone 2018 metais, aš žinojau, kad finiše buvo daug žmonių, bet nieko negirdėjau, nes jau buvau praėjusi šį kelią su psichologu.

– Tai tu pati save užprogramuoji?

– Sako, mintys – visagalės. Galva stipresnė už organizmą. Savo galvoje pradėjau sukti mintis „aš galiu“. Net mane parėmusio „Rotary“ klubo narių šūkis yra „jeigu Aušra gali, galime ir mes“.

Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./Aušra Garunkštytė
Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./Aušra Garunkštytė

– Daug išmoksti iš psichologo – sakei, kad tavo treneris mokosi kartu su tavimi...

– Kai pradėjau dirbti su psichologu, treneris irgi ėmė mokytis. Psichologas patarė per treniruotes nenaudoti jokių neiginių „negreitėk, neskubėk“. Nes girdėdama neiginius galva dirba atvirkščiai „kodėl tu man draudi? Aš tau parodysiu“. Todėl treneris pradėjo kitaip sakyti. Jis tikrai girdi tokius dalykus – jam yra svarbu, kad aš gerai jausčiausi.

Iš trenerio išmokau laikytis dienotvarkės. Jis kartodavo „Aušra, turi pailsėti tarp dviejų treniruočių, nes nuvargsi“, o aš nesutikdavau – taigi aš jauna! Bet po kelių mėnesių įsitikinau jo teisumu.

Kai pradėjau bėgti maratonus, treneris pasakė „Aušra, aš niekada nesikišiu į tavo asmeninį gyvenimą, mūsų bendradarbiavimo pagrindas yra jokių paslapčių, susijusių su sportu“. Nemanau, kad su treneriu turime tapti bičiuliais, nes tai irgi gali pakišti koją – nenoriu, kad treneris manęs gailėtųsi. Ankstesnis treneris manęs gailėdavosi ir tai nedavė gerų rezultatų. Gerai, kad dabartinis treneris L.Balsys buvo mano kūno kultūros mokytojas ir pažįsta mane nuo mažų dienų. Jis manęs visai nesigaili – ar dėl to, kad pats yra silpnaregis, ar dėl to, kad tiki, jog aš galiu kai ką pasiekti. Žinau, kad jis priims teisingus sprendimus.

– Kokia tavo patirtis, susijusi su tavo regėjimo negalia, ir kaip kiti tai priima?

– Kai pradėjau studijuoti universitete, būdavo, dėstytojas sako „tu gali nerašyti, aš tau atsiųsiu“. Galvodavau, kodėl aš turiu nerašyti? Aš juk galiu atsisėsti prie kompiuterio ir dirbti taip pat, kaip visi. Arba universitete teiraujuosi „aš ieškau žmogaus“ – mane griebia už rankos ir sako „aš tave nuvesiu“. Iš pradžių man tai labai nepatiko, bet paskui pradėjau sakyti žmonėms, kad aš esu normali, nereikia manęs vesti, tik nukreipkite, kur eiti.

Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./Aušra Garunkštytė
Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./Aušra Garunkštytė

Reikia sakyti aplinkiniams, kokio nori elgesio. Pavyzdžiui, psichologas man sako „aš pirmą kartą dirbu su žmogumi, kuris turi negalią“, o aš jam iškart „prašau dirbti su manimi, kaip su sveiku žmogumi, jokių palengvinimų“. Jam tai labai patiko.

Aš jaučiuosi labai sveika. Užaugau su sveikaisiais, mano brolis gerai mato, lankiau darželį su sveikais vaikais ir, ačiū Dievui, išvengiau patyčių. Man sekasi, kad akys iškart neišduoda, jog esu silpnaregė.

Matau tik su dešine akimi, 6 procentus – man tai atrodo labai daug. Medikų apribojimai griežti – negaliu kilnoti sunkumų. Gimiau neišnešiota ir palaipsniui atsirado glaukoma, kas savaitę matuojuosi akispūdį.

– Ar dėl regėjimo patiri kliūčių kasdienybėje?

– Didžiausias iššūkis – eiti tamsoje: ar bus geras kelias, ar nebus kelkraščio ir nepasibučiuosiu su žeme. Apsidaužau kojas tamsoje, bet grįžtu sveika gyva. Esu dieną griuvusi, kai nepamačiau kelkraščio, bet atsistoju, pasijuokiu iš savęs. Būna, kad parduotuvėje kažko nematau, bet esu drąsi – prieinu ir paklausiu.

Dabar atrodo, kad negalėčiau viena keliauti, nes nematau tam tikrų dalykų, bet, manau, ateis ta diena, kai išbandysiu save keliaudama viena.

Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./Aušra Garunkštytė
Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./Aušra Garunkštytė

– Kaip manai, kas lėmė tavo ryškiai pagerėjusį bėgimą?

– Mano bėgimas pagerėjo, nes pradėjau džiaugtis tuo, ką darau. Psichologas patarė: „kai bėgi, nesvarbu, ar tau sunku, ar pradedi lėtėti, pamėgink mėgautis, nedaryk to dėl kitų“. Nes kai pradėjau ruoštis pirmam maratonui, tai dariau dėl kitų – dėl trenerio, nes jis sakė „tu būtum pirma“, dėl paralimpinio komiteto. Svetimi tikslai. Nors aš turėjau norą prabėgti maratoną, bet aš tiesiog norėjau prabėgti. Pamenu, mane prikalbino bėgikai Kęstutis Bartkėnas, Arnoldas Januškevičius ir treneris L. Balsys, kurie sakė „Aušra, bėgdama vidutinius nuotolius tu netobulėji, turi bėgti maratoną – nepatiks, galėsi nebebėgti“.

– Kas pasikeitė, kad staiga pradėjai džiaugtis bėgimu?

– Psichologas kėlė klausimus: „O kodėl tu bėgi dėl kitų? Ar tu pati to nori?“. Taip, aš to noriu, bet vis tiek ilgai užtrukau, kol pajutau džiaugsmą. Buvo momentas, kai pagaliau pradėjau aiškiai jausti, kad man bėgti yra labai smagu. Labiausiai padėjo vidinis darbas su savimi. Bėgdama krosus, pradėjau tai išgyventi ne kaip darbą, o kaip malonumą. Man anksčiau irgi patikdavo bėgti ilgus krosus, tik greitis skirdavosi, tad iš pradžių atrodydavo, kad ariu, kankinuosi, o po atėjusio lūžis – malonumas, dabar jau laukiu tų ilgų krosų.

Kai neprabėgau Londono maratono 2017 metais, galvojau „visi kiti – greiti, o aš – nevykėlė, visi tikėjosi, o aš nuvyliau“. Apėmė nepasitikėjimas savimi, buvo skaudu. Visa silpnaregių bendruomenė žinojo, kad „Aušra neprabėgo“, bijojau vertinimo.

Kai pradėjau dirbti su psichologu, tikslas buvo iš naujo pamilti sportą ir įrodyti pačiai sau, bet ne kitiems, kad aš galiu bėgti maratoną. Metus išlaukiau, ramiai pasiruošiau ir po metų, 2018-aisiais, prabėgau Londono maratoną. Tada po 5 mėn. prabėgau Berlyne ir nuo tada jaučiuosi savo vietoje.

Vienas dalykas mane labai įkvėpė – tais metais, kai man nepasisekė prabėgti maratono ir galvojau, kad visi manimi nusivylė, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių sporto klubas „Šaltinis“ mane apdovanojo kaip geriausią metų sportininkę. Tai man parodė, kiek daug žmonių manimi tiki, o aš buvau tokia pasidavusi. Tokie maži dalykai įkvepia.

– Kieno kritikos tu klausaisi?

– Išmokau atsiriboti. Pradžioje man labai rūpėdavo, ką pasakys kiti, o dabar tik aš ir treneris žinome mūsų planus ir vertiname, kaip aš prabėgu.

Kadaise vienas žmogus viešai pavarė ant mano bėgimo, po tos dienos aš nuėjau pas trenerį ir sakau „man reikia psichologo, nes tai nenormalu, kad aš sėdžiu po viešo komentaro namuose ir verkiu“.

Treneris pritarė, kad man reikia psichologo pagalbos, nes maratonas – sunki rungtis. Tarp neįgaliųjų sportininkų dirbti su psichologu nėra populiaru, tai – brangus variantas. Bet aš manau – reikia.

– Ką tau duoda bendravimas su psichologu?

– Bendraudama su psichologu, išmokau patikėti savimi, negirdėti kitų žmonių kalbų, kurios gali tikrai neigiamai paveikti, ypač prieš startą. Atradau, kaip man tinkamu keliu pasiekti tikslą, išmokau padaryti iki galo tai, ką užsibrėžiau.

Iš Airijos į Lietuvą atvažiavusi paralimpietė Greta Štreimikytė pasakojo, kad Airijoje sportininkams yra privaloma bendrauti su psichologu, ypač prieš varžybas. Ji irgi buvo tas žmogus, kuris paskatino mane ieškoti psichologo pagalbos. Keista, kad Lietuvoje bendrauti su psichologu tarsi dar vis yra gėda.

Psichologas išmokė mane įvertinti save: „ar aš visą save atidaviau? Taip, šiandien aš padariau viską, ką galėjau padaryti“. Kitą dieną prie šito klausimo jau nebegrįžtu. Judu pirmyn.

Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./Aušra Garunkštytė
Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./Aušra Garunkštytė

– Rugpjūčio pabaigoje prasidės Tokijo paralimpinės žaidynės. Kokio tau norėsis visuomenės dėmesio?

– Esu už tai, kad visuomenė girdėtų apie mus, paralimpiečius. Kai bus sunkus momentas, žinosiu, kad esu ne viena, kad yra daugiau žmonių, kuriems aš kažką reiškiu ir negaliu dabar imti ir pasiduoti, nes jie gal tą dieną sėdės ir sirgs už mane, ir už golbolo komandą, ir už visus paralimpinėse žaidynėse dalyvaujančius lietuvius.

Jeigu apie mus per paralimpiadą nekalbėsime, tai kaip atsiras naujo sportuojančio jaunimo? Kas ateis, kai aš, golbolo žaidėjai baigs karjerą? Noriu, kad jaunoji karta sužinotų ir ateitų sportuoti.

Deja, aš esu vienintelė silpnaregė mergina stajerė Lietuvoje. Tad labai džiaugsiuosi, jei atsiras merginų, kurios išdrįs išmėginti bėgti ilgesnę negu 100 metrų distanciją.

Noriu būti kaip mano treneris Linas Balsys – rodyti gerus rezultatus, prisidėti prie Lietuvos garsinimo ir iškovoti paralimpinį medalį.

– Kaip reagavai, kai nusipelnei kelialapio į Tokijo paralimpines žaidynes?

– Iš pradžių maniau, kad man tiesiog pasisekė, bet juk iš tiesų aš labai daug dirbau!

Po nesėkmės Londono maratone jaučiuosi labai subrendusi, sustiprėjusi, išmokau priimti ir vertinti klaidas. Tarpinėse varžybose klaidos yra gerai, ne pagrindinėse varžybose. Tokijo paralimpinėse žaidynėse noriu bėgti be klaidų.

Tikslas nėra tik finišuoti – visi sportininkai nori medalio. Mūsų bėgs 6-8 moterys, reiks rimtai padirbėti. Aš niekada negalvoju apie savo varžoves. Kai kiti man siunčia informaciją su konkurenčių rezultatais, prašau, kad nesiųstų man tokių dalykų, nes tada aš būsiu mintimis su konkurentėmis, o ne susitelksiu į savo darbą.

Tikiuosi Tokijo paralimpiadoje nustebinti savo konkurentes.

– Ar tau neatrodo, kad jeigu gali nubėgti maratoną, apskritai gali viską gyvenime?

– Kyla tokių minčių, kad jeigu galiu nubėgti maratoną, tai galiu ir kažką kito didelio gyvenime pasiekti. Tik klausimas, ar tikrai to kažko kito noriu.

– Pakalbėkime apie žmogiškąsias silpnybes... Ar tu kartais tingi?

– Būna dienų, kai tingiu. Arba grįžtu po 2 treniruočių, krūvis didelis, likęs mėnuo iki varžybų, sakau „viskas, nebenoriu sportuoti, pavargau, nusibodo, kiekvieną rytą anksti keliuosi, man reikia pertraukos“. Ateina rytas, atsikeliu ir vėl noriu bėgti.

Jau esu pripratusi tuo pačiu metu eiti į sportą klubą, išbėgti į lauką. Kai būna sunku, tas automatizmas padeda. Prabėgusi lauke jaučiu, kaip gera, kad nenusimuliavau. Nesvarbu, kad išbėgau nenorėdama, užtat parbėgusi visai kitaip jaučiuosi. Visiems būna įvairių nuotaikų. Aš vis tiek padarau tai, ką reikia, nors kartais, kai labai sunku keltis, padarau tai valanda vėliau.

Labai svarbu turėti tikslą. Išsikelti tikslai yra mano variklis.

– Kaip reaguoji į skausmą?

– Aš pakanti skausmui. Laimi mano užsispyrimas. Neretai žmonės skausmą naudoja kaip pasiteisinimą, kai tingi ar bijo. Sportas ugdo mūsų charakterį, valią. Pastebėjau, kad sportuodama tapau žymiai labiau užsispyrusi. Skaičiau, kad sportas padaro žmogų laimingesnį, todėl verta kas rytą pasportuoti.

– Kaip tau skamba dažni pasiteisinimai „aš per senas, per jaunas ką nors daryti“?

– Sportininkai dažnai juokauja, kad lengvoji atletika – veteranų sportas, tai man viskas labai gerai. Nėra nei per senų, nei per jaunų, reikia tiesiog pamėginti. Pirmą kartą gal kosmoso nepasieksi, bet mažais žingsniukais gali viską išmėginti.

– Ar tau nesinori saldumynų?

– Su saldumynais reikia daug valios. Aš normalus žmogus ir taip pat kovoju su tokiais dalykais. Teko ilgai laukti, kol mano organizmas pats pasakė, kad nenori saldumynų. Kai padidėja krūvis, užsinoriu tų saldžių angliavandenių, bet priprantu prie krūvio ir organizmas nebereikalauja jų.

Esu prisibandžiusi įvairiausių dietų, bet paskui tie kilogramai sugrįžta, arba nenukrenta, todėl geriausia yra klausyti savo organizmo – kiek tu iš tikrųjų nori to saldumyno.

– Žmonės dažnai sako „man nuobodu“. Ar tau nebūna nuobodu bėgti?

– Kiekvieną dieną bėgu tuos pačius krosus. Galiu žiūrėti per akinius „nuobodu ir bėgu, nes reikia“. Vietoj to bėgdama tais pačiais keliais stengiuosi atrasti ką nors naujo. Ir treneris paleidžia mane bėgti ir sako „tu džiaukis miestu“.

– Kitas dažnas pasiteisinimas ko nors nedaryti – „nėra nuotaikos“. Kaip tu susikuri nuotaiką?

– Šiandien išbėgau liūdna, suirzusi, nenusiteikusi bėgti greitai. Bet tiesiog pradedu daryti ir nuotaika palaipsniui atsiranda. Todėl nesvarbu, kaip jautiesi – eik ir judėk. Susitik su žmogumi, kuris tave gerai nuteikia. Yra tokių žmonių, kuriuos pamatau ir visada nusišypsau. Kad ir mano treneris, kai tik išgirstu jį sporto klube – iš tolo nusišypsau.

– Kas tau sunkiausia sporte?

– Stotis, kai nepasiseka. Kai prarandu pasitikėjimą savimi, noriu mesti sportą. Svarbu, kad šalia yra žmonių, kurie manimi tiki ir nori, kad atsistočiau. Jeigu šalia nebūtų palaikančių žmonių, gal net depresija sirgčiau. Man suveikė ne jų žodžiai, o veiksmai. Pavyzdžiui, kai man nepasisekė, mano treneris vis paskambindavo, teiraudavosi, kaip jaučiuosi, išsitempdavo mane iš namų, nes buvo laikas, kai sakiau „aš niekur nenoriu“.

– Lietuvoje sportuoja tik apie 1 proc. žmonių su negalia. Ką patari sėdintiems namie?

– Bendrauti, šnekėtis su kitais. Reikia susirasti žmogų, kuriuo pasikliauji, pasakyti jam, kas yra, ir gal jis tau padės. Svarbu pačiam rodyti iniciatyvą. Negali sėdėti namie ir dejuoti, kad su tavimi niekas nebendrauja.

– Kaip manai, ar integruotas silpnaregių vaikų mokymas padeda geriau integruotis vėliau gyvenime?

– Pati nuo 7 metų mokiausi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC) ir gyvenau bendrabutyje. Gyvenimas atskirai suformavo mano savarankiškumą. Nesijaučiu priklausoma nuo tėvelių, kad man kažkas nutiko, mane nuskriaudė ir iškart turiu lėkti skųstis.

Kai kurie mano klasiokai neišeina į visuomenę. LASUC mokytis buvo gerai, nes silpnaregiai vaikai ten daugiau išmoksta, bet integracijos atžvilgiu – ne. Man padėjo integruotis sportas, nes aš jau vaikystėje pradėjau vaikščioti į maniežą, bet tiems, kas neišeidavo iš mokyklos į kitus būrelius, pas normalius vaikus, buvo sunkiau prisitaikyti.

Jeigu žmogus pats nenori išeiti į visuomenę – per jėgą jam nepadėsi. Juk Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga organizuoja mokymus, kaip bendrauti su žmonėmis, bet ne visi priima tą pagalbą, nes lengviau sėdėti namie ir nieko nedaryti. Aš noriu ne skųstis, o būti laiminga tarp laimingų žmonių.

– Kaip manai, iš kokių elementų susideda sportininko sėkmė?

– Darbas, atkaklumas, užsispyrimas ir komanda, nes vienas sportininkas nepasieks tikslo. Nesutinku, kad sportuoti gali tik talentingi žmonės, nes aš talento neturiu. Aš ariu per treniruotes.

Taip pat svarbu tvirta galva, mąstymas. Neįsivaizduoju kvailo sportininko.

– Kaip manai, kaip tau viskas atrodys, kai būsi 80-ies metų?

– Oi kiek aš daug medalių turėsiu! Būsiu tas žmogus, kuris stojasi ryte ir eina pasivaikščioti. Mano anūkai paskui mane lakstys. Neįsivaizduoju savęs sėdinčios vienoje vietoje. Tikiuosi, kad visi bėgikai yra laimingi žmonės, nes bėgant gaminasi laimės hormonai.

Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.

Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./A
Lietuvos paralimpinio komiteto nuotr./A

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius