Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Atlanta: jei galvočiau kitaip, trukdyčiau sau būti laimingai

Foto naujienai: Atlanta: jei galvočiau kitaip, trukdyčiau sau būti laimingai
zmones24.lt / Oksanos Točickajos (studija FOTOS) nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Besibaigiantys 2008-ieji dainininkei Elenai Puidokaitei-Atlantai (27) ir jos pusantrų metų dukrytei Saulei buvo atradimo metai.

Besibaigiantys 2008-ieji dainininkei Elenai Puidokaitei-Atlantai (27) ir jos pusantrų metų dukrytei Saulei buvo atradimo metai. Dar - mielų staigmenų ir širdį glostančios ramybės. Kalbantis apima jausmas, kad vos prieš metus ar pusantrų likimo mėtyta ir vėtyta atlikėja pagaliau jaučiasi laiminga, o ir pati netrukus patvirtina: „Džiaugiuosi ir sakau tai ne tam, kad pasirodyčiau prieš žmones esanti laiminga. Negaliu nesidžiaugti turėdama tokį nuostabų vaiką - sveiką, gražų... Negana to, jis - MANO!"


Kokie buvo šie metai? Pažiūrėjus į tave atrodo, kad pagaliau širdyje įsiviešpatavo ramybė...


Metai buvo puikūs, labai gražūs, įdomūs ir spalvingi. Kartais pagalvoju: juk prieš metus Saulė buvo dar tokia maža - nevaikščiojo, kur palikdavau, ten ir rasdavau. O dabar mano gyvenime tiek daug veiksmo - Saulutė visus šokdina, ant blakstienų stato (juokiasi).

Gyvendama su vaiku daug ko pati iš jo išmokau ir vis dar mokausi. Žiūrėdama į dukrą, atrandu dalį savęs, ir tas jausmas nepaprastas. Labiausiai vertinu atėjusį supratimą, kas yra tikrasis artimų žmonių ryšys. Ką reiškia išgyventi dėl jų, norėti, kad visi būtų sveiki, laimingi, kad visiems būtų gera. Anksčiau bendraudama su tėvais taip nesijaučiau - buvo kitoks gyvenimo būdas, kitoks ir bendravimas. Saulutės gimimas mus nepaprastai suartino. Man tai buvo šeimos, artimų žmonių, nuoširdaus bendravimo metai.


Įsimintinų įvykių per šiuos metus turbūt taip pat netrūko?


Vienas gražiausių - Saulės krikštynos. Tai buvo jaudulio ir susikaupimo kupina diena, kai teko apie daug ką pamąstyti, kaip buvo, yra ir kaip bus. Dar labai didžiuojuosi atnaujintais muzikos darbais. Su pirmuoju savo leidėju Sauliumi Sventicku vėl pradėjome bendradarbiauti, abu nusprendėme, kad turi pasisekti. Galų gale džiaugiuosi baigtomis kultūrinės veiklos vadybos studijomis Vilniaus kolegijoje.


Girdėjau, kitąmet vėl ketini įsilieti į studentų gretas?


Stosiu į Muzikos ir teatro akademiją, jei pasiseks, studijuosiu muzikos ir teatro vadybą. Kam man to reikia? Norėčiau kada nors jaustis viską padariusi, niekada negalvoti, kad neišnaudojau galimybių. Žinau, kad po ilgesnės pertraukos būtų sunku prisiversti vėl mokytis, todėl ir nedelsiu.

Kai esame jauni, mokomės, nes liepia tėvai, o kai suaugame, darome tai todėl, kad norime (juokiasi).


Pagal tai, kokią specialybę renkiesi, panašu, ateitį sieji ne tik su scena. Mielai užimtum vietą šalia jos?


O kodėl ne?! Nesijaučiu taip, kad galėčiau visą gyvenimą tik dainuoti. Laikui bėgant vis dažniau pagalvoju, kad scena - gražu, bet laikina. Jei būčiau Andrius Mamontovas, sakyčiau, kad mane mirusią iš scenos išneš, bet nesu Andrius. Nenoriu savęs nuvertinti, tačiau geriau pagalvojusi norėčiau, kad mano muzikinis gyvenimas nesibaigtų vien scena.


Kad scena - ne amžina, supratai tik tuomet, kai teko padaryti privalomą karjeros pertrauką?


Gimus Saulei, požiūris į daugelį dalykų pasikeitė. Atnaujinusi veiklą, pasijutau daug ramesnė, nebesinori bėgti, lėkti, kur tik pakviečia, nebejaučiu poreikio koncertuoti bet kur, bet kam ir bet kuriuo paros metu. Padariusi pertrauką supratau, kad daug ko galima ir nedaryti, o jei daryti - tai rečiau, bet geriau, kokybiškiau.

Džiaugiuosi, kad pagaliau tai supratau. Žmonės ir anksčiau man tai sakydavo, mama ne kartą kalė į galvą, kad nebūtina plėšytis... Bet kam jos klausyti - juk esu pati protingiausia, geriausiai žinau, ko man reikia (juokiasi). Ir vis dėlto gerai, kad žmonės atsiduria tokiose situacijose, kurios padeda suprasti ir priimti geriausius sprendimus. Tikrai nežinau, kokia būčiau, jei tas supratimas būtų atėjęs anksčiau... Nesuprask neteisingai: nenoriu, kad mano žodžiai nuskambėtų lyg savęs gailėjimasis - niekada dėl nieko nesigailiu. Viskas, kas nutinka, visi dalykai, priverčiantys žmogų susirūpinti, pamąstyti, taip pat priverčia atrasti save ir tai, kas vertinga.


Savo kailiu patyrei, kad tapusi mama viską pradedi matyti kitomis akimis? Be abejo, dabar jau suvoki, kad kartais ir mamos būna teisios?


Labai dažnai bandau įsivaizduoti, kas bus, kai Saulė paaugs. O Dieve - man jau dabar baisu (juokiasi)! Labai jaudinuosi dėl to, kokia ji užaugs, ar klausys manęs, mano patarimų, ar pavyks bent kartais įrodyti savo teisybę. Visiška tiesa, kad tik patys tapę tėvais suprantame, ką reiškia jaudintis dėl savo vaikų.

Stengiuosi dėl Saulės, ir, tikiuosi, mums viskas puikiai pavyks. Man labai patinka būti mama, ir kai klausia, ar nesunku, net nežinau, ką atsakyti. Gyvename su Saule dviese, žinome, ką viena kitai reiškiame, galbūt todėl mudviejų ryšis dar stipresnis, nei būtų, jei gyventume trise. Ar nesunku? Ne, nes neįsivaizduoju, kaip kitaip galėtų būti.

Žinoma, esu už tai, kad pasaulyje būtų kuo daugiau gražių, tvirtų, darnių šeimų - tokių, kokios ir turi būti. Mūsų su Saule gyvenime yra taip, kaip yra, tačiau tikrai nedarau iš to tragedijos. Esu tikra, kad jei galvočiau kitaip, tik trukdyčiau sau būti laimingai.


Bet štai valdžios vyrai nusprendė, kad santuoka įtvirtinta šeima yra tikresnė už bet kurią kitą. Tavęs toks požiūris nežeidžia?


Nežeidžia, bet tikrai nežinau, ar tokie sprendimai teisingi. Mes, suaugusieji, vieni kitiems galime būti visokie, tačiau juk šįkart kalbame apie vaikus, kurie yra vienodi: jie vaikšto į tuos pačius darželius, mokyklas, galų gale tą patį valgo... Kai praeis sunkus laikas, žmonės, kurie kuria ir tampo už virvučių mūsų gyvenimus, galbūt turės laiko pagalvoti ir apie tai.

Mudvi su Saule esame tikrų tikriausia šeima. Nežinau, kas gali būti tikriau... Jei vaiką auginu viena, nejaugi mūsų ryšys, santykiai gali tapti netikri?

Man gerai taip, kaip yra, bet, kaip ir visi, svajoju apie mylimą vyrą, nuostabią šeimą. Nesu išskirtinė, tiesiog neskubinu įvykių, tvirtai stoviu ant žemės ir dėl nieko nesvaigstu. Žinoma, kartais taip stipriai trinkteli per galvą, kad nebegali atsakyti už savo veiksmus, tačiau atsigręžusi atgal, pažvelgusi į savo praeitį ir patirtį, suprantu, kad nebegalėčiau sau leisti greitų, neatsakingų pokyčių.

Būti su kitu žmogumi, vadinasi, galvoti apie tai, ką gali duoti jam, judviejų santykiams. Neįmanoma tik imti. Metams bėgant, tampame atsakingesni, mažiau patiklūs. Ir tai nėra senatvės požymis. Tikiuosi, tai brandos ir su ja po truputį ateinančios išminties požymis.


Toks supratimas ateina netikėtai?


Tikrai niekada nemaniau, kad iš mylimo žmogaus reikia tik imti, bet aš apskritai turbūt apie tai per daug nemąsčiau. Dabar vis geriau suprantu, kad žiūrėdamas į žmogų nebūtinai matai tikrovę. Žinoma, tai, ką pamatai pačią pirmą akimirką, būna gražu, bet juk tai - tik blizgantis paviršius. Po kurio laiko jis nusitrina, blizgesio nebelieka, štai tuomet ir tenka galvoti, ar tai, ką radai, tau vis dar patinka ir tinka.

Kad ir kaip vertinčiau savo praeitį, galiu pasakyti vienareikšmiškai: man pasisekė. Džiaugiuosi ir sakau tai ne tam, kad pasirodyčiau prieš žmones esanti laiminga. Tiesiog negaliu nesidžiaugti turėdama tokį nuostabų vaiką - sveiką, gražų... Negana to, jis - MANO!

Gyvendamas kasdienybėje, ne visada viską pastebi, tačiau pasitaiko akimirkų, kai negali atsigėrėti savo vaiku. Visai neseniai su Saule išėjome ant podiumo demonstruoti suknelių. Prisipažinsiu, širdis nepaprastai drebėjo, nes nežinojau, kaip ji jausis, elgsis, išvydusi tiek daug nepažįstamu žmonių, tačiau Saulė išėjo tokia rami, kad, atrodė, suprato viską, ką jai prieš tai sakiau. Aš taip didžiavausi savo mergyte! Ir ne todėl, kad išėjome vilkėdamos gražias sukneles, ar dėl to, kad į mus visi žiūrėjo. Džiaugiausi, nes turiu nuostabų vaiką. Ėjome dviese kaip viena.


Kai kalbi apie Saulę, tavo akys suspindi ypatinga šviesa. Vis dar išgyveni begalinę euforiją?


Taip ir jaučiuosi, bet tikrai nenoriu visko nusaldinti. Žinoma, kaip ir kiekvienoje šeimoje, būna įvairių situacijų: kelias tikrai ne rožėmis klotas, nėra viskas paprasta ir lengva, būna dienų, kai reikia be galo daug kantrybės, o jos, kaip tyčia, pritrūksta, tačiau juk mes, žmonės, linkę kalbėti apie tai, kas gražu, džiaugtis savais darbais.


Nors ir kokia mylinti mama būtum, turbūt pasitaiko akimirkų, kad prisiminus dienas, kai Saulės dar nebuvo, nieko kito nebelieka, tik giliai atsidusti?


Žinoma, būna! Kartais pagalvoju: eičiau, lėkčiau, naktinėčiau (juokiasi)... Tai, kas buvo iki Saulės, yra mano gyvenimo dalis, todėl nenuostabu, kad tai prisimenu. Jei kalbame apie graužatį, pasakysiu tiesą: jos nėra. Juk yra tėvai, močiutė, kurie man padeda auginti Saulę, kai labai reikia, išleidžia pasižmonėti. Tiesa, visuomet stengiuosi grįžti iki vidurnakčio (šypsosi).


Kažkada esi man sakiusi, kad norėtum sutikti vyrą, kuris prikirptų tau sparnus. Vyras neprikirpo, tačiau dukrelė šio darbo ėmėsi iš peties. Apie kokį vyrą pasvajoji dabar? Galbūt apie tokį, kuris padėtų tuos sparnus plačiai išskleisti?


Atrasti aukso viduriuką ir yra gyvenimo prasmė. Mylėti, bet neskrajoti padebesiais, - jei atvirai, kaip norėčiau tiesiog sklandyti!

Tačiau visa tai - tik teorija: dažnai gyvenime viskas būna visiškai kitaip. Įsimylėjus polėkis ir vidinė būsena būna ypatingi, dažnai net nesvarbu, kuo viskas baigsis. Kai esame jaunesni ir neturime didelių įsipareigojimų, galime daugiau sau leisti, o dabar... Dabar esu rami, man tiesiog gera.

Ar norėčiau šalia turėti žmogų, kuris pakeltų mane į padebesius? Nežinau. Tiesiog noriu, kad vyras būtų vyriškas. Vyras turi būti atrama, su kuria moteris jaustųsi tvirta. Kaip gera šalia turėti žmogų, kuris jaučia, kada tau liūdna, kuris, kai tau norisi verkti, stengiasi padaryti taip, kad verkti nebesinorėtų. Jei atvirai, sunku visa tai išreikšti žodžiais, o ir nenoriu dar kartą prisišnekėti (juokiasi).


Baisu? Dėl ko?!


Nemeluosiu: tikrai baisu. Paleistas žodis ne visada geruoju grįžta - tikiu tuo. Žmonės, gyvenantys po didinamuoju stiklu, supras, apie ką kalbu. Kita vertus, tokie dalykai nutinka ne vien žinomiems žmonėms.

Ištikus bėdai, kai negalime racionaliai mąstyti, įveikti situacijos, imame klausti: „Kodėl man tai nutiko?" Pradedame kaltinti Likimą, ieškoti kelių į Dievą, imamės kitokių kraštutinumų arba tiesiog sakome: „Ir vėl prisišnekėjau..." - juk kažkas turi būti kaltas. Teisinga tai ar ne, nežinau, galbūt to niekada ir nesužinosiu. Bet lai aš galvosiu, kad prisišnekėti išties įmanoma...


Todėl ir slepi kurį laiką šalia savęs esantį mylimą žmogų? Kai žurnalistai klausia apie Donatą, paprastai meistriškai išsisuki sakydama, kad jausmai - labai trapus dalykas, apie kurį geriau nekalbėti.


Nieko neslepiu, tiesiog nematau reikalo apie tai kalbėti. Galbūt net ne dėl to, kad galiu prisišnekėti, o todėl, kad nesijaučiu turinti ką pasakyti. Dar reikia daugybę klausimų pačiai sau užduoti, dar daug atsakymų sužinoti. Ne viskas paprasta, todėl nesinori skubėti, juolab ką nors pasakoti.


Po tokių patirčių kaip taviškė turbūt nelengva įsileisti į gyvenimą kitą žmogų, ryžtis užmegzti naujus santykius, bendrauti?


Žinoma, nelengva, bet juk būna, kad sveikas protas kažkur dingsta (juokiasi)... Galbūt kitiems taip ir nenutinka, todėl jų gyvenime nebūna nei didelių pakilimų, nei didelių nuosmukių. Manau, taip gyventi nuobodžiau, bet ir nesakau, kad gyvenu kitaip vien todėl, kad man būtų linksmiau. Tiesiog yra kaip yra.

Dabar mano gyvenime atsargumo daugiau, bet tikrai nesu kategoriška, nesakau, kad negalima niekuo pasitikėti, kad bet kokie santykiai vis tiek baigsis blogai. Tiesiog visur kur reikalingas šaltas protas ir ramybė.


O priimdama sprendimą grįžti į muzikinę sceną taip pat vadovaujiesi šaltu protu? Juk daug kas pasakytų, kad grįžti, kai visi aplinkui kalba tik apie krizę ir tai, kaip reikės susiveržti diržus, - ne pats protingiausias žingsnis...


Žinoma, baisu, bet bus, kaip bus - pamatysime.


Turi kitų metų svajonių? O gal jau kur nors esi pasislėpusi ir būtiniausių darbų sąrašą?


Kitąmet nuo sausio pirmosios į užrašų knygelę, kurią turi visi rimti žmonės, pradėsiu rašyti darbus, kuriuos privalau nuveikti. Iki šiol stengdavausi viską sukišti į galvą, o kai pabandydavau užsirašyti, užrašų knygelę arba pamesdavau, arba pamiršdavau į ją žvilgtelėti. Galvoji, kodėl apie tai tau sakau? Ogi todėl, kad džiaugiuosi, jog atsiranda vis daugiau veiklos, reikalų, kuriuos net verta užsirašyti.


Darbo kalendorių jau turi?


Ne, bet gal Kalėdų Senelis atneš (juokiasi)?

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką