Dizaineris Aleksandras Pogrebnojus (40), vis dar nepretenduojantis į rašytojų gretas, rengiasi išleisti antrąją savo knygą. Tikėtis iš jo standartinių romanų būtų neišmintinga - pirmąkart išleidęs poezijos rinkinį, šįsyk menininkas nėrė į kulinariją.
Kelti hipotezes, kad literatūriniai Aleksandro kūriniai atspindi tam tikrus jo gyvenimo etapus, pavyzdžiui, poezija - romantiškąjį, o kulinarinė knyga - „sužemiškėjusį", buitinį, „naminį", irgi būtų neišmintinga. Gal kam nors tokios prielaidos ir tiktų, bet tik ne Pogrebnojui. Asociacijų jis kratosi: pradėjęs rašyti receptų knygą net nežinojo, kas iš to išeis, o rezultatas autoriui įdomus ne mažiau nei būsimiems skaitytojams.
Dar jis dalijasi mintimis apie būsimą kolekciją ir nesidalija asmeninio gyvenimo naujienomis. „Jei taip elgčiausi, tapčiau panašus į politiką prieš rinkimus", - padaro išvadą.
Nuo šiol būsi lyg koks virtuvės žvaigždė Jamie Oliveris...
O kas tas Oliveris? Nepažįstu tokio. Retai žiūriu televizorių.
Daugelio paskubomis gyvenančių žmonių net surišęs nenutemptum prie orkaitės, o tau, panašu, valgio ruošimas nėra prievolė?
Man tai - malonumas! Virtuvėje terliojuosi kasdien po kelias valandas. Eidamas į parduotuvę niekada nežinau, ką iš jos parsinešiu, taigi nežinau ir to, kas bus vakarienei. Bet dažniausiai būna skanu. Pavyzdžiui, vakar ruošiau veršieną vyno padaže - užteks ir šiandienai.
Paprasta kiaušinienė tau tarsi ir netiktų. Kulinariją vadini menu?
Kaip čia pasakius... Tai taikomoji, vartojamoji meno šaka. Ji kasdienybei suteikia žavesio, o aš kaip tik esu įsitikinęs, jog reikia gyventi taip, kad kiekviena diena būtų įdomi.
Štai stoviu namuose prie lango, žiūriu į Basanavičiaus gatvę piko metu ir galvoju: nenorėčiau sėdėti kuriame nors iš tų automobilių. Nenorėčiau dirbti nuo aštuonių iki penkių, kaupti įtūžį ant viršininko ir mintyse vadinti jį debilu, o per metus susikaupusį mėšlą bandyti iškuopti per trumpas atostogas kičiniame kurorte. Nenorėčiau taip gyventi.
Bet menininko gyvenime irgi pasitaiko tamsių minučių.
Be abejo. Menininko gyvenime nėra stabilumo. Kažkodėl įprasta manyti, kad dizaineriai gyvena gerai - netiesa, jie tik leidžia sau daugiau nei kiti žmonės. Pavyzdžiui, vieną dieną galiu nuvažiuoti į Prancūziją, o kitą - visai neturėti pinigų. Bet aš moku pasitenkinti iliuzijomis.
Argi Pogrebnojus - ne iš tų racionaliųjų menininkų, apie kuriuos sakoma, kad jie moka gyventi? Juk tu moki planuoti ateitį?
Ne, mano ateitis apsiriboja vienu projektu, daugių daugiausia - dviem. Dabar išeis knyga, paskui pasirodys nauja kolekcija. Man pakanka tiek žinoti. Smagu jau vien nuo to, kad mano darbai - labai įvairūs. Draugė dirba banke, ir tiek. O mano projektai susiję su mada, televizija, muzika, kulinarija ir taip toliau, todėl nuobodu nebūna.
Infliacija tau turi kokį nors poveikį?
Negaliu atsiriboti nuo bendros šalies padėties, kad ir kaip to norėčiau. Infliacija - bjaurus reikalas: pirmiausia ji kerta per išskirtinių prekių rinką, o aš tokiai ir atstovauju. Juk žmonės dizainerių sukurtus drabužius perka tikrai ne tada, kai neturi kuo apsirengti. Kolekcijas mudu su Vida kuriame iš esmės dėl savęs - niekam jų per daug nereikia. Ir naujųjų lietuvių tarp mūsų klientų nėra. Be to, nemažai klientų išvažiuoja gyventi į užsienį. Man kartais atrodo, kad tuoj visi išvažiuos - liks tik prezidentai ir direktoriai. Na, dar kvailiai ir menininkai, o tai dažnai tas pats. Ir aš esu vienas iš jų.
Daugelis dabar užsiėmę politinėmis programomis. Ką manai apie menininkus, einančius į politiką?
Menininkas, einantis į politiką, jau nieko negali. Kurti jam jau neišeina - todėl eina į Seimą, kur galės sėkmingai susitvarkyti buitį ir pasistatyti sodybą. Keista vieta tas Seimas - ten niekas už nieką neatsako. Netgi ta, kuri bandė pertvarkyti laiką, vis dar politikuoja.
Žiūrėk, ir pats tuoj susigundysi Seimu...
Ne. Nemėgstu leisti laiko su neįkvepiančiais tipais.
Niekada negalvojai emigruoti?
Daug kur buvau, bet man labiausiai patinka Lietuvoje. Aš patriotas. Aišku, ne toks, kuris rėkauja mitinguose ar važinėja prie automobilio pritvirtinęs trispalvę. Po velniais, juk Lietuva - ne tik krepšinis.
Kas dar?
Gamta. Moterys...
Ar tavo bendravimas su kitomis moterimis neigiamai veikia kūrybinį judviejų tandemą su Vida Simanavičiūte? Vis dėlto anksčiau buvote pora, dabar - nebe.
Ne. Mūsų santykiai su Vida - puikūs. Viskas gerai.
Tai naujojoje kolekcijoje nevyraus gedulinga juoda spalva?
Nekurk tragedijų. Kokia dar juoda spalva?.. Vida tikrai nesijaučia nei išduota, nei įskaudinta.
Kuriam iš jūsų gimsta kūrybinių idėjų?
Abiem. Aišku, prie vieno švarko tris valandas netrypiame. Tiesiog dirbant kyla minčių, jos kristalizuojasi, įgauna materialų pavidalą. Dizainerių tandemų pasaulyje daug - matyt, jie pasiteisina. Šiek tiek pasiskirstome darbus: Vida dirba su individualiais klientais, aš užsiimu vadyba. Ir taip - jau penkiolika metų.
Apie Vidą pasakoji, o apie naująją savo draugę - ne...
Nelimpa man tos „myliu nemyliu" temos. Tegul dainininkai ir politikai atlieka išpažintį, kokiomis mašinomis važinėja ir su kuo miega. Dar suprantu, kai žmogus pasakoja, kokį ypatingą namą pasistatė, bet kai dalijasi įspūdžiais, kokią rankinę iš Paryžiaus parsivežė - nesuprantu.
Juk pats prieš keletą metų džiaugeisi per internetą nusipirkęs įdomius akinius!
Va, būtent! Jie buvo antikvariniai, dviejų šimtų metų senumo ir tikrai įdomūs. Be to, pasigyriau apie juos tik žurnalistų priremtas prie sienos... Dabar taip nebesielgiu.
Bet tu, vadinasi, skaitai kitų žmonių išpažintis.
Ne, mieliau „Šiaurės Atėnus". Suvokiu, kad žmonės negali būti vienodai intelektualūs. Nesakau, kad aš pats protingiausias... Tiesiog kiekvienam - savo. Mus dabar užpylė antroji šlykštaus kapitalizmo banga: viskas tapo labai materializuota. Visur propaguojami geri automobiliai, pilys, etiketiniai drabužiai... Bekraštis puikavimasis. Kas iš to? Vis tiek visus užkas medinėj dėžėj.
Kultūrinę misiją atliekančią LTV laidą apie kultūrą rodo šeštadienio rytais, kai žmonės dar nebūna įsijungę televizoriaus. Kino pas mus nėra, tik teatras likęs. Tačiau aktoriai priversti lįsti į televiziją ir daryti iš savęs klounus. Dar suprasčiau tuos, kurie veda kokį kvailą šou, o už gautus pinigus kuria gerą filmą ar spektaklį, - aš juk irgi dalyvauju reklamos projektuose, o už atlyginimą kuriu kolekcijas. Bet juk jie taip nesielgia. Žinoma, yra keletas tokių, kurie nedaro chaltūros: Rolandas Kazlas, Andrius Mamontovas, Oskaras Koršunovas, kol kas dar nekuriantys TV novelių. Bet jų nedaug.
Metams bėgant tolerancijos turi vis mažiau?
Deja, taip, ir dėl to nesidžiaugiu. Juk žmogus turėtų būti pakantus. Aš toleruoju kitas rases, kitas seksualines orientacijas, kitą požiūrį, bet su bukumu susitaikau sunkiai. Nemanyk, kad tik sėdžiu ir zirziu - moku įžvelgti ir gerų dalykų. Pavyzdžiui, Vilniaus atmosfera yra labai gera. Moterys atsipalaidavusios: aišku, pasitaiko visokių, bet juk kai žvejoji karpį, nenervina netyčia pranėręs pūgžlys. Kita vertus, aš galiu vertinti tik atmosferą aplink save: juk neatspindžiu masės, kiūtau savo rezervate, zoologijos sode, kur visi patikimi ir nenukanda man galvos. Tereikia išlįsti iš to kiauto - tarkime, nuvažiuoti žvejoti į tipišką lietuvišką kaimą - ir pašiurpstu nuo to, ką pamatau. Bet tuoj pat grįžtu atgal.
Kūryboje tave lengva išmušti iš vėžių?
Esu patyręs labai didelių sukrėtimų. Stengiausi su jais susitvarkyti pats. Užsiimti savianalize nelengva: kartais tokių dalykų apie save iškasi... Na, ne monstras, bet panašiai. Tačiau tai padeda suvokti savo klaidas. Vėliau jų vis tiek darau, tik nebe taip kardinaliai.
O kartais galva tiesiog būna tuščia. Tai gali tęstis ne valandą ir ne dieną. Bet paskui tuščias puodas vis tiek prisipildo: įkvėpimą gali sukelti bet kas, kad ir sidabrinis šaukštelis. Va, prieš porą dienų turėjome fotografuoti knygos viršelį: viskas suplanuota, užsakyta, atvažiavo žmonės su dekoracijomis ir šviesomis. Bet staiga užėjo ruduo. Ruduo turi būti adaptuotas, o šis taip užgriuvo... Išgėrėme kavos, ir pasakiau: ne, nieko nebus, šiandien nedirbsime. Nukėlėme kitam kartui, kai bus įkvėpimas. Negerai dirbti, kai nėra įkvėpimo. Ir dar - jokia kūryba neįmanoma be moters.
Dolce ir Gabbana su tavimi ginčytųsi.
Dabar nekalbu apie gėjus. Meilė stumia kūrybą į kurią nors pusę - pirmyn arba atgal, tačiau bent jau netrypčioji vietoje. Svarbiausia - neįsimylėti savęs, bet man po savianalizės tai negresia.
Ar visada, kuriant kolekciją ar knygą, greta tavęs buvo kokia nors moteris?
Visada.
