„Po visam profesionaliam sportui būdingu blizgesiu slepiasi ir tamsioji jo pusė, apie kurią mažai kas drįsta kalbėti viešai. Tai yra sporto vadybininkų veikla. Dauguma jų mano, kad vien susitikimas su jais jiems jau garantuoja procentą nuo to, ką aš uždirbu dabar ir ką uždirbsiu ateityje. Jie pasirodo sportininko horizonte tik tuomet, kuomet atletas jau į save jau investavo milžiniškus krūvius treniruotėse ir nori tiesiog skaičiuoti banknotus. Kažkodėl nei vienas jš nebuvo šalia manęs per pastaruosius metus, kuomet iki visiško išsekimo treniravausi 5 kartus per savaitę, kasdien darydama 1000 atsilenkimų pilvo presui stiprinti, kankinausi ilgose kelionėse tarp treniruočių stovyklų. Jų nebuvo ir tuomet, kai po pralaimėjimų mane reikėjo paguosti.
Žmonės mano, kad sportininkų galimybės uždirbti visus pasaulio pinigus yra labai didelės. Tačiau leiskite man papasakoti, kokios lėšos yra investuojamos, norint normaliai užsidirbti pragyvenimui.
Aš moku atlyginimą savo bėgimo treneriui bei treneriams treniruoklių salėje. Moku procentus nuo honorarų savo vadybininkams. Moku fizioterapeutui, kuris su manimi keliauja į visas varžybas Taip pat turiu pilateso (taip vadinama vakarietiška joga) instruktorių. Be to, turiu namą Teksase, kur man reguliariai siunčiamas neplonas pluoštelis sąskaitų. Kelionė namo yra 100 mylių trukmės, tad paskaičiuokite ir kuro sąnaudas. Taip pat natūralu, kad moku ir mokesčius. Po visų minėtų išlaidų man lieka tikrai ne pati didžiausia mano honoraro dalis. O agentai reikalauja procentų nuo visos sumos.
Štai ir šiuo metu mane tiesiog persekioja buvęs vadybininkas, kurį anksčiau labai gerbiau.
Ir dar – kalbu ne vien savo vardu – su panašiomis problemomis susuduria kone visi lengvaatlečiai”, – teigia sportininkė savo pranešime.
