Nacionalinėse šalies pirmenybėse užfiksuotas ne vienas skandalas, įvairios juokingos bei pikantiškos istorijos, rungtynės paženklintos tragedijos ženklais ir jaunų futbolininkų netektimi.
„Barcelona“ sirgalių portalas fcbarcelona.lt pristato dešimt įsimintiniausių Ispanijos futbolo epizodų XXI amžiuje.
10. Boixos Nois vs Brigadas Blanquiazules
2008 metai. Barselonos derbis. Kaip žinia, Ispanijoje futbolo chuliganai seniai santykius aiškinasi gatvėse, o ne stadionuose, tačiau tąkart viskas įvyko atvirkščiai. Agresyvumu garsėjantys „Barcelona“ ultros iš „Boixos Nois“ pasipiktino, kad derbio išvakarėse fašistuojantys „Espanyol“ sirgaliai iš „Brigadas Blanquiazules“ grupuotės Avenida Diagonal gatvėje užpuolė ir sumušė kelis „mėlynai-granatinių“ sirgalius, nepriklausančius ultrų grupuotei.
„Boixos Nois“ tuoj pat paskelbė atkreršysianti už niekuo dėtų žmonių užpuolimą. Gatvėje to padaryti nebuvo įmanoma, nes čia knibždėjo gausios policijos pajėgos, visiškai kontroliavusios bet kokį sirgalių judesį, tad nebeliko nieko kito, kaip tik santykius išsiaiškinti „Espanyol“ stadione.
Rungtynių metu „Barcelona“ sirgaliai, įsitaisę viršutinėje tribūnų terasoje, lengvai įveikė keleto tvarkos prižiūrėtojų pasipriešinimą ir priartėjo prie tribūnos krašto. „Espanyol“ sirgaliai buvo apačioje. Netrukus ant „papūgėlių“ fanų galvų pasipylė uždegti fajeriai, šiukšlės ir stadiono kėdžių nuolaužos.
Nors „Espanyol“ klubas dėl šio incidento nebuvo kaltas, tačiau Ispanijos futbolo federacija nubaudė būtent aikštės šeimininkus – už tai, kad nesugebėjo užtikrinti saugumo savo stadione.
9. Seni draugai
2010 metai. „Barcelona“ ir Madrido „Real“ lenktyniauja dėl pirmosios vietos turnyrinėje lentelėje. 28-ajame Primeros ture Madrido „Real“ išvykoje žaidžia su „Getafe“, kuri užtikrintai rungtyniauja namie ir pagal savo arenoje iškovotus taškus užima šeštąją vietą.
Per pirmąjį mačo pusvalandį aikštėje vyksta sunkiai suvokiami dalykai – „El Geta“ žaidžia tarsi koks Terceros klubas, klysta lygioje vietoje, dovanoja kamuolį varžovams visiškai nepavojingose situacijose. Pakvimpa farsu – „Real“ per 20 minučių pelno tris įvarčius, o 37-ąją minutę įmuša ir ketvirtąjį.
Po pertraukos aikštės šeimininkai ima žaisti visiškai kitaip, pelno du įvarčius ir rungtynes pralaimi rezultatu 2:4.
Seniai aišku, kad „Getafe“ yra paversta Madrido „Real“ „miegamuoju“, nes Ispanijos sostinės komanda savo futbolininkus nekart buvo atidavusi mažiau tituluotiems „draugams“ už juokingas sumas. Maža to, „Getafe“ ekipą tame sezone treniravo Michelis Gonzalezas, legendinio „Butrė penketuko“ narys. Vieša paslaptis, kad „Getafe“ prezidentas Angelis Torres yra Madrido „Real“ socio.
Katalonijos žiniasklaida sukėlė audrą, o įprastai kuklus „Barcelona“ saugas Seydou Keita tiesiai rėžė, jog „rungtynės buvo sutartos“. Sąmokslas įrodytas nebuvo, tačiau dėmė liko. Tiesa, jokios klastos „Real“ ekipai nepadėjo – Ispanijos čempione tapo „Barcelona“.
8. Apie ožius ir čempionus
2006 metai. „Barcelona“ tampa Ispanijos čempione ir turnyrinėje lentelėje Madrido „Real“ aplenkia net 12 taškų. Camp Nou stadione surengtoje šventėje Pichichi titulą iškovojęs Samuelis Eto'o užtraukia spontaniškai sugalvotą skanduotę „Real cabron, saluda al campeon!“ („Madride, ožy, pasveikink čempioną!“).
Nepaisant to, kad tai skambėjo grubiai ir, pripažinkime, nelabai korektiškai, ši skanduotė tuoj pat tapo kultine visų „Barcos“ sirgalių tarpe. Beje, pats įdomumas – ne skanduotėje. Ispanijos futbolu besidomintys sirgaliai puikiai žino, kad savo futbolininko karjerą Europoje S. Eto'o pradėjo būtent Madrido „Real“ akademijoje, o pagrindinėje „morengų“ komandoje sužaidė trejas oficialias rungtynes.
Po tokio S. Eto'o išsišokimo Madride kilo nepasitenkinimo banga, o „Real“ oficialiai pareikalavo futbolininko atsiprašyti. Kamerūnietis, žinoma, atsiprašė ir savo poelgį teisino tuo metu virusiomis emocijomis. Tačiau „Real“ sirgaliams nuo to lengviau netapo – frazė taip ir liko fraze, taip mėgiama ir džiaugsmingai skanduojama visų anti-madridistų.
7. „Liūtai“ turi gyventi...
2007 metai. Bilbao „Athletic“ – ties bedugne. Trūksta visai nedaug ir legendinis Primeros klubas nugarmės į antrąjį šalies divizioną. Paskutiniajame ture „Athletic“ namuose žaidžia su „Levante“ ir niekaip negali pelnyti taip reikalingo įvarčio, nors svečiai kone valandą žaidžia tik savo aikštės pusėje.
60-ąją minutę „Levante“ gynėjas Jose Manuelis Serano padaro paslaugą „liūtams“ ir eilinės atakos metu nukreipia kamuolį į savo vartus. 77-ąją minutę Igoris Gabilondo dvigubina skirtumą ir „Athletic“ švenčia gyvybiškai svarbią pergalę bei užsitikrina išlikimo kelialapį – ateinančiame sezone jie ir toliau žais Primeroje.
2008 metais buvęs „Levante“ kapitonas Inaki Descarga viename interviu prasitaria, kad rungtynės buvo sutartos iš anksto. Tačiau nė viena ekipa taip ir nebuvo nubausta. Kodėl?
Užkulisiuose kalbama, kad Ispanijos futbolo federacija nėra suinteresuota „Athletic“ iškritimu į antrąjį šalies divizioną. Kaip žinia, Bilbao klubas kartu su „Barcelona“ ir Madrido „Real“ niekada nežaidė Segundoje ir yra vienintelės trys Ispanijos komandos, galinčios didžiuotis tokiu pasiekimu. Tradicijos ir prestižas yra svarbiau, tačiau ar tokia kaina?
6. Botelazo
2006 metai. Didysis Andalūzijos derbis „Sevilla“ prieš „Real Betis“ Ispanijoje laikomas vienu aršiausių. Karaliaus taurės ketvirtfinalio mače „Betis“ savo aikštėje kaunasi su amžinais varžovais ir antrajame kėlinyje praleidžia tikslų Frederico Kanoute smūgį. „Sevilla“ ekipos džiaugsmas, savaime suprantama, yra proporcingai priešingas „beticos“ sirgalių įtūžiui ir nusivylimui tribūnose.
Į aikštę pasipila įvairios šiukšlės, o aktyviausiai „bombarduojamas“ „Sevilla“ atsarginių suolelis.
Nenuostabu, jog netrukus vienas iš „sviedinių“ – plastmasinis gėrimo butelis – pataiko į pakaušį „Sevilla“ strategui Juande Ramosui. Treneris kaip pakirstas griūna ant vejos ir skubiai išvežamas iš aikštės. Rungtynės nutraukiamos, o netrukus „Real Betis“ išgirsta nuosprendį – sumokėti baudą ir ateinančias rungtynes namuose žaisti be sirgalių. Tai reiškia milžiniškus finansinius nuostolius, nes klubas netenka teisės parduoti bilietų.
Maža to, „Sevilla“ netrukus išplatino oficialių pranešimą apie tai, kad J. Ramosui diagnozuotas smegenų sutrenkimas.
„Real Betis“ oficialiai neatsiprašė varžovų, o „verdiblancos“ sirgalių reakcija buvo maždaug tokia: „Nėra ko džiaugtis, jei esi ne namuose“.
5. „Real“ viršūnėlių farsas
2008 metai. Madrido „Real“ generalinėje asamblėjoje gruodžio 7 dieną tuometinis klubo prezidentas Ramonas Calderonas organizuoja kelių jam svarbių sprendimų priėmimą savo naudai. Tame tarpe – balsavimą dėl grandiozinio biudžeto.
Iš pirmo žvilgsnio nieko neįprasto neįvyko, tačiau gruodžio 16 dieną įtakingas dienraštis „Marca“ paskelbia sensacigą informaciją. Pasak leidinio, asamblėjoje dalyvavo ir visada R. Calderono naudai balsavo dešimt žmonių, neturinčių nieko bendro nei su „Real“ socio statusu, nei su pačiu klubo. Baisiausia, jog paaiškėja, kad vienas iš balsavusių – Madrido... „Atletico“ socio. Pateikiamas ir jo nario pažymėjimas.
„Marca“ smogia taip įtikinamai, kad netrukus „Real“ Junta Directiva skubiai sušaukia posėdį ir atstatydina R. Calderoną iš prezidento pareigų. Pastarasis dar mėgina teisintis ir kaltę verčia ant savo padėjėjų, tačiau jau nuverstojo boso „motyvai“ lieka neišgirsti.
4. Niam niam...
2001 metai. Sevilijos Ramono Sanchez Pizjuan stadione „Sevilla“ susitinka su Valjadolido „Real“ ir negailestingai sutriuškina varžovus rezultatu 4:0. Vieną įvartį tose rungtynėse pelnė tuomet dar jaunas ir perspektyvus aštuoniolikmetis Jose Antonio Reyesas.
Ant žemės parkritęs ir į draugų glėbį pakliuvęs jaunasis andalūzų talentas savo tarpkojyje netrukus pajunta kažkieno... dantis. Televizijos kameros fiksuoja, kaip prie „Sevilla“ futbolininkų pribėga jų komandos draugas Francisco „Paco“ Gallardo ir... kanda į J. A. Reyeso penį.
„Aš norėjau tik padrąsinti Jose“, – vėliau interviu teisinasi F. Gallardo.
Žinoma, J. A. Reyeso taip pat laukė pašaipų lavina, tačiau nežinia, ar būtent šis įvykis įtakojo jauno futbolininko karjerą. J. A. Reyesas karjeros pradžioje žaidė puolėju, tačiau po 2001-ųjų metų pirmenybių perėjo į saugų liniją.
Visiškai suprantama, juk saugai muša mažiau įvarčių.
3. L. Figo medžioklė
2002 metai. El Clasico mūšis tarp „Barcelona“ ir Madrido „Real“. Camp Nou stadionas ruošiasi sutikti portugalą Luišą Figo, kuris prieš dvejus metus išdrįso persikelti į mirtinų priešų stovyklą.
Įsiutę „Barcelona“ sirgaliai 90 minučių į „Real“ futbolininką laidė viską, kas tik pakliuvo po ranka – monetas, graužtukus, golfo kamuoliukus, mobiliuosius telefonus, plytų nuolaužas, peilius. L. Figo link nuskriejo viskio butelis, o katalonų teismo kulminacija tapo mesta virta kiaulės galva.
Vargu, ar šiuolaikiniame moderniajame futbole dar galima atrasti tokių masinės neapykantos apraiškų. L. Figo kampinius kėlė apsuptas būrio specialiosios paskirties policininkų, o rungtynės dėl riaušių ir betvarkės buvo nutrauktos net tris kartus.
Tribūnose sirgaliai degino L. Figo marškinėliais aprengtas gumines lėles iš sekso reikmenų parduotuvės, mojavo užgauliomis frazėmis ir prakeiksmais išmargintais plakatais ir skandavo „Figo, Puta“.
Tai nebuvo „Barcos“ ir Madrido „Real“ dvikova, tai buvo karas tarp L. Figo ir Camp Nou tribūnų.
Po dvikovos „Real“ oficialiai pareikalavo diskvalifikuoti „Barcos“ stadioną. To padaryti, žinoma, niekas nedrįso.
2. Mirtini priešai, mirtini draugai
2009 metai. „Espanyol“ vasaros stovykla Florencijoje. Tuometinis „papūgėlių“ kapitonas Danielis Jarque telefonu kalba su Barselonoje likusia gyvenimo drauge ir staiga susmunka savo viešbučio kambaryje. Komandos draugai skuba į pagalbą, tačiau visos jų pastangos nueina niekais – 26 metų futbolininkas miršta nuo širdies smūgio.
2010 metai. Pasaulio čempionato finalo rungtynės Pietų Afrikos Respublikoje tarp Ispanijos ir Olandijos rinktinių. 116-ąją pratęsimo minutę „Furia Roja“ spalvas ginantis „Barcelona“ saugas Andresas Iniesta pelno lemiamą įvartį, kuris visiems laikams išgarsins jo komandą.
Triumfuojantis futbolininkas nusivelka oficialius rinktinės marškinėlius ir milijonams žiūrovų pasaulyje parodo užrašą ant paprastų marškinėlių – „Dani Jarque siempre con nosotros“ („Dani Jarque amžinai su mumis“).
Į Barseloną grįžęs A. Iniesta šiuos marškinėlius padovanojo „Espanyol“ klubui ir dabar juos galima išvysti „papūgėlių“ ekipos muziejuje. Savo stadione „Barcelona“ futbolininkus nušvilpinėjantys „Espanyol“ sirgaliai prisiekė pamiršti neapykantą ir iki pat karjeros pabaigos ploti A. Iniestai. Jau pirmajame „Espanyol“ mače su „Barcelona“ „baltai mėlynųjų“ sirgaliai į stadioną atėjo nešini padėkos plakatais bei „Espanyol“ marškinėliais su 21 numeriu ir A. Iniestos pavarde.
Be to, nuo tada „Espanyol“ fanai kiekvienų rungtynių 21-ąją minutę sukelia ovacijas – 21 numeriu pažymėtus marškinėlius vilkėjo jų mylimas kapitonas Dani Jarque.
1. 16 numeris – iki mirties
2008 metai. Pirmasis Ispanijos čempionato turas, kuriame „Sevilla“ savo stadione žaidžia su „Getafe“. 22 metų Andalūzijos komandos gynėjas Antonio Puerta, ne taip seniai sužaidęs savo pirmąsias rungtynes Ispanijos rinktinėje, staiga krenta savo baudos aikštelėje.
Vartininkas Andresas Palopas ir gynėjas Ivica Dragutinovičius pirmieji suvokia, kad atsitiko kažkas baisaus ir skuba padėti savo komandos draugui. Futbolininkai iš visų jėgų mėgina pražiodyti spazmų sutrauktus A. Puertos žandikaulius – svarbiausia, kad parkritęs žaidėjas neįrytų liežuvio.
Šokiruoti žiūrovai stadione ir televizorių ekranuose stebi, kaip A. Puerta netrukus pats atsistoja ir yra palydimas iš aikštės. Jį ką tik buvo ištikęs širdies priepuolis.
Rūbinėje gynėją ištinka antras širdies priepuolis ir jis skubiai nuvežamas į Sevilijos ligoninę. Medikų pastangos nueina veltui – po trijų dienų futbolininkas miršta.
Per žaidėjo laidotuves įvyksta sunkiai suvokiamas dalykas – kartu verkia apsikabinę „Sevilla“ ir „Real Betis“ ekipų sirgaliai, paprastai tiesiog nekenčiantys vieni kitų. Matyt, kad neveltui sakoma, jog priešus suvienija netektis.
Aitoras Antonio, A. Puertos sūnus, gimsta po dviejų mėnesių nuo savo tėvo mirties. „Sevilla“ klubas kūdikiui įteikia iki gyvos galvos galiojantį abonementą į visas ekipos rungtynes, o tuo atveju, jei mažasis Aitoras užaugęs taps profesionaliu futbolininku, pažada jam atiduoti 16 numeriu pažymėtus marškinėlius. Jais vilkėjo A. Puerta, Aitoro tėvas...
