Būsimo Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos abituriento teigimu, euforija po pergalės jau praėjo. Dabar visos mintys sukasi tik apie Singapūre vyksiantį pasaulio jaunimo čempionatą.
Pradžioje buvo baisu. Atrodė, kad prigersiu vandens ar nutiks kažkas blogo.
– Nuo kelių metų pradėjote plaukti? Kaip iš viso atsidūrėte baseine ir pradėjote užsiimti tuo profesionaliai?
– Plaukti pradėjau nuo 8 metų. Pabandyti plaukimą mane pakvietė pusbrolis. O tobulėti ir siekti profesionalo vardo pradėjau jau po pirmųjų varžybų.
– Nebuvo baisu lipti į vandenį?
– Pradžioje buvo baisu. Atrodė, kad prigersiu vandens ar nutiks kažkas blogo. Nors iš tiesų tai nieko panašaus nebuvo.
– Ar buvo kada nors kilusi mintis mesti plaukimą? Visgi, sportininko dalia nėra iš lengvųjų...
– Jei atvirai, mintis mesti plaukimą kilo tikrai ne vieną kartą.
– Kodėl? Pasirodė per sunku?
– Kaip ir ne. Tiesiog būdavo, kad atsibosdavo tas plaukimas. Bet vis tiek, kai pasigerinu laikus, iš karto grįžta motyvacija plaukti toliau.
– Jei buvo kilusios mintys mesti plaukimą, gal išbandėte kokias nors kitas sporto šakas?
– Ne. Nieko be plaukimo nesu lankęs.
– Pasitikėjote savimi, skrisdamas į Baku?
– Taip, savo jėgomis aš pasitikėjau. Žinojau su kokiais varžovais teks plaukti, o apie medalius tyliai, bet tikrai pasvajojau.
– Ar auksinės ir sidabrinės pergalės jums buvo netikėtos?
– Pradžioje taip. Vėliau, kai išplaukiau 50 m parengiamuosiuose plaukimuose, supratau, kad galiu užimti prizinę vietą ne tik 50 m, bet ir 100 m plaukime.
– Viename interviu minėjote, kad 100 m plaukimas jums labiau prie širdies nei 50 m. Kodėl?
– 100 m man labiau prie širdies, nes ten galima labiau pasivaržyti su priešininkais ir juntama didesnė konkurencija.
– Per apdovanojimų ceremoniją įsikandote aukso medalį. Ar saldus buvo pergalės skonis?
– Taip, tuo metu buvau labai laimingas. Nustebinau pats save, kad tokiose varžybose užėmiau aukščiausią vietą.
Dabar manau, kad tai yra darbas. Treniruojuosi ryte ir vakare. Rytinė treniruotė trunka 2-3 val., o vakarinė 2 val.
– Viename interviu kalbėjote, kad norite ištaisyti klaidas iki Singapūre vyksiančio jaunimo čempionato. Apie kokias klaidas kalbėjote?
– Pati svarbiausia mano problema yra startas. Ties juo man reikia labai daug dirbti. Taip pat ir posūkis. Tikrai yra kur pasistengti.
– Po pergalių sulaukiate nemažai žiniasklaidos dėmesio. Ar nebijote, kad gali užpulti žvaigždžių liga?
– Ne, žvaigždžių ligos nebijau. Esu paprastas ir noriu tokiu likti.
– Kaip sekasi sportą suderinti su mokslais?
– Su mokykla problemų tikrai turiu, nes labai retai ten ateinu. Bet turiu gerus mokytojus, kurie man labai padeda.
– O kaip asmeninis gyvenimas? Ar lieka laiko draugams ir laisvalaikiui?
– Laisvalaikiui laiko lieka mažai, nes vyksta labai daug stovyklų, varžybų. Tačiau turbūt dėl to daugiausia mano draugų ir yra plaukikai. Kartu dirbame, vykstame į stovyklas.
– Esate geri draugai su Danu Rapšiu. Ar baseinas suvedė jus? Galbūt čia tinka posakis, kad plaukikas plaukiką supranta geriausiai?
– Taip, esame labai geri draugai. Turbūt galima sakyti, kad mus suvedė baseinas. Kai atėjau treniruotis pas Iną Paipelienę ir Žydrūnę Budrienę, tada ir pradėjome bendrauti. O dėl to posakio, tai manyčiau, kad taip. Plaukikas plaukiką tikrai supranta geriausiai.
– Kaip atrodo įprastinė jūsų diena? Kuo ji skiriasi nuo bendraamžių?
– Nieko ypatingo. Rytais keliuosi ir einu į treniruotę, tada keliauju į mokyklą, po mokyklos grįžtu namo, pavalgau, pasiilsiu ir vėl keliauju į treniruotę. Po jos grįžtu namo žiauriai pavargęs, todėl galvoje mintys sukasi tik apie poilsį ir miegą.
– Kuo laikote plaukimą – darbu ar hobiu?
– Dabar manau, kad tai yra darbas. Treniruojuosi ryte ir vakare. Rytinė treniruotė trunka 2-3 val., o vakarinė 2 val. Na, jei yra prieiga prie treniruoklių, tada dirbu 3 val. Pusę laiko praleidžiu treniruoklių salėje.
Manęs Amerika kažkaip netraukia. Kiti plaukikai, su kuriais bendrauju, tikrai svajoja apie tą šalį. Ten geresnės sąlygos, nemokamos studijos.
– Kuo dar domitės? Gal turite kokių hobių?
– Domiuosi automobiliais ir panašiais dalykais. Dar patinka futbolas. Sergu už „Barcelona". Jei turiu laisvo laiko, įsijungiu kokį kompiuterinį žaidimą.
– Kaip plaukikas, esate pakankamai jaunas. Geriausią formą turėtumėte pasiekti būdamas 22-24 metų. Kaip įsivaizduojate savo sportinę ateitį?
– Savo ateities nuspėti negaliu, bet jei tuos metus būsiu atsidavęs sportui ir nepalūšiu, tai manau, kad rezultatai gerės, o pats tikrai tobulėsiu.
– Esu skaičiusi, kad sulaukėte pasiūlymo keliauti į JAV, bet atsisakėte. Kodėl?
– Manęs Amerika kažkaip netraukia. Kiti plaukikai, su kuriais bendrauju, tikrai svajoja apie tą šalį. Ten geresnės sąlygos, nemokamos studijos. Man nesinori palikti Lietuvos. Čia visi draugai, šeima, tėvai ir mano miestas.
– Rudenį jau pateksite į suaugusiųjų kategoriją. Ar nebaisu lipti į baseiną su patyrusiais vyrais?
– Ne, visiškai to nebijau. Manau, kad jau atėjo metas parungtyniauti su geresniais ir labiau patyrusiais plaukikais.
– Viename interviu sakėte, kad lyginote savo plaukimų laikus su kitų Europos plaukikų. Ar dažnai tenka lygiuotis į kažką?
– Kol kas dar ne, nesilyginu, o laikus lyginu nebent prieš plaukimus arba varžybas.
– Gal yra toks sportininkas, kurį galėtumėte pavadinti savo motyvatoriumi ir idealu?
– Tai Danas Rapšys. Jis mane visada palaiko. Padeda treniruotis, motyvuoja ir be to dar yra labai geras mano draugas.
– Iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių normatyvų jums dar trūksta keturiasdešimt šimtųjų sekundės. Kaip manote, ar pavyks pasitempti?
– Manau, kad pavyks. Vis tiek turiu dar labai daug laiko, per kurį pasistengsiu patobulėti ir ištaisyti savo klaidas.
– Ar jau aplanko svajonės apie olimpines žaidynes?
– Šiuo metu apie tai negalvoju. Visas mintis sutelkiu ties pasaulio jaunimo čempionatu Singapūre.
– Kaip manote, kaip pasiseks ten? Turite stiprių konkurentų?
– Manyčiau, kad visuomet atsiranda naujų varžovų, o labiausiai konkuruosiu su tais pačiais, su kuriais teko varžytis ir Europos žaidynėse. Norėčiau vėl tapti prizininku.
