Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lengvaatletė Airinė Palšytė treniruotes derina prie paskaitų

Airinė Palšytė
Alfredo Pliadžio nuotr. / Airinė Palšytė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šiemet studijas Vilniaus universitete pradėjusi lengvaatletė Airinė Palšytė įsitikinusi, kad be mokslo žmogus – niekas.

Perspektyviausia Lietuvos šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė šiemet tapo pasaulio jaunimo vicečempione, pasaulio suaugusių žiemos čempionate buvo 16–ta, o Europos čempionate Barselonoje – 18–ta.

Šiuo metu aštuoniolikmetė vilnietė ruošiasi naujam sezonui ir kremta mokslus Vilniaus universitete. Lengvaatletė džiaugiasi pasirinkusi specialybę, visai nesusijusią su sportu.

– Šiemet pradėjai studijuoti Vilnius universitete, kokį įspūdį palieka studentiškas gyvenimas?
– Iš tikrųjų labai smagu. Mokslo metų pradžioje net sėdėjau ir galvojau: negi viskas tikrai taip ir bus? Tai visai kas kita nei mokykla, universitete studijos koncentruotos į vieną pusę, nereikia mokytis 28 dalykų vienu metu, kaip mokykloje, todėl lengviau. Žinoma, nauji žmonės, nauja aplinka, dėstytojai, laisvalaikis su bendrakursiais – smagu.

– Pasirinkai verslo informacijos vadybą. Kodėl patraukė tokia su sportu visiškai nesusijusi specialybė?
– Mąsčiau ir apie žurnalistiką, bet pagalvojau, kad šią profesiją galėsiu mokytis ir magistro studijų metu. Ketveris bakalauro studijų metus norėjosi praleisti kitaip. Todėl pasižiūrėjau, kokias dar specialybes siūlo komunikacijų fakultetas, ir verslo informacijos vadyba man pasirodė priimtiniausia. Dabar galvoju, kad tikrai neprašoviau. Studijų metu mokomės ne tik informacijos apdorojimo, bet tuo pačiu ir verslo vadybos, verslo valdymo, manau, kad ateityje tokios žinios pravers.

Dauguma galvoja, kad visi sportininkai stoja į Pedagoginį universitetą arba Kūno kultūros akademiją. Kai baigiau mokyklą, manęs taip pat daug kas klausė: „Na, tai kur tu? Į pedagoginį? O gal visai nesimokysi?“ O aš visą laiką, nuo pat pirmos klasės žinojau, kad mokysiuosi Vilniaus universitete, kryptingai to siekiau ir man pavyko.

– Artėja visų studentų siaubas – egzaminų sesija. Kaip sekasi ruoštis?
– Man labai gerai pavyksta suderinti mokslus ir sportą, todėl kai reikia prie knygų galiu ir ilgiau pasėdėti. Iki sesijos dar keletas savaičių, pasiskaitau truputį, bet rimčiau ruoštis pradėsiu prieš pat egzaminus.

– O kaip derini studijas ir treniruotes? Negi šie du dalykai visai netrukdo vienas kitam?
– Visiškai ne! Aš kartais pagalvoju, kad nors mokykloje praleisdavau mažiau laiko, bet nebuvo tokio noro sėdėti kiekvieną pamoką ir klausyti. O universitete – atvirkščiai, praleidžiu daugiau laiko, bet paskaitose man faina, nes esu toje aplinkoje, kurioje noriu būti, dėstytojai informaciją pateikia taip įdomiai, kad tiesiog malonu klausyti. Todėl po paskaitų nesijaučiu tokia pavargusi ir iškart lekiu į treniruotę. Ir trenerė pastebi, kad mano nuotaika gera.

Ir paskaitų tvarkaraštis palankus treniruotėms: penktadieniai – laisvi, todėl galiu treniruotis  rytais, antradieniais treniruotes taip pat iš ryto darome, nes paskaitos vėliau prasideda. Dėl to ir trenerė labai džiaugiasi.

– Treniruotes derinate prie paskaitų tvarkaraščio?
– Dažniausiai. Mokslui skiriu didesnį prioritetą nei sportui. Kaip bebūtų, be mokslo žmogus – niekas. Todėl labiau derinamės prie studijų tvarkaraščio, o ne atvirkščiai. Trenerė puikiai supranta, kad aš noriu mokytis, kad man to reikia, ir palaiko mane.

– Tai gal ateitį sieji labiau su būsima specialybe, o ne su sportu?
– Negaliu taip sakyti, nes dar bent 8 ar 10 metų tikrai aktyviai sportuosiu. Su trenere ne vieną olimpiadą planuojame, ar bent svajojame apie tai. Galbūt dar per jauna esu, kad galėčiau spręsti, ar tikrai šiuo keliu eisiu, ar baigusi mokslus imsiuosi verslo vadybos, o gal man „susišvies“ kitaip ir nuspręsiu pasirinkti visai kitokią sritį.

– Koks Tau buvo praėjęs sezonas?
– Labai įvairus. Buvo daug kelionių, įspūdžių, naujų vietų, naujų žmonių, patirties daug įgavau. Tik gaila, kad nepasiekiau visko, ką buvau užsibrėžusi, pavyzdžiui, pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionate Kanadoje tikėjausi aukso, bet likau antra, todėl nesidžiaugiau taip, kaip aplinkiniai.

Džiaugiuosi, kad turėjau tokį įtemptą sezoną. Nors jis nebuvo lengvas, bet šiemet ir pailsėjau, ir pasportavau, ir pakeliavau, ir su naujomis varžovėmis susipažinau. Buvo gera proga apsitrinti.

– Tau teko dalyvauti ir jaunimo, ir suaugusiųjų varžybose. Ar labai skiriasi sportininkių meistriškumas?
– Žinoma, lygis skiriasi. Pasaulio jaunimo lengvosios atletikos čempionate žinojau, kad yra kelios mano lygio, panašius rezultatus turinčios sportininkės, žinojau, kad reikia kovoti, nes galiu, ir kitaip negali būti.

Europos suaugusiųjų lengvosios atletikos čempionate varžovės buvo daug aukštesnio meistriškumo ir apie pirmą vietą turbūt net svajoti negalėjau. Ambicijos buvo kur kas mažesnės, tačiau labai tikėjausi patekti į  finalą, tarp dvylikos geriausiųjų, na, bet nepavyko – tai nepavyko.

– Kokios svarbiausios varžybos laukia kitą sezoną?
– Kitais metais dalyvausiu Lietuvos čempionate, jaunimo iki 20 ir iki 23 metų Europos čempionatuose,  Universiadoje. Tikiuosi ir pasaulio suaugusiųjų čempionate Pietų Korėjoje sudalyvauti, tai bus dar viena proga susitikti su lengvosios atletikos elitu.

Kitą sezoną planuoju pasiekti 193 cm aukštį, šiuo metu mano rekordas 192 cm. Na, o jei pavyks daugiau – džiaugsimės ne tik mes su trenere, bet ir visi aplinkiniai.

Tik visai neseniai pradėjau dalyvauti suaugusiųjų varžybose, dar nespėjo viskas susigulėti, todėl apie tolimesnę karjerą kalbėti sunku. Žinoma, kaip ir kiekvienas sportininkas planuoju dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse 2012–aisiais. B normatyvą jau įvykdžiau, dabar reikia taikytis į A, kuris yra 195 cm. Su trenere dažnai pakalbame, kad mano karjeroje bus tikrai ne viena olimpiada. Ateityje tikiuosi „įlipti“ į 2 m aukštį, o gal ir peržengti. Visi sako, kad galiu tai padaryti.

– Daugiau kalbi apie rezultatus, o ne medalius.
– Esu pratusi daugiau galvoti apie rezultatą, nes medalis dažnai priklauso nuo sėkmės ir nuo varžovių pasirodymo. Dažnai būna, kad pagrindinėms konkurentėms varžybų dieną tiesiog nepasisekė, tai ta pergalė būna iškovota ne todėl, kad aš buvau stipresnė ar geresnė, bet todėl, kad joms bloga diena. Labai sunku kalbėti apie medalius, geriau kalbėti apie rezultus, kurie yra realesni ir parodo tai, ką jau tikrai fiziškai galiu pasiekti. Šie dalykai labai glaudžiai susiję, juk jei rezultatas  bus aukštas – automatiškai bus ir medalis.

– Esi nominuota metų sportininko rinkimuose. Ką tau reiškia šis įvertinimas?
– Kai sužinojau, iš pradžių nesupratau, kodėl. Man antroji vieta pasaulio čempionate nebuvo džiugus rezultatas, nes tikėjausi pirmosios, todėl galvojau, kad tikrai yra daug sportininkų, kurie vertesni tos nominacijos. Vėliau peržiūrėjau kitus kandidatus. Žinoma, lygiuotis į suaugusius yra gana sudėtinga, bet jaunimo grupėje mes su Andriumi Gudžiumi tikriausiai esame lyderiai. Todėl labai apsidžiaugiau, kad kažkas pastebėjo, pagalvojo, pasiūlė ir nominavo.
 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie SPORTO rubriką