Ji mąsto lietuviškai, nors sapnuose vis dar šneka gimtąja latvių kalba. Vilniuje – darbas, pripažinimas, širdies draugas, bet mylinti šeima – Rygoje. Ten vien dėl pavardės Baiba Skurstenė (24) turėtų dominti žmones: seneliai, tėvai – žinomi menininkai. Tačiau daugybėje tarptautinių festivalių laurus skynusi dainininkė gyvenimą kuria Vilniuje. „Čia juk ta, iš „Muzikos akademijos“, – kuždasi prie gretimo staliuko. Baiba to negirdi. Po dienos, praleistos mokant dainuoti kitus, maišo arbatą su pienu ir pusbalsiu niūniuoja kavinėje skambančias melodijas.
„Klasėje buvome trys Baibos. „Muzikalkėje“ – taip pat. Vis galvojau, kodėl mano vardas toks įprastas, niekuo neišsiskiriantis. O štai Lietuvoje išgirdau: „Koks įdomus vardas!“ Pagaliau!“ – juokiasi lyg į sausumą išmesta žuvelė spurdanti Baiba. Jos energija ir negalėjimas nustygti vienoje vietoje stebina ir lietuvius, ir latvius. Paslaptis paprasta: vienas senelis iš tėčio pusės ir vienas iš mamos – serbai. Šiuo Balkanų kraštu ji žavisi, klausosi liaudies dainų, turi pasikalbėjimų žodynėlį ir būtinai būtinai jį aplankys. O kol kas – sąlygiškai ramus metas Lietuvoje. Darbų lyg ir daugybė, bet nebėra to lėkimo, kaip buvo filmuojantis LNK „Muzikos akademijoje“, kur parengti dainą tekdavo ir per ne visą savaitę, o tai profesionalumo kartelę aukštai pakėlusiai J. Tallat-Kelpšos konservatorijos ir Vilniaus kolegijos vokalo dėstytojai būdavo nelengva. Ji pratusi iš savęs spausti, ką gali, su pasirinktu kūriniu susigyventi, tad skubėjimas ramybės nesuteikė. „Bet viskas baigėsi. Dabar net keista, kad turiu tiek laiko. Labai faina – kartais galiu žiūrėti filmus nuo ryto iki vakaro! Dalyvauti „Muzikos akademijoje“ vertėjo. Įgijau patirties, o jos, kaip ir išsilavinimo, niekas negali atimti. Tai – savotiškas turtas. Filmuojant Sidabrinį šou finalą pas mane viešėjo sesuo ir pusseserė iš Latvijos. Paskui joms verčiau komentarus internete. Jų buvo ir tokių: „Baiba – profesionalė, viską darė gerai, bet balsavau už Juozą, nes jis – vyras.“ Ką padarysi, jei Lietuvai reikia vyro“, – daugybės panašių projektų patvirtintą tiesą be liūdesio kartoja dainininkė. Kiek vėliau nei dauguma dalyvių į „Muzikos akademiją“ įsiliejusi Baiba džiaugiasi, kad išbuvo joje iki pabaigos: „Nors žiūrovai nelabai palaikė. Daugiau aukštų balų gaudavau iš komisijos. Užtat visą laiką ir maliausi apie vidurį. Dėl to nenusiminiau. Viskas nutinka taip, kaip turi būti.“
Didžiuojasi šaknimis
Televizijos projekte pristatytas savo dainas Baiba siųsdavo šeimai internetu arba į jį įdėdavo. Rygoje jos vertintojai – ne mažesni profesionalai nei „Muzikos akademijos“ komisija. „Mano sesė Laura baigė tikrą, ne televizinę, muzikos akademiją, jos vyras dainuoja operoje. Mama Iveta – režisierė, tik šiuo metu dirba Latvijos karinio jūrų laivyno atstove spaudai. Prieš septynerius metus miręs tėtis Juris buvo aktorius. Močiutė Velta Skurstenė – jau septyniasdešimt aštuonerių, bet tebevaidina populiariame televizijos seriale. Pirmasis jos vyras, mano senelis, taip pat buvo aktorius, bet mirė jaunas. Paskui ji ištekėjo už režisieriaus, tik gyvenimas su juo nesiklijavo – vyras norėjo, kad Velta aukotųsi jam, o ne darytų karjerą. Močiutė ištekėjo trečią kartą ir dabar yra labai laiminga. Ji gali vaidinti, o tai – kaip balzamas širdžiai. Senelė vaidino visuose stipriausiuose Latvijos meniniuose filmuose – vadinamajame aukso fonde, yra apdovanota už indėlį į šalies kultūrą“, – didžiuodamasi šaknimis kalba Baiba. Jos tėtis aštuoniolika metų dirbo teatre Liepojoje, tad čia iš Rygos buvo persikėlusi visa šeima. Vienu metu pajutęs, kad iš aktorystės nebeišgyvena, ėmė su trupe keliauti po šalį, pasakodamas humoreskas, vėliau pasuko į televiziją – kūrė laidą. Su juo ir šeima grįžo į Rygą.
Liepojos periodas Baibos gyvenime svarbus ne tik dėl to, kad čia augo ir brendo. Šio miesto muzikos kolegija, kurioje ji mokėsi skambinti pianinu ir dainuoti, yra viena stipriausių Latvijoje. Ten įgyto profesinio pagrindo tvirtumą dainininkė juto ir studijuodama Vilniuje, ir koncertuodama.
Energingoji Baiba nuo šešiolikos nutarė, kad pinigų savo reikmėms turi užsidirbti pati. Ji tapo Liepojos savivaldybės Jaunimo komiteto atstove spaudai: „Rengdavome ir prastumdavome visokius jaunimui naudingus projektus.“ Paskui kurį laiką dirbo aerobikos trenere ir dar eidavo valyti radijo stoties patalpų: „Mano draugės tėvas buvo radijo savininkas. Ji valydavo studiją. Pasakiau, kad aš taip pat to darbo noriu. Tada prasidėjo visokios chaltūrkės – kokią reklamą įgarsindavau.“ Teko jai išmėginti ir viešbučio administratorės duoną. Šis etapas Baibą išmokė kantrybės, gebėjimo su šypsena išsisukti iš kebliausios padėties. „Visuomet gerai mokiausi. Ir dirbau gerai. Esu maksimalistė, perfekcionistė. Galiu dirbti bet kokį darbą, bet svarbu, kad jame nebūtų rutinos. Ji mane žudo. Toks temperamentas“, – skėsteli rankomis.
Daugiausia kritikos – namuose
Ūžiančią ir palyginti su Vilniumi didelę Rygą daugiau nei prieš ketverius metus Baiba paliko be širdies graužimo. Mat Lietuvoje turėjo draugų, su muzika susijusių planų ir galėjo studijuoti specialybę, kurią norėjo, – džiazo vokalą. Jau po pirmo kurso Vilniaus kolegijoje sulaukė darbo pasiūlymo, netrukus pasipylė koncertai, ji ėmė pritarti žinomiems atlikėjams, dalyvavo kokybe ir originalumu garsėjančiuose „Tabami“ projektuose. „Ir „bekingus“ dainavau, ir solo, turėjau džiazo kvartetą. Pagalvojau: negi bėgsi iškart į Rygą, kai čia – puiki džiazo kultūra, tradicijos“, – prisimena ne tik muzikinį, bet ir pedagoginį išsilavinimą Vilniuje įgijusi Baiba. Dėstyti jai patinka. Ypač tuomet, kai mato, kad žmogus gaudo kiekvieną žodį, patarimą ir tikrai nori dainuoti: „Ar griežta? Kiti sako, kad ragana... Gal kai kam ragana, bet pati lankiau mokyklą, kur buvo griežta tvarka. Manau, taip dirbti teisinga. Ant mokinių nerėkiu, bet paspaudžiu. Kartais trūksta kantrybė. Ypač kai kelintą kartą tenka tą patį aiškinti. Kai mokiausi, negalėdavau pasirodyti pamokoje neprasidainavusi. Būdavo gėda ir gaila mokytojų laiko. Geriau jau pameluodavau, kad susirgau. Ir dabar negaliu lipti į sceną, jei jaučiuosi neužtikrinta.“
Kartais skubant parengtais pasirodymais „Muzikos akademijoje“ Baiba nebūdavo visiškai patenkinta, nors mokiniai ją gyrė ir labai palaikė. Užtat sočiai kritikos dainininkė sulaukdavo namuose – po kiekvienos transliacijos jos draugas būgnininkas Darius Rudis (26) turėdavo ką pasakyti: „Jis – tikras džiazo muzikantas. Net neidavo į projekto filmavimus, nes tai, ką atlikdavau „Muzikos akademijoje“, jam – „ne lygis“. Pastabų po transliacijų gaudavau kaip reikalas... Dariui svarbu, kad gerai pasirodyčiau, nors tai, kas vyko po projekto vėliava, nelabai jį domino. Bet nepasakyčiau, kad mano dainos buvo žiaurus popsas...“
Su džiazo bendruomenės vertinamu būgnininku ji susipažino vos atvykusi į Lietuvą. Jiems teko daug drauge koncertuoti: „Smagu su juo. Muša būgnus, o jie tiesiog dainuoja. Būdavo, pirmadieniais po šou filmavimo nuvažiuoju į „Woo“ klubą, kur jis groja. Pasiklausau, pavalgau, išgeriu arbatos ir traukiu miegoti. Jie lieka iki paryčių groti, kol trunka „jam session“. Toks jaunas, o jau įtrauktas į Lietuvos džiazo istoriją.“
Televizijos projektas šiai menininkų porai buvo tam tikras išbandymas. Baiba nuolat būdavo pavargusi. Nors ir labai mėgsta gaminti, dėl laiko stygiaus to nebedarė. „Jis kartais net supykdavo. Užtat dabar būsiu gera – turėsiu laiko namuose sukiotis“, – šypteli mylimąjį gardžiais makaronų ir vištienos valgiais palepinanti Baiba.
Po vienu stogu jau kelerius metus įsikūrę menininkai puikiai sutaria. Nors abu – įsiplieskiantys kaip degtukai, temperamentą moka tramdyti. Baiba pripažįsta, kad kartais jos akys užsiliepsnoja kaip tikros serbės – sukyla iš senelio paveldėta ugnis. Darius – Lietuvos lenkas, taip pat karšto būdo. „Bet šiandien viskas gerai. Vestuvės? Nenoriu įvykių skubinti, – juokiasi Baiba ir pasakoja savo pažintį su mylimojo senele lenke. – Ji su manimi kalba lenkiškai, o aš – nė bum bum. Tik atsakinėju: „Tak, tak“ (iš lenkų kalbos – taip – red. past.).“ Bet vieną kitą lenkišką frazę ji puikiai moka. „Kocham cię“ (iš lenkų kalbos – myliu tave – red. past.), – sučiauška.
Nepagydoma darboholikė
Baiba džiaugiasi įsigijusi dviejų dalių piniginę. Vienoje – litai, kita skirta latams. Taip paprasčiau pinigų nesupainioti, nes nemažai tenka būti ir gimtojoje Rygoje. Tiesa, kartais pinasi ne tik pinigai, bet ir žodžiai. „Po koncerto Latvijoje su „Saulės kliošu“ suplyšo autobusas“, – istoriją pradeda kloti Baiba. Pamačiusi, kad sunkiai tramdau juoką, puola aiškinti: „Latvių kalboje „suplyšti“ reiškia gedimą. Tai gali nutikti ir popieriaus lapui, ir telefonui ar mašinai. Kaip jaunas gali būti ne tik žmogus, bet ir stalas. „Jaunas“ latviškai reiškia „naujas“.“ Nuvažiavusi į Latviją, dainininkė kartais įterpia lietuviškų žodžių – reikia bent paros persiorientuoti. Taip nutinka, mano, dėl to, kad abi kalbos – panašios. Juk angliškų ar rusiškų šnekėdama neįpina, nors ir šias kalbas puikiai moka.
„Kuo skiriasi gyvenimas tenai ir čia? Pirmiausia Rygoje viskas daug brangiau“, – šypteli. Kad ir kaip gerai Lietuvoje jaustųsi, Baibai skaniausi – latviški glaistyti sūreliai, vanilės ar šokolado skonio pienas, gimtinėje kepta špinatų duona ir pieniškos dešrelės su sūriu. Kaip ir latviški šaltibarščiai su daktariška dešra, raugintais ir šviežiais agurkais, valgomi su duona. Ar prieš Kalėdas su cukrumi troškinti rauginti kopūstai, nuo kurių baisiai pučia pilvą – bet kaip grįžęs namo atsisakysi, jei tai – tradicija?
Visa kita Baiba turi Vilniuje ne kitaip nei Rygoje. Ta pati muzikos profesionalus persekiojanti baimė, kad nubus rytą ir dings balsas, nors vakare – koncertas. „Balsas pavargsta ne tik dainuojant, bet ir nuo dėstytojavimo – juk tenka daug šnekėti. Lankiau pamokas, kaip nevarginti balso stygų. Pasirodo, reikia kalbėti gražiai, švelniu tonu, garsiai nerėkti, išsimiegoti. Balso stygos – paskutinis organas, į kurį patenka vandens. Todėl prieš koncertus stengiuosi daug gerti. Dar turiu pavalgyti, nes scenoje netenku daug svorio. Kondicionierius, dūmai, fejerverkai, – akimirksniu nuo jų „gaidžiai“ pasipila. Kartą dainavau su Vaidu Baumila, į sceną buvo paleisti dūmai. Gerai, kad sugalvojau, kaip išsisukti, – perėjau į žemesnę tonaciją, ėmiau improvizuoti. Padėjo mano išsilavinimas. Esu darboholikė. Be atostogų metus varydavau: darbo dienomis – paskaitos, šeštadienį ir sekmadienį – koncertai. Tai buvau prisidirbusi...“ – prisimena Baiba. Susirgusi ji skaitė apie pasaulines žvaigždes, kurioms prireikė balso stygų operacijų, nes persitempdavo. Tuomet pagalvojo apie save: juk ne kartą per vieną vakarą teko koncertuoti trijose vietose. Ji vis žada save patausoti, bet, jei reikia padėti kolegoms, vėl per neįtikėtinai trumpą laiką išmoksta ir atlieka keliolika dainų: „O kam kitam jie tokiu atveju gali skambinti?“
„Klasėje buvome trys Baibos. „Muzikalkėje“ – taip pat. Vis galvojau, kodėl mano vardas toks įprastas, niekuo neišsiskiriantis. O štai Lietuvoje išgirdau: „Koks įdomus vardas!“ Pagaliau!“ – juokiasi lyg į sausumą išmesta žuvelė spurdanti Baiba. Jos energija ir negalėjimas nustygti vienoje vietoje stebina ir lietuvius, ir latvius. Paslaptis paprasta: vienas senelis iš tėčio pusės ir vienas iš mamos – serbai. Šiuo Balkanų kraštu ji žavisi, klausosi liaudies dainų, turi pasikalbėjimų žodynėlį ir būtinai būtinai jį aplankys. O kol kas – sąlygiškai ramus metas Lietuvoje. Darbų lyg ir daugybė, bet nebėra to lėkimo, kaip buvo filmuojantis LNK „Muzikos akademijoje“, kur parengti dainą tekdavo ir per ne visą savaitę, o tai profesionalumo kartelę aukštai pakėlusiai J. Tallat-Kelpšos konservatorijos ir Vilniaus kolegijos vokalo dėstytojai būdavo nelengva. Ji pratusi iš savęs spausti, ką gali, su pasirinktu kūriniu susigyventi, tad skubėjimas ramybės nesuteikė. „Bet viskas baigėsi. Dabar net keista, kad turiu tiek laiko. Labai faina – kartais galiu žiūrėti filmus nuo ryto iki vakaro! Dalyvauti „Muzikos akademijoje“ vertėjo. Įgijau patirties, o jos, kaip ir išsilavinimo, niekas negali atimti. Tai – savotiškas turtas. Filmuojant Sidabrinį šou finalą pas mane viešėjo sesuo ir pusseserė iš Latvijos. Paskui joms verčiau komentarus internete. Jų buvo ir tokių: „Baiba – profesionalė, viską darė gerai, bet balsavau už Juozą, nes jis – vyras.“ Ką padarysi, jei Lietuvai reikia vyro“, – daugybės panašių projektų patvirtintą tiesą be liūdesio kartoja dainininkė. Kiek vėliau nei dauguma dalyvių į „Muzikos akademiją“ įsiliejusi Baiba džiaugiasi, kad išbuvo joje iki pabaigos: „Nors žiūrovai nelabai palaikė. Daugiau aukštų balų gaudavau iš komisijos. Užtat visą laiką ir maliausi apie vidurį. Dėl to nenusiminiau. Viskas nutinka taip, kaip turi būti.“
Didžiuojasi šaknimis
Televizijos projekte pristatytas savo dainas Baiba siųsdavo šeimai internetu arba į jį įdėdavo. Rygoje jos vertintojai – ne mažesni profesionalai nei „Muzikos akademijos“ komisija. „Mano sesė Laura baigė tikrą, ne televizinę, muzikos akademiją, jos vyras dainuoja operoje. Mama Iveta – režisierė, tik šiuo metu dirba Latvijos karinio jūrų laivyno atstove spaudai. Prieš septynerius metus miręs tėtis Juris buvo aktorius. Močiutė Velta Skurstenė – jau septyniasdešimt aštuonerių, bet tebevaidina populiariame televizijos seriale. Pirmasis jos vyras, mano senelis, taip pat buvo aktorius, bet mirė jaunas. Paskui ji ištekėjo už režisieriaus, tik gyvenimas su juo nesiklijavo – vyras norėjo, kad Velta aukotųsi jam, o ne darytų karjerą. Močiutė ištekėjo trečią kartą ir dabar yra labai laiminga. Ji gali vaidinti, o tai – kaip balzamas širdžiai. Senelė vaidino visuose stipriausiuose Latvijos meniniuose filmuose – vadinamajame aukso fonde, yra apdovanota už indėlį į šalies kultūrą“, – didžiuodamasi šaknimis kalba Baiba. Jos tėtis aštuoniolika metų dirbo teatre Liepojoje, tad čia iš Rygos buvo persikėlusi visa šeima. Vienu metu pajutęs, kad iš aktorystės nebeišgyvena, ėmė su trupe keliauti po šalį, pasakodamas humoreskas, vėliau pasuko į televiziją – kūrė laidą. Su juo ir šeima grįžo į Rygą.
Liepojos periodas Baibos gyvenime svarbus ne tik dėl to, kad čia augo ir brendo. Šio miesto muzikos kolegija, kurioje ji mokėsi skambinti pianinu ir dainuoti, yra viena stipriausių Latvijoje. Ten įgyto profesinio pagrindo tvirtumą dainininkė juto ir studijuodama Vilniuje, ir koncertuodama.
Energingoji Baiba nuo šešiolikos nutarė, kad pinigų savo reikmėms turi užsidirbti pati. Ji tapo Liepojos savivaldybės Jaunimo komiteto atstove spaudai: „Rengdavome ir prastumdavome visokius jaunimui naudingus projektus.“ Paskui kurį laiką dirbo aerobikos trenere ir dar eidavo valyti radijo stoties patalpų: „Mano draugės tėvas buvo radijo savininkas. Ji valydavo studiją. Pasakiau, kad aš taip pat to darbo noriu. Tada prasidėjo visokios chaltūrkės – kokią reklamą įgarsindavau.“ Teko jai išmėginti ir viešbučio administratorės duoną. Šis etapas Baibą išmokė kantrybės, gebėjimo su šypsena išsisukti iš kebliausios padėties. „Visuomet gerai mokiausi. Ir dirbau gerai. Esu maksimalistė, perfekcionistė. Galiu dirbti bet kokį darbą, bet svarbu, kad jame nebūtų rutinos. Ji mane žudo. Toks temperamentas“, – skėsteli rankomis.
Daugiausia kritikos – namuose
Ūžiančią ir palyginti su Vilniumi didelę Rygą daugiau nei prieš ketverius metus Baiba paliko be širdies graužimo. Mat Lietuvoje turėjo draugų, su muzika susijusių planų ir galėjo studijuoti specialybę, kurią norėjo, – džiazo vokalą. Jau po pirmo kurso Vilniaus kolegijoje sulaukė darbo pasiūlymo, netrukus pasipylė koncertai, ji ėmė pritarti žinomiems atlikėjams, dalyvavo kokybe ir originalumu garsėjančiuose „Tabami“ projektuose. „Ir „bekingus“ dainavau, ir solo, turėjau džiazo kvartetą. Pagalvojau: negi bėgsi iškart į Rygą, kai čia – puiki džiazo kultūra, tradicijos“, – prisimena ne tik muzikinį, bet ir pedagoginį išsilavinimą Vilniuje įgijusi Baiba. Dėstyti jai patinka. Ypač tuomet, kai mato, kad žmogus gaudo kiekvieną žodį, patarimą ir tikrai nori dainuoti: „Ar griežta? Kiti sako, kad ragana... Gal kai kam ragana, bet pati lankiau mokyklą, kur buvo griežta tvarka. Manau, taip dirbti teisinga. Ant mokinių nerėkiu, bet paspaudžiu. Kartais trūksta kantrybė. Ypač kai kelintą kartą tenka tą patį aiškinti. Kai mokiausi, negalėdavau pasirodyti pamokoje neprasidainavusi. Būdavo gėda ir gaila mokytojų laiko. Geriau jau pameluodavau, kad susirgau. Ir dabar negaliu lipti į sceną, jei jaučiuosi neužtikrinta.“
Kartais skubant parengtais pasirodymais „Muzikos akademijoje“ Baiba nebūdavo visiškai patenkinta, nors mokiniai ją gyrė ir labai palaikė. Užtat sočiai kritikos dainininkė sulaukdavo namuose – po kiekvienos transliacijos jos draugas būgnininkas Darius Rudis (26) turėdavo ką pasakyti: „Jis – tikras džiazo muzikantas. Net neidavo į projekto filmavimus, nes tai, ką atlikdavau „Muzikos akademijoje“, jam – „ne lygis“. Pastabų po transliacijų gaudavau kaip reikalas... Dariui svarbu, kad gerai pasirodyčiau, nors tai, kas vyko po projekto vėliava, nelabai jį domino. Bet nepasakyčiau, kad mano dainos buvo žiaurus popsas...“
Su džiazo bendruomenės vertinamu būgnininku ji susipažino vos atvykusi į Lietuvą. Jiems teko daug drauge koncertuoti: „Smagu su juo. Muša būgnus, o jie tiesiog dainuoja. Būdavo, pirmadieniais po šou filmavimo nuvažiuoju į „Woo“ klubą, kur jis groja. Pasiklausau, pavalgau, išgeriu arbatos ir traukiu miegoti. Jie lieka iki paryčių groti, kol trunka „jam session“. Toks jaunas, o jau įtrauktas į Lietuvos džiazo istoriją.“
Televizijos projektas šiai menininkų porai buvo tam tikras išbandymas. Baiba nuolat būdavo pavargusi. Nors ir labai mėgsta gaminti, dėl laiko stygiaus to nebedarė. „Jis kartais net supykdavo. Užtat dabar būsiu gera – turėsiu laiko namuose sukiotis“, – šypteli mylimąjį gardžiais makaronų ir vištienos valgiais palepinanti Baiba.
Po vienu stogu jau kelerius metus įsikūrę menininkai puikiai sutaria. Nors abu – įsiplieskiantys kaip degtukai, temperamentą moka tramdyti. Baiba pripažįsta, kad kartais jos akys užsiliepsnoja kaip tikros serbės – sukyla iš senelio paveldėta ugnis. Darius – Lietuvos lenkas, taip pat karšto būdo. „Bet šiandien viskas gerai. Vestuvės? Nenoriu įvykių skubinti, – juokiasi Baiba ir pasakoja savo pažintį su mylimojo senele lenke. – Ji su manimi kalba lenkiškai, o aš – nė bum bum. Tik atsakinėju: „Tak, tak“ (iš lenkų kalbos – taip – red. past.).“ Bet vieną kitą lenkišką frazę ji puikiai moka. „Kocham cię“ (iš lenkų kalbos – myliu tave – red. past.), – sučiauška.
Nepagydoma darboholikė
Baiba džiaugiasi įsigijusi dviejų dalių piniginę. Vienoje – litai, kita skirta latams. Taip paprasčiau pinigų nesupainioti, nes nemažai tenka būti ir gimtojoje Rygoje. Tiesa, kartais pinasi ne tik pinigai, bet ir žodžiai. „Po koncerto Latvijoje su „Saulės kliošu“ suplyšo autobusas“, – istoriją pradeda kloti Baiba. Pamačiusi, kad sunkiai tramdau juoką, puola aiškinti: „Latvių kalboje „suplyšti“ reiškia gedimą. Tai gali nutikti ir popieriaus lapui, ir telefonui ar mašinai. Kaip jaunas gali būti ne tik žmogus, bet ir stalas. „Jaunas“ latviškai reiškia „naujas“.“ Nuvažiavusi į Latviją, dainininkė kartais įterpia lietuviškų žodžių – reikia bent paros persiorientuoti. Taip nutinka, mano, dėl to, kad abi kalbos – panašios. Juk angliškų ar rusiškų šnekėdama neįpina, nors ir šias kalbas puikiai moka.
„Kuo skiriasi gyvenimas tenai ir čia? Pirmiausia Rygoje viskas daug brangiau“, – šypteli. Kad ir kaip gerai Lietuvoje jaustųsi, Baibai skaniausi – latviški glaistyti sūreliai, vanilės ar šokolado skonio pienas, gimtinėje kepta špinatų duona ir pieniškos dešrelės su sūriu. Kaip ir latviški šaltibarščiai su daktariška dešra, raugintais ir šviežiais agurkais, valgomi su duona. Ar prieš Kalėdas su cukrumi troškinti rauginti kopūstai, nuo kurių baisiai pučia pilvą – bet kaip grįžęs namo atsisakysi, jei tai – tradicija?
Visa kita Baiba turi Vilniuje ne kitaip nei Rygoje. Ta pati muzikos profesionalus persekiojanti baimė, kad nubus rytą ir dings balsas, nors vakare – koncertas. „Balsas pavargsta ne tik dainuojant, bet ir nuo dėstytojavimo – juk tenka daug šnekėti. Lankiau pamokas, kaip nevarginti balso stygų. Pasirodo, reikia kalbėti gražiai, švelniu tonu, garsiai nerėkti, išsimiegoti. Balso stygos – paskutinis organas, į kurį patenka vandens. Todėl prieš koncertus stengiuosi daug gerti. Dar turiu pavalgyti, nes scenoje netenku daug svorio. Kondicionierius, dūmai, fejerverkai, – akimirksniu nuo jų „gaidžiai“ pasipila. Kartą dainavau su Vaidu Baumila, į sceną buvo paleisti dūmai. Gerai, kad sugalvojau, kaip išsisukti, – perėjau į žemesnę tonaciją, ėmiau improvizuoti. Padėjo mano išsilavinimas. Esu darboholikė. Be atostogų metus varydavau: darbo dienomis – paskaitos, šeštadienį ir sekmadienį – koncertai. Tai buvau prisidirbusi...“ – prisimena Baiba. Susirgusi ji skaitė apie pasaulines žvaigždes, kurioms prireikė balso stygų operacijų, nes persitempdavo. Tuomet pagalvojo apie save: juk ne kartą per vieną vakarą teko koncertuoti trijose vietose. Ji vis žada save patausoti, bet, jei reikia padėti kolegoms, vėl per neįtikėtinai trumpą laiką išmoksta ir atlieka keliolika dainų: „O kam kitam jie tokiu atveju gali skambinti?“
