– Kalnų slidinėjimas, galima sakyti, yra labai egzotiška šaka Lietuvoje. Kaip ją atradote?
– Kalnų slidinėjimas tikrai yra gan egzotiška sporto šaka Lietuvoje, tačiau, kad ir kaip būtų, tai yra ir populiariausia žiemos sporto šaka tarp mėgėjų. Kaip tik nuo to viskas ir prasidėjo, kadangi kalnų slidinėjimą buvo pamėgęs mano tėtis, tai išmokė ir mane.
Pirmą kartą slides išbandžiau daugiau nei prieš dvylika metų, man buvo vos penkeri. Tiesą sakant, net nepamenu, kaip pirmą kartą šliuožiau. Kai man buvo aštuoneri, mane pastebėjo tuo metu į Lietuvą atvykusi amerikietė trenerė Jenn Virskus. Pamačiusi mane nuo kalno lekiantį visai tiesiai, pakvietė dalyvauti varžybose ir prisijungti prie jos klubo. Nuo tada ir pradėjau profesionaliai treniruotis.
Manau, jog kalnų slidinėjimą verta išbandyti visiems, nes slidinėjant galima išsikrauti fiziškai, kartu pailsėti, atsigauti psichologiškai, dvasiškai.
– Kur dažniausiai treniruojatės?
– Dažniausiai treniruojamės Austrijoje bei Italijoje, nes ten patogiausios sąlygos, atmosfera. Būdami Lietuvoje vis tiek stengiamės kasdien bent trumpai pabūti ant slidžių, todėl žiemą važinėjame Liepkalnyje, o vasarą labai džiaugiamės Druskininkų sniego arena.
– Dabar jau atsiranda šiokių tokių galimybių išbandyti kalnų slidinėjimą ir Lietuvoje. Kodėl verta žmonėms išbandyti šį sportą?
– Manau, jog kalnų slidinėjimą verta išbandyti visiems, nes slidinėjant galima išsikrauti fiziškai, kartu pailsėti, atsigauti psichologiškai, dvasiškai. Greičio mėgėjai gali išbandyti visai kitą greičio pojūtį: viena yra sėdėti prie greitai lekiančios mašinos vairo, o visai kas kita tą greitį jausti savo kojomis.
– Kodėl verta žiūrėti kalnų slidinėjimo olimpines transliacijas? Kas gali būti įdomu žiūrovui?
– Slidinėjimo varžybos niekada nebūna vienodos, yra nemažai skirtingų rungčių, kuriose niekada netrūksta nei veiksmo, nei staigmenų.
– Kokie jausmai apėmė sužinojus, kad patekote į Sočio žiemos olimpines žaidynes?
– Apie tai, jog svajoju patekti į Sočio olimpines žaidynes, esu užsiminęs jau būdamas dvylikos metų. Kelialapio į Sočio olimpiadą siekiau jau labai seniai ir tikrai sunkiai. Prieš metus patyriau kelio traumą, dėl jos teko darytis operaciją ir praleisti visą sezoną. Tai buvo stiprus smūgis, tačiau dariau viską, ką galėjau, kasdien liejau prakaitą sporto klube.
Vos tik prasidėjus sezonui panirau į varžybų maratoną: vien per šį sezoną jau dalyvavau 33 tarptautinėse varžybose. Grįžau į slidinėjimą net stipresnis. Kaip tik trauma ir privertė suvokti, jog sporte niekada negali būti užtikrintas.
– Koks didžiausias nuotykis yra patirtas trasoje?
– Trasoje visada daugybė įvairių nuotykių, todėl net sunku išskirti kurį vieną. Gal įspūdingiausias įvykis buvo, kai treniruotės metu „išskridau” į mišką ir teko savo veidu išbandyti medžio kietumą. Dabar į šį nuotykį žvelgiu su šypsena, bet gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai.
