Tad pokalbį su 22 metų bėgiku pradėjome ne nuo ateities planų, are palyginimų su tris kartus olimpiniu čempoionu iš Jamaikos, o nuo itin sėkmingo 2009 metų sezono. „Manau, kad praėję metai man buvo vieni sėkmingiausių – pavyko išvengti traumų ir neblogai pasirodyti Universiadoje ir Europos U23 čempionate. Kad sezonas būtų dar šiek tiek geresnis, tikriausiai reikėjo „šaltesnės galvos" ir patirties. Buvo momentų, kuomet klydau ir tų klaidų ištaisyti nepavyko.”
„Ketvirtoji vieta Europos čempionate man pačiam buvo netikėta – prieš čempionatą net nedrįsau galvoti apie bėgimą finale. Tačiau 5 vieta Universiadoje leido patikėti, kad mane lydi ir sėkmė – be jos sprinte rezultatų tikėtis neįmanoma.”
Savo bėgiko karjerą pradėjęs Alytuje, Rytis netrukus persikėlė į Kauną ir šiuo metu treniruojasi pas Aleksą ir Jūratę Stanislovaičius bei studijuoja Lietuvos Kūno Kultūros Akademijojos 4 kurse (specializacija – treniravimo sistemos – pasak trenerio A.Stanilsovaičio, Rytis mokosi vien dešimtukais).
Kuo skiriasi treniruotės Alytuje ir Kaune? „Natūralu, kad skirtingi treneriai turi skirtingas treniravimo filosofijas, todėl ir treniruotės atvykus į Kauną skiriasi. Didžiausias skirtumas yra sumažėjes treniruočių skaičius per savaitę. Alytuje sportavau 6 kartus į savaitę, Kaune – 4, taip pat Alytuje daugiau laiko praleisdavau treniruoklių salėje.”
Artėja ir 2010 metu vasaros sezonas. Sprinteriui nepavyko įvykdyti pasaulio uždarų patalpų čempionato Katare normatyvo, nors iki jo trūko vos 0,02 sekundės – tad pagrindiniai startai laukia vasarą. „Svarbiausia likusioje žiemos sezono dalyje išvengti traumų ir kryptingai ruoštis startams stadionuose. Jei tai pavyks, bandysiu laimę ir Europos čempionate Barselonoje.”
O kokia butų Ryčio, akip sportininko karjeros viršūnė? „Viršūnė – sportuojant daug metų mėgautis sportu. O pasitraukus – pačiam sau pasakyti, kad padariau viską, ką galėjau. Kartais pagalvoju – kitos rungties tikriausiai ir nebūčiau rinkęsis, mat esu laimingas atradęs sprintą. Tačiau kiekvienas žmogus net ir lengvojoje atletikoje yra indvidualybė – tai kas tinka vienam, galli netikti kitam. Ir esu tikras, kad pradedantys sportuoti vaikai neturėtų žiūrėti į sporto šakos, kurią renkasi, pavadinimą. Nesvarbu ar tai lengvoji atletika, ar krepšinis, ar plaukimas – svarbiausia, kad tai būtų jų sporto šaka. Tik tada rezultatų siekimas tampa didžiausiu gyvenimo malonumu.”
Sprintas – tiek žiemos, tiek ir vasaros sezono rungtis. Daugelio bėgikų pasirodymų rezultatai žiemą ir vasarą ženkliai skiriasi. Tad kokius startus labiau mėgsta R.Sakalauskas? „Sprinte rezultatus ženkliai įtakoja oro temperatūra. Lietuvoje žiemos pakankamai šaltos, maniežai šildomi ne per geriausiai, tad mano pasirinkimas būtų startai vasarą. Juo labiau, man 100 metrų distancija gerokai palankesnė nei 60 – mano stiprioji pusė – įsibėgėjimas ir antroji bėgimo pusė.”
O kokias silpnąsias puses bėgikas mato savyje? „Nežinau ar galima išskirti vieną komponentą, mat taisytinų dalykų yra daug – tai ir primieji žingsniai, startuojant iš kaladėlių, pats finišas, bei kiti. Lengvojoje atletikoje esu 7 metus, tačiau daugelio dalykų taip ir nesu išmokęs. Juo labiau į lengvąją atletiką patekau ganėtinai atsitiktinai – 8 metus žaidžiau futbolą. Esu pažadėjęs sau – kai prabėgsiu ilgiausią lengvosios atletikos rungtį – maratoną, grišiu į futbolą..”
Visuomet sportininkų klausiame, ar prisimena kažkokių kuriozinių istorijų, kurios sportą dar daugiau puošia. Ryčiui ko gero, viena jų tapo Lietuvos aukštųjų mokyklų čempionatas 2009-aisiais, kuomet finaliniame bėgime sugedo elektrononės laiko matavimo sistemos, o, pasak trenerių, bėgikai finišavo Lietuvos rekordo laiku. Rytis šiuo atveju išlieka diplomatiškas. „Klaidų pasitaiko visiems. Klysta ir treneriai, klysta ir sportininkai. Tad to bėgimo nesureikšminu, mat teisėju ar trenerių klaidos labiau pastebimos, nei sportininkų. Tiesiog noriu visiems palinkėti tų klaidų išvengti”.
