Anksčiau ar vėliau visi jie užkimba ant to paties kabliuko. „Suauga į protą“, – kaip pasakytų moterys. Smagius baro vakarėlius išmaino į pasisėdėjimus namie, sužino vaikiškų vežimėlių kainas, ima graudentis išgirdę patikliai veblenamą „tete“. Ir nebemano, kad visa tai nevyriška. Bent jau Arnas Klivečka (44) – tikrai.
Amžinai jauną Baltijos televizijos laidos „Sąmokslo teorija“ vedėją Arną Klivečką dabar būtų sunku pavadinti vėjo pamušalu. Tik pamanykite: rytais jis leidžia savo žmonai Ramunei (31) ilgiau pamiegoti, o pats atitempia kūdikio vežimėlį į svetainę ir kantriai rūpinasi vos mėnesio sulaukusia dukryte Arne. Žmonai pasiskundus, kad sugedo pientraukis, lekia į parduotuvę jo keisti ir nesivaržydamas aiškina pardavėjai, kokia bėda nutiko. Vakaroja namie: panašu, visai sąžiningai tvirtina, kad čia jam mieliausia. Net į „Radiocentro“, kuriame kažkada pradėjo karjerą, apdovanojimų ceremoniją šiemet taip ir nenuėjo: „Auklės mes dar nesusiradome, o Ramunės palikti namuose vienos su vaiku nenorėjau. Iš mano pusės tai būtų klaikiai nedraugiška. Norėjau pasakyti – nesolidaru, bet tai nuskambėtų kubiliškai.“
Netyčiukė sulaukė tinkamos progos
Duris atvėrusi besišypsanti Ramunė glėbyje laiko kūdikį, ir namai iškart pakvimpa šeimynine idile. Trūksta tik šuns: dobermanas Ardis (ar visų šių namų gyventojų vardai panašūs?..) jau pagyvenęs – vienuolikos metų, todėl šeimininkai juo aklai nepasikliauja ir prie svečių neleidžia. Užtat kūdikį šuo labai myli.
Užmigusi Arnė keliauja į lovytę, o jos mama, apsisukusi ant kulno, virtuvėje jau kaičia kavą. Mergautinius džinsus mūvinti Ramunė atrodo puikiai: „Trys kilogramai po nėštumo dar liko, bet tikiuosi netrukus atsikratyti ir jų.“ „Dviratis sandėliuke tavęs jau laukia, – draugiškai dudena kandus vyras. – Kai tik orai atšils, minsime į mišką.“
Miškas veržiasi vidun pro visus erdvaus buto langus. Arnės kambaryje matyti, kaip lauke moja pušys. Ar tik ne apie atžalą galvodami Klivečkos atsikraustė į naująjį būstą pušyne? Purto galvas – ne, tiesiog pats likimas taip palankiai sudėliojo. Beje, kaip ir visa kita: jiedu susituokė prieš ketverius metus, gyveno linksmai, po gabalėlį lipdė savo buitį ir laikui bėgant vis dažniau išgirsdavo klausimą – o kada?.. „Visi draugai žinojo, kad aš alpstu dėl mažų vaikų, kaip išprotėjusi čiūčiuoju sesers ir draugių kūdikius, – Ramunė delnais apglėbia puoduką su kava. – Iš pradžių klausinėjo labai aktyviai, paskui pamažu aprimo – pamanė, gal negalime vaikų susilaukti... O mes remontavome vieną butą, paskui – kitą ir vis neradome tinkamo laiko – juk negalėjau nėščia po statybas bėgioti! Bet vieną sykį nenusaugojome, ir iškart pastojau. Įsivaizduoji, žinau dieną ir net valandą, kada tai nutiko. Matyt, netyčiukė Arnytė kažkur dausose jau laukė nesulaukė, kada galės į šį pasaulį ateiti...“
Nėštumas buvo sklandus. Būsimoji mama taip ir nesužinojo, kas yra pykinimas: pirmus tris mėnesius beveik pramiegojo. Apskritai jautėsi labai rami, vasarą kaitinosi Šventosios paplūdimyje, ketvirtą mėnesį laukdamasi dar važinėjo vandens motociklu: „Kai aplinkiniai stebisi, kodėl dukrytė tokia tamsiaplaukė, sakau – juk visą vasarą pajūryje deginosi!“ O štai tėtis spirgėjo. „Arnas – akušerio ginekologo sūnus, užaugęs Antakalnio klinikose, – šypteli Ramunė. – Vos man pastojus, anatomija tapo mėgstamiausia jo tema: vis pasakodavo, kaip besilaukiančios moters kaulai skečiasi, kaip uodegikaulis atlinksta... Su visom detalėm – man net knygų nereikėjo skaityti! Be to, jis ėmė gultis ir keltis su skaičiavimo mašinėle: skaičiavo, kiek ir kokių išlaidų turėsime. Ai, žinai, jis mėgsta planuoti... Bet man dėl to ramu: žinau, kad viskas už mane bus padaryta.“
Gimimo dieną – saliutai
Dar vasarą pora sužinojo, kad susilauks mergaitės. Iš pradžių nusprendė jai duoti Austėjos vardą, bet vėliau Ramunė draugams išsitarė galvojanti ir apie Arnę. Šie rankas pakėlė už pastarąjį variantą: taip ir liko. „Šis vardas ne mano išgalvotas, jis yra vardynuose, – paaiškina mama. – Tai – Arnolditos trumpinys. Na, tokio duoti, žinoma, nesiryžome... Pasitarėme su astrologe Palmira. Ji sakė, kad paveldėjusi tėvo vardą dukra bus nuolat jo saugoma. Aš nerimavau tik dėl sąskambio: ar nepadarysime vaiko nelaimingo, kai visi žinos, kieno ji duktė...“ „Bet aš nieko blogo nepadariau, kalėjime nesėdėjau, ko čia manęs gėdytis, – sukrunta Arnas. – Sakai, visi žinos, kieno ji duktė? Ir tegul žino!“
Gimdyti moteris pasirinko Baltijos ir Amerikos kliniką. „Bepigu tau, kai gali sau tai leisti“, – ne sykį išgirdo iš kitų moterų, bet buvo įsitikinusi: tam tikrais atvejais taupyti negalima. „Turbūt net paskolą būčiau ėmusi, jei nebūtų pavykę surinkti reikiamos sumos, – tvirtina. – Tokios priežiūros man dar neteko patirti: gal jums sulčių, gal varškės sūrelio, o gal lopšinę padainuoti?.. Vaikelio padėtis gimdoje buvo netaisyklinga, todėl gydytojai buvo numatę cezario pjūvį. Neslėpsiu, dėl to džiaugiausi: gimdymo skausmai man nekelia jokio susižavėjimo ir visai neatrodo prasmingi. Prieš trejetą metų mano sesuo gimdydama vos nemirė... O man taip ir neteko patirti jokių skausmų: nei per, nei po operacijos.“
Arnytė turėjo gimti sausio viduryje, bet prieš pat Naujuosius Ramunei nubėgo vandenys. Visus devynis mėnesius jaustos ramybės ji neprarado ir žengdama į operacinę. „Net širdis nesudrebėjo, – pati savimi stebisi. – Tik Arnui virpėjo rankos... Vis dėlto jis sugebėjo viską nufilmuoti. Vėliau stebėjau juostą žiūrinčių draugų reakciją: net patogiai sėdėdami mūsų namuose ant sofos ir žiūrėdami televizorių jie jautė baimę. Aš jos išvengiau: visada žinojau, kad viskas bus gerai, o nutiko dar geriau – juk mūsų dukra pasirinko nuostabų laiką gimti ir šiame pasaulyje buvo pasveikinta saliutais!“
Išvydę atžalą apsiašarojo abu. „To stebuklo taip ilgai laukėme, kad net pasenome“, – juokauja. Ką tik iškeptai mamytei gydytoja atnešė šampano. „Vienoje rankoje lašelinė, kitoje – taurė su šampanu, – dėlioja prisiminimus Ramunė. – Man net vestuvės nebuvo tokia graži šventė kaip gimdymas. Naujamečius kūdikius tradiciškai sveikino Vilniaus meras, tai paskui juokiausi: mane net meras pasveikino!“ Naujuosius šeima atšventė trise: tėvelis gurkšnojo šampaną, mamytė – mineralinį, ant palatos stalelio susikrovė Arno suteptus sumuštinius, viena akimi žiūrėjo per televizorių rodomus sostinės fejerverkus, o kitą vis mesdavo į lovytėje miegantį mažąjį stebuklą. Po kelių klinikoje praleistų dienų tėvai krepšelį su kūdikiu pėsčiomis per sniegą parsinešė namo. Dukra nuo pat pradžių jų gyvenime nesukėlė suirutės – įsiliejo į jį kaip ilgai laukta dalelė.
Plevėsos Arno nebeliko
„Turėtume banko sąskaitoje penkis milijonus – galėtume kasmet gimdyti po vaiką“, – patikina Arnas. Su Ramune palinksime: matyt, tikrai lengva jam kūdikį auginti, jei šitaip kalba. Aišku, jis nesiginčija dėl fakto, kad vaikas pakeičia įprastą gyvenimo būdą, priverčia laikytis režimo, „pririša“ prie namų, bet dėl to nesigaili: ši atžala išlaukta, išbrandinta ir numylėta dar iki gimimo. Arno dukrai iš pirmosios santuokos – jau dvidešimt vieni, tad jis gali palyginti ankstyvos ir brandžios tėvystės jausmus. „Kai gimė pirmoji, norėjosi bėgti ir ten, ir ten, rūpėjo diskotekos, festivaliai. O kai tau keturiasdešimt ketveri, viskas visai kitaip, – konstatuoja. – Brandi tėvystė kainuoja daugiau nervų, didesnė atsakomybė. Ramunė kantresnė: kai vaikas suknerkia, reaguoja ramiai, o aš šokinėju. Suku galvą, kas bus po dešimties, penkiolikos metų. Kuo dukra domėsis? Aš Balio Dvariono muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę – gal ir ji bus muzikali? O kas bus, kai užaugs? Pirmai mano dukrai – dvidešimt vieni, o kai šitai bus dvidešimt vieni, ar dar bemindysiu šią žemę? Neramių minčių daug, bet laimės, meilės ir pasitenkinimo – dar daugiau.“
Nežinia, linksma dėl to ar liūdna, bet buvusiam didžėjui tenka pripažinti: plevėsos Arno nebeliko. „Be žmonos niekur nebenoriu eiti. Dabar – ypač: juk visiems tektų aiškinti, kad nepalikau jos, kad ji mane geruoju išleido... Ir vis tiek sakys: „Na, prasidėjo, jam jau reikia, kad išleistų! Užmetė vaiką bobai ant galvos ir daro ką nori!“ O ne, nebūsiu aš „salionų“ liūtas: geriau jau namie pasėdėsiu ir su artimiausiais žmonėmis maloniai buitiniu alkoholizmu užsiimsiu.“
Ramunei irgi nesuprantamos nei depresijos po gimdymo, nei slegiančių sienų sąvokos. Jai nesinori kur nors bėgti lėkti: „Kai prireikia, apsilankau ir kirpykloje, ir į „Akropolį“ nuvažiuoju – jokių problemų, Arnas su vaiku puikiai susitvarko. Labai padeda mano sesuo Aušra. Bet šiaip esu naminė iki kaulų smegenų: nesinori iš namų nė kojos kelti. Čia – mano rojus.“
Iš vaiko kambario negirdėti nė krebždesio. „Ji tik valgo ir miega. Prabunda, zirzteli, pakeičiame „pampersą“, ir miega toliau, – paprastą tvarką dėsto tėvelis. Sauskelnių turinys jo negąsdina. – O turėtų?..“ Dar vienas atradimas – dukra ramiausiai miega tada, kai namuose yra svečių: „Aną vakarą čia buvo pilna žmonių, triukšmas, čierkutės, televizorius visu garsu, o Arnė sau pūtė į akį ir visą balių ignoravo. Todėl draugus jau raginame registruotis ir pranešti lankymo valandas.“
Arnas neseniai pakeitė darbo vietą – jo vedama laida „Sąmokslo teorija“ iš „Lietuvos ryto“ televizijos persikėlė į Baltijos televiziją. „Išėjau be jokių pykčių – tiesiog čia pasiūlė geresnes finansines sąlygas, o dabar man, turinčiam mažą vaiką, tai ypač aktualu, – solidžiai pripažįsta. – Žinau, kad televizijos žurnalisto darbas nėra patikimas: šiandien tavęs reikia, o rytoj – galbūt nebe. Kai apie tai susimąstau, atsakomybė dėl Ramunės ir Arnės dar padidėja. Bet tebeturime senąjį butą Antakalnyje, kuriame gyvenau keturiasdešimt vienus metus. Jei bėda rimtai prispaustų, parduotume. Galų gale į ateitį reikia žvelgti optimistiškai – juk aš tikrai turiu kuo džiaugtis.“
Amžinai jauną Baltijos televizijos laidos „Sąmokslo teorija“ vedėją Arną Klivečką dabar būtų sunku pavadinti vėjo pamušalu. Tik pamanykite: rytais jis leidžia savo žmonai Ramunei (31) ilgiau pamiegoti, o pats atitempia kūdikio vežimėlį į svetainę ir kantriai rūpinasi vos mėnesio sulaukusia dukryte Arne. Žmonai pasiskundus, kad sugedo pientraukis, lekia į parduotuvę jo keisti ir nesivaržydamas aiškina pardavėjai, kokia bėda nutiko. Vakaroja namie: panašu, visai sąžiningai tvirtina, kad čia jam mieliausia. Net į „Radiocentro“, kuriame kažkada pradėjo karjerą, apdovanojimų ceremoniją šiemet taip ir nenuėjo: „Auklės mes dar nesusiradome, o Ramunės palikti namuose vienos su vaiku nenorėjau. Iš mano pusės tai būtų klaikiai nedraugiška. Norėjau pasakyti – nesolidaru, bet tai nuskambėtų kubiliškai.“
Netyčiukė sulaukė tinkamos progos
Duris atvėrusi besišypsanti Ramunė glėbyje laiko kūdikį, ir namai iškart pakvimpa šeimynine idile. Trūksta tik šuns: dobermanas Ardis (ar visų šių namų gyventojų vardai panašūs?..) jau pagyvenęs – vienuolikos metų, todėl šeimininkai juo aklai nepasikliauja ir prie svečių neleidžia. Užtat kūdikį šuo labai myli.
Užmigusi Arnė keliauja į lovytę, o jos mama, apsisukusi ant kulno, virtuvėje jau kaičia kavą. Mergautinius džinsus mūvinti Ramunė atrodo puikiai: „Trys kilogramai po nėštumo dar liko, bet tikiuosi netrukus atsikratyti ir jų.“ „Dviratis sandėliuke tavęs jau laukia, – draugiškai dudena kandus vyras. – Kai tik orai atšils, minsime į mišką.“
Miškas veržiasi vidun pro visus erdvaus buto langus. Arnės kambaryje matyti, kaip lauke moja pušys. Ar tik ne apie atžalą galvodami Klivečkos atsikraustė į naująjį būstą pušyne? Purto galvas – ne, tiesiog pats likimas taip palankiai sudėliojo. Beje, kaip ir visa kita: jiedu susituokė prieš ketverius metus, gyveno linksmai, po gabalėlį lipdė savo buitį ir laikui bėgant vis dažniau išgirsdavo klausimą – o kada?.. „Visi draugai žinojo, kad aš alpstu dėl mažų vaikų, kaip išprotėjusi čiūčiuoju sesers ir draugių kūdikius, – Ramunė delnais apglėbia puoduką su kava. – Iš pradžių klausinėjo labai aktyviai, paskui pamažu aprimo – pamanė, gal negalime vaikų susilaukti... O mes remontavome vieną butą, paskui – kitą ir vis neradome tinkamo laiko – juk negalėjau nėščia po statybas bėgioti! Bet vieną sykį nenusaugojome, ir iškart pastojau. Įsivaizduoji, žinau dieną ir net valandą, kada tai nutiko. Matyt, netyčiukė Arnytė kažkur dausose jau laukė nesulaukė, kada galės į šį pasaulį ateiti...“
Nėštumas buvo sklandus. Būsimoji mama taip ir nesužinojo, kas yra pykinimas: pirmus tris mėnesius beveik pramiegojo. Apskritai jautėsi labai rami, vasarą kaitinosi Šventosios paplūdimyje, ketvirtą mėnesį laukdamasi dar važinėjo vandens motociklu: „Kai aplinkiniai stebisi, kodėl dukrytė tokia tamsiaplaukė, sakau – juk visą vasarą pajūryje deginosi!“ O štai tėtis spirgėjo. „Arnas – akušerio ginekologo sūnus, užaugęs Antakalnio klinikose, – šypteli Ramunė. – Vos man pastojus, anatomija tapo mėgstamiausia jo tema: vis pasakodavo, kaip besilaukiančios moters kaulai skečiasi, kaip uodegikaulis atlinksta... Su visom detalėm – man net knygų nereikėjo skaityti! Be to, jis ėmė gultis ir keltis su skaičiavimo mašinėle: skaičiavo, kiek ir kokių išlaidų turėsime. Ai, žinai, jis mėgsta planuoti... Bet man dėl to ramu: žinau, kad viskas už mane bus padaryta.“
Gimimo dieną – saliutai
Dar vasarą pora sužinojo, kad susilauks mergaitės. Iš pradžių nusprendė jai duoti Austėjos vardą, bet vėliau Ramunė draugams išsitarė galvojanti ir apie Arnę. Šie rankas pakėlė už pastarąjį variantą: taip ir liko. „Šis vardas ne mano išgalvotas, jis yra vardynuose, – paaiškina mama. – Tai – Arnolditos trumpinys. Na, tokio duoti, žinoma, nesiryžome... Pasitarėme su astrologe Palmira. Ji sakė, kad paveldėjusi tėvo vardą dukra bus nuolat jo saugoma. Aš nerimavau tik dėl sąskambio: ar nepadarysime vaiko nelaimingo, kai visi žinos, kieno ji duktė...“ „Bet aš nieko blogo nepadariau, kalėjime nesėdėjau, ko čia manęs gėdytis, – sukrunta Arnas. – Sakai, visi žinos, kieno ji duktė? Ir tegul žino!“
Gimdyti moteris pasirinko Baltijos ir Amerikos kliniką. „Bepigu tau, kai gali sau tai leisti“, – ne sykį išgirdo iš kitų moterų, bet buvo įsitikinusi: tam tikrais atvejais taupyti negalima. „Turbūt net paskolą būčiau ėmusi, jei nebūtų pavykę surinkti reikiamos sumos, – tvirtina. – Tokios priežiūros man dar neteko patirti: gal jums sulčių, gal varškės sūrelio, o gal lopšinę padainuoti?.. Vaikelio padėtis gimdoje buvo netaisyklinga, todėl gydytojai buvo numatę cezario pjūvį. Neslėpsiu, dėl to džiaugiausi: gimdymo skausmai man nekelia jokio susižavėjimo ir visai neatrodo prasmingi. Prieš trejetą metų mano sesuo gimdydama vos nemirė... O man taip ir neteko patirti jokių skausmų: nei per, nei po operacijos.“
Arnytė turėjo gimti sausio viduryje, bet prieš pat Naujuosius Ramunei nubėgo vandenys. Visus devynis mėnesius jaustos ramybės ji neprarado ir žengdama į operacinę. „Net širdis nesudrebėjo, – pati savimi stebisi. – Tik Arnui virpėjo rankos... Vis dėlto jis sugebėjo viską nufilmuoti. Vėliau stebėjau juostą žiūrinčių draugų reakciją: net patogiai sėdėdami mūsų namuose ant sofos ir žiūrėdami televizorių jie jautė baimę. Aš jos išvengiau: visada žinojau, kad viskas bus gerai, o nutiko dar geriau – juk mūsų dukra pasirinko nuostabų laiką gimti ir šiame pasaulyje buvo pasveikinta saliutais!“
Išvydę atžalą apsiašarojo abu. „To stebuklo taip ilgai laukėme, kad net pasenome“, – juokauja. Ką tik iškeptai mamytei gydytoja atnešė šampano. „Vienoje rankoje lašelinė, kitoje – taurė su šampanu, – dėlioja prisiminimus Ramunė. – Man net vestuvės nebuvo tokia graži šventė kaip gimdymas. Naujamečius kūdikius tradiciškai sveikino Vilniaus meras, tai paskui juokiausi: mane net meras pasveikino!“ Naujuosius šeima atšventė trise: tėvelis gurkšnojo šampaną, mamytė – mineralinį, ant palatos stalelio susikrovė Arno suteptus sumuštinius, viena akimi žiūrėjo per televizorių rodomus sostinės fejerverkus, o kitą vis mesdavo į lovytėje miegantį mažąjį stebuklą. Po kelių klinikoje praleistų dienų tėvai krepšelį su kūdikiu pėsčiomis per sniegą parsinešė namo. Dukra nuo pat pradžių jų gyvenime nesukėlė suirutės – įsiliejo į jį kaip ilgai laukta dalelė.
Plevėsos Arno nebeliko
„Turėtume banko sąskaitoje penkis milijonus – galėtume kasmet gimdyti po vaiką“, – patikina Arnas. Su Ramune palinksime: matyt, tikrai lengva jam kūdikį auginti, jei šitaip kalba. Aišku, jis nesiginčija dėl fakto, kad vaikas pakeičia įprastą gyvenimo būdą, priverčia laikytis režimo, „pririša“ prie namų, bet dėl to nesigaili: ši atžala išlaukta, išbrandinta ir numylėta dar iki gimimo. Arno dukrai iš pirmosios santuokos – jau dvidešimt vieni, tad jis gali palyginti ankstyvos ir brandžios tėvystės jausmus. „Kai gimė pirmoji, norėjosi bėgti ir ten, ir ten, rūpėjo diskotekos, festivaliai. O kai tau keturiasdešimt ketveri, viskas visai kitaip, – konstatuoja. – Brandi tėvystė kainuoja daugiau nervų, didesnė atsakomybė. Ramunė kantresnė: kai vaikas suknerkia, reaguoja ramiai, o aš šokinėju. Suku galvą, kas bus po dešimties, penkiolikos metų. Kuo dukra domėsis? Aš Balio Dvariono muzikos mokykloje baigiau fortepijono klasę – gal ir ji bus muzikali? O kas bus, kai užaugs? Pirmai mano dukrai – dvidešimt vieni, o kai šitai bus dvidešimt vieni, ar dar bemindysiu šią žemę? Neramių minčių daug, bet laimės, meilės ir pasitenkinimo – dar daugiau.“
Nežinia, linksma dėl to ar liūdna, bet buvusiam didžėjui tenka pripažinti: plevėsos Arno nebeliko. „Be žmonos niekur nebenoriu eiti. Dabar – ypač: juk visiems tektų aiškinti, kad nepalikau jos, kad ji mane geruoju išleido... Ir vis tiek sakys: „Na, prasidėjo, jam jau reikia, kad išleistų! Užmetė vaiką bobai ant galvos ir daro ką nori!“ O ne, nebūsiu aš „salionų“ liūtas: geriau jau namie pasėdėsiu ir su artimiausiais žmonėmis maloniai buitiniu alkoholizmu užsiimsiu.“
Ramunei irgi nesuprantamos nei depresijos po gimdymo, nei slegiančių sienų sąvokos. Jai nesinori kur nors bėgti lėkti: „Kai prireikia, apsilankau ir kirpykloje, ir į „Akropolį“ nuvažiuoju – jokių problemų, Arnas su vaiku puikiai susitvarko. Labai padeda mano sesuo Aušra. Bet šiaip esu naminė iki kaulų smegenų: nesinori iš namų nė kojos kelti. Čia – mano rojus.“
Iš vaiko kambario negirdėti nė krebždesio. „Ji tik valgo ir miega. Prabunda, zirzteli, pakeičiame „pampersą“, ir miega toliau, – paprastą tvarką dėsto tėvelis. Sauskelnių turinys jo negąsdina. – O turėtų?..“ Dar vienas atradimas – dukra ramiausiai miega tada, kai namuose yra svečių: „Aną vakarą čia buvo pilna žmonių, triukšmas, čierkutės, televizorius visu garsu, o Arnė sau pūtė į akį ir visą balių ignoravo. Todėl draugus jau raginame registruotis ir pranešti lankymo valandas.“
Arnas neseniai pakeitė darbo vietą – jo vedama laida „Sąmokslo teorija“ iš „Lietuvos ryto“ televizijos persikėlė į Baltijos televiziją. „Išėjau be jokių pykčių – tiesiog čia pasiūlė geresnes finansines sąlygas, o dabar man, turinčiam mažą vaiką, tai ypač aktualu, – solidžiai pripažįsta. – Žinau, kad televizijos žurnalisto darbas nėra patikimas: šiandien tavęs reikia, o rytoj – galbūt nebe. Kai apie tai susimąstau, atsakomybė dėl Ramunės ir Arnės dar padidėja. Bet tebeturime senąjį butą Antakalnyje, kuriame gyvenau keturiasdešimt vienus metus. Jei bėda rimtai prispaustų, parduotume. Galų gale į ateitį reikia žvelgti optimistiškai – juk aš tikrai turiu kuo džiaugtis.“
