Žymaus Lietuvos grafologo ir tarologo Leopoldo Malinausko žmona bioenergetikė Jūratė Malinauskienė tiki, jog su mylimu vyru ją suvedė likimas. Po sunkios vaikystės ir nelaimingų meilių jos išrinktasis – Dievo dovana. Jūratė net neabejoja, jog išskirtines gydymo galias padėjo atskleisti taip pat išrinktasis. O juk pirmas jų susitikimas pasibaigė tikrai ne bučiniu...
Kaip jūs, mergina, kuri svajojo apie vadybininko profesiją, susidomėjote bioenergetika?
Tiesiog vieną dieną supratau, kad esu ne tokia, kaip visi. Savo kūne pajutau išskirtinių pojūčių, pradėjau matyti ateitį. Man buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt vieni, kai stipriai susirgo mama: daug kartų jai siūliau važiuoti į ligoninę ir išsitirti, tačiau ji atsisakydavo. Mamai pasirodė, jog aš turiu pradėti ją gydyti, jog tai ženklas – mano kelio pradžia. Nemažai ašarų išliejau – tai keistas prašymas. Iš tiesų nesu vienintelė mūsų šeimoje, turinti tokių galių: gydomąja energija garsėjo ir mano dėdė bei senelis... Nuo tada ėmiau ieškoti žmonių, turinčių panašių savybių, kaip ir aš. Taip likimas mane suvedė su Leopoldu.
Vargu ar jūsų meilės istoriją galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Žinau, jog pirmas susitikimas baigėsi kivirču.
Tuo metu man buvo didžiulė krizė, kaip ir visi jauni žmonės, norėjau išvykti iš Lietuvos, todėl nusprendžiau išsiburti. Leopoldą pasirinkau, nes jis buvo žymus tarologas. Tiesą pasakius, per plauką likau Lietuvoje, mat draugė buvo ištekėjusi už italo ir kvietė važiuoti kartu, tačiau Leopoldas pasistengė atgrasinti mane nuo šios minties, sakė, jog mano kelias – bioenergetika. Ačiū Dievui, kad tuomet ten nebuvo durų: būčiau stipriai trinktelėjusi išeidama, nes man labai nepatiko šios jo išvados. Ko gero, jam pasirodžiau kaip žiežula – juk net pinigų už seansą nepaėmė.
O gal bandė jus atkalbėti, nes jau tuomet kritote jam į akį?
Tikrai ne... Tada net pati sau nepatikau: besirengianti labai sportiškai raudonplaukė mergina, vargu ar buvau jo skonio, o jis – rimtas kostiumuotas vyriškis... Nors gal kažką artimo pajuto, jei pasiūlė mokytis. Dar ilgą laiką, dirbdama jo centre, buvau supykusi ir užrietusi nosį, tačiau po kelių mėnesių mano draugė, kuri kvietė vykti kartu, iš Italijos grįžo be nieko. Tada pajutau Leopoldui šilumą...
Tačiau netrukus šiluma peraugo į stipresnius jausmus...
Tai įvyko palengva. Leopoldas užleisdavo savo darbo kabinetą, kad greičiau tobulėčiau ir įsiliečiau į būrėjų gretas. Be to, po paskaitų dažnai eidavome kartu namo ir mūsų kelias vis ilgėdavo... Jis pasakodavo apie savo gyvenimą, karjeros pradžią, filosofišką požiūrį į likimą. Tuokart supratau, kad tai – be galo įdomus pašnekovas, jo vidinis pasaulis mane tiesiog pakerėjo. Po kurio laiko kolegės pasakė, jog Leopoldo meilė man akivaizdi ir visi tai pastebi. Jis iš tiesų išskirtinis – visuomet žinodavo, kaip prieiti prie manęs, įdomus pašnekovas, vyresnis, išsilakstęs, be to, gali nusakyti ateitį. Atsimenu mūsų pirmą bučinį – liepos tryliktąją. Oi, kaip tada širdis drebėjo, net vynas nepagelbėjo... Klausiat, ar nebuvo išankstinių baimių? Be abejo, jų buvo, juk jis – žinomas žmogus Lietuvoje, net mūsų vestuvės vyko slaptai, nesinorėjo žurnalistų su fotoaparatais.
Ko gero, vestuvės buvo su visais raganiškais papročiais, ar vis dėlto pasirinkote tradicinę santuokos ceremoniją bažnyčioje, o gal Dievo namai ir jūsų veikla kertasi?
Tikiu Dievą, tačiau krikščioniški papročiai man svetimi. Meilę Dievui pajutau dar vaikystėje, nes augau šeimoje, kurioje nebuvau reikalinga: mama ištekėjo antrą kartą ir patėvio šeima manęs, tiesą sakant, nepriėmė. Nors gyvenome didžiuliame name, kur visuomet buvo apstu žmonių, tačiau jaučiausi neįtikėtinai vieniša. Savo vaikystę galiu apibūdinti vienu žodžiu – košmaras.
Tai gal todėl ir išsirinkote vyresnį vyrą, nes trūko tėviškos meilės?
Šiuose žodžiuose yra teisybės. Net psichologai sako, kad jeigu mergaitė augo be tėvo, greičiausiai ji ištekės už vyresnio vyro. Atsigręžusi atgal, suprantu, jog Leopoldą pritraukiau savo pasąmonės galia, – tai panašiau į mistiką… Išsiskyrusi su savo pirmąja meile, nuėjau išsiverkti į kapines, nes nenorėjau, kad kas matytų mano ašaras. Tada sau pasakiau: jau geriau tegul būna vyresnis vyras, nes su bendraamžiais labai daug skausmo. Tik po kelerių metų, kai susipažinau su Leopoldu, išaiškėjo, jog būtent tame kape, prie kurio verkiau, buvo palaidoti jo seneliai. Kai tai sužinojau, net aiktelėjau iš nuostabos. Galbūt iš tiesų yra tam tikros mistikos mūsų gyvenime.
Jūs daugelį dalykų mistifikuojate. Nemanote, jog šiame materialiame pasaulyje tai kvepia labiau fantastika nei realybe? Nesulaukiate skeptiškų nuomonių dėl savo veiklos?
Kiek žmonių, tiek nuomonių. Mūsų gyvenime iš tiesų nemažai mistikos. Kita vertus, niekam neperšu savo nuomonės, susitikusi naują žmogų, nebandau jo analizuoti, psichologiškai kažkaip paveikti. Jam esu tiesiog Jūratė, o ne pikta bioenergetikė. Be to, šiuo metu didėja susidomėjimas netradicine medicina, būrėjomis. Matyt, taip visuomet atsitinka sunkmečiu, kai prarandama viltis. Būsiu atvira – baisiausia, kai žmogus ateina ir sako: „Jūs mano paskutinė viltis.“ Tuo metu nesuvokia, kad kelių iš nevilties yra labai daug, tačiau matai jo akyse bedugnę, į kurią jis tuoj įšoks. Tada turi prisiimti didžiulę atsakomybę. Tokiais momentais žmogus gali paaukoti viską, ką turi.
Yra nemažai sukčių, kurie tuo naudojasi... Pabelsiu tris kartus į stalą, kad neįkliūčiau į pastarųjų pinkles. Tačiau visuomet kilo klausimas, kodėl žmonės taip lengvai atiduoda visokiems būrėjams ir čigonams paskutinius centus? Ir dažniausiai aukos būna moterys.
Matot, į bioenergetikus dažniausiai kreipiasi žmonės, turintys sveikatos problemų, o į būrėjus – ištroškę meilės. Patikėkit, iš savo patirties žinau, kad moterims labiausiai reikia meilės, jos visos nori vyrą arba sulaikyti, arba nuvilioti, arba susirasti. O vyrai, atėję pas būrėjas, trokšta sužinoti, ar juos lydės sėkmė.
Beje, pakalbėkime apie vyrus: esate jauna ir graži, užsiimate visokiausiais raganiškais dalykėliais. Sakykit, priešingos lyties atstovai jūsų nepradeda bijoti, kai sužino jūsų profesiją?
Vyrai bijo mano sutuoktinio! Kai žmonės sužino mano profesiją, kurį laiką tuo negali patikėti. Tiesa, dabar jau pasikeičiau plaukų spalvą, nors neseniai buvau juodais ilgais plaukais, šiek tiek gąsdinanti. O apie vyrus galiu pasakyti, jog draugių antrosios pusės manęs prisibijo, kai išsiaiškina, kad aš ragana. Kai tik susipažįstam, iš pradžių jie manęs vengia, bet vėliau pripranta. Nežinau, gal jie mano, kad matau juos kiaurai.
Kaip jūs, mergina, kuri svajojo apie vadybininko profesiją, susidomėjote bioenergetika?
Tiesiog vieną dieną supratau, kad esu ne tokia, kaip visi. Savo kūne pajutau išskirtinių pojūčių, pradėjau matyti ateitį. Man buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt vieni, kai stipriai susirgo mama: daug kartų jai siūliau važiuoti į ligoninę ir išsitirti, tačiau ji atsisakydavo. Mamai pasirodė, jog aš turiu pradėti ją gydyti, jog tai ženklas – mano kelio pradžia. Nemažai ašarų išliejau – tai keistas prašymas. Iš tiesų nesu vienintelė mūsų šeimoje, turinti tokių galių: gydomąja energija garsėjo ir mano dėdė bei senelis... Nuo tada ėmiau ieškoti žmonių, turinčių panašių savybių, kaip ir aš. Taip likimas mane suvedė su Leopoldu.
Vargu ar jūsų meilės istoriją galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Žinau, jog pirmas susitikimas baigėsi kivirču.
Tuo metu man buvo didžiulė krizė, kaip ir visi jauni žmonės, norėjau išvykti iš Lietuvos, todėl nusprendžiau išsiburti. Leopoldą pasirinkau, nes jis buvo žymus tarologas. Tiesą pasakius, per plauką likau Lietuvoje, mat draugė buvo ištekėjusi už italo ir kvietė važiuoti kartu, tačiau Leopoldas pasistengė atgrasinti mane nuo šios minties, sakė, jog mano kelias – bioenergetika. Ačiū Dievui, kad tuomet ten nebuvo durų: būčiau stipriai trinktelėjusi išeidama, nes man labai nepatiko šios jo išvados. Ko gero, jam pasirodžiau kaip žiežula – juk net pinigų už seansą nepaėmė.
O gal bandė jus atkalbėti, nes jau tuomet kritote jam į akį?
Tikrai ne... Tada net pati sau nepatikau: besirengianti labai sportiškai raudonplaukė mergina, vargu ar buvau jo skonio, o jis – rimtas kostiumuotas vyriškis... Nors gal kažką artimo pajuto, jei pasiūlė mokytis. Dar ilgą laiką, dirbdama jo centre, buvau supykusi ir užrietusi nosį, tačiau po kelių mėnesių mano draugė, kuri kvietė vykti kartu, iš Italijos grįžo be nieko. Tada pajutau Leopoldui šilumą...
Tačiau netrukus šiluma peraugo į stipresnius jausmus...
Tai įvyko palengva. Leopoldas užleisdavo savo darbo kabinetą, kad greičiau tobulėčiau ir įsiliečiau į būrėjų gretas. Be to, po paskaitų dažnai eidavome kartu namo ir mūsų kelias vis ilgėdavo... Jis pasakodavo apie savo gyvenimą, karjeros pradžią, filosofišką požiūrį į likimą. Tuokart supratau, kad tai – be galo įdomus pašnekovas, jo vidinis pasaulis mane tiesiog pakerėjo. Po kurio laiko kolegės pasakė, jog Leopoldo meilė man akivaizdi ir visi tai pastebi. Jis iš tiesų išskirtinis – visuomet žinodavo, kaip prieiti prie manęs, įdomus pašnekovas, vyresnis, išsilakstęs, be to, gali nusakyti ateitį. Atsimenu mūsų pirmą bučinį – liepos tryliktąją. Oi, kaip tada širdis drebėjo, net vynas nepagelbėjo... Klausiat, ar nebuvo išankstinių baimių? Be abejo, jų buvo, juk jis – žinomas žmogus Lietuvoje, net mūsų vestuvės vyko slaptai, nesinorėjo žurnalistų su fotoaparatais.
Ko gero, vestuvės buvo su visais raganiškais papročiais, ar vis dėlto pasirinkote tradicinę santuokos ceremoniją bažnyčioje, o gal Dievo namai ir jūsų veikla kertasi?
Tikiu Dievą, tačiau krikščioniški papročiai man svetimi. Meilę Dievui pajutau dar vaikystėje, nes augau šeimoje, kurioje nebuvau reikalinga: mama ištekėjo antrą kartą ir patėvio šeima manęs, tiesą sakant, nepriėmė. Nors gyvenome didžiuliame name, kur visuomet buvo apstu žmonių, tačiau jaučiausi neįtikėtinai vieniša. Savo vaikystę galiu apibūdinti vienu žodžiu – košmaras.
Tai gal todėl ir išsirinkote vyresnį vyrą, nes trūko tėviškos meilės?
Šiuose žodžiuose yra teisybės. Net psichologai sako, kad jeigu mergaitė augo be tėvo, greičiausiai ji ištekės už vyresnio vyro. Atsigręžusi atgal, suprantu, jog Leopoldą pritraukiau savo pasąmonės galia, – tai panašiau į mistiką… Išsiskyrusi su savo pirmąja meile, nuėjau išsiverkti į kapines, nes nenorėjau, kad kas matytų mano ašaras. Tada sau pasakiau: jau geriau tegul būna vyresnis vyras, nes su bendraamžiais labai daug skausmo. Tik po kelerių metų, kai susipažinau su Leopoldu, išaiškėjo, jog būtent tame kape, prie kurio verkiau, buvo palaidoti jo seneliai. Kai tai sužinojau, net aiktelėjau iš nuostabos. Galbūt iš tiesų yra tam tikros mistikos mūsų gyvenime.
Jūs daugelį dalykų mistifikuojate. Nemanote, jog šiame materialiame pasaulyje tai kvepia labiau fantastika nei realybe? Nesulaukiate skeptiškų nuomonių dėl savo veiklos?
Kiek žmonių, tiek nuomonių. Mūsų gyvenime iš tiesų nemažai mistikos. Kita vertus, niekam neperšu savo nuomonės, susitikusi naują žmogų, nebandau jo analizuoti, psichologiškai kažkaip paveikti. Jam esu tiesiog Jūratė, o ne pikta bioenergetikė. Be to, šiuo metu didėja susidomėjimas netradicine medicina, būrėjomis. Matyt, taip visuomet atsitinka sunkmečiu, kai prarandama viltis. Būsiu atvira – baisiausia, kai žmogus ateina ir sako: „Jūs mano paskutinė viltis.“ Tuo metu nesuvokia, kad kelių iš nevilties yra labai daug, tačiau matai jo akyse bedugnę, į kurią jis tuoj įšoks. Tada turi prisiimti didžiulę atsakomybę. Tokiais momentais žmogus gali paaukoti viską, ką turi.
Yra nemažai sukčių, kurie tuo naudojasi... Pabelsiu tris kartus į stalą, kad neįkliūčiau į pastarųjų pinkles. Tačiau visuomet kilo klausimas, kodėl žmonės taip lengvai atiduoda visokiems būrėjams ir čigonams paskutinius centus? Ir dažniausiai aukos būna moterys.
Matot, į bioenergetikus dažniausiai kreipiasi žmonės, turintys sveikatos problemų, o į būrėjus – ištroškę meilės. Patikėkit, iš savo patirties žinau, kad moterims labiausiai reikia meilės, jos visos nori vyrą arba sulaikyti, arba nuvilioti, arba susirasti. O vyrai, atėję pas būrėjas, trokšta sužinoti, ar juos lydės sėkmė.
Beje, pakalbėkime apie vyrus: esate jauna ir graži, užsiimate visokiausiais raganiškais dalykėliais. Sakykit, priešingos lyties atstovai jūsų nepradeda bijoti, kai sužino jūsų profesiją?
Vyrai bijo mano sutuoktinio! Kai žmonės sužino mano profesiją, kurį laiką tuo negali patikėti. Tiesa, dabar jau pasikeičiau plaukų spalvą, nors neseniai buvau juodais ilgais plaukais, šiek tiek gąsdinanti. O apie vyrus galiu pasakyti, jog draugių antrosios pusės manęs prisibijo, kai išsiaiškina, kad aš ragana. Kai tik susipažįstam, iš pradžių jie manęs vengia, bet vėliau pripranta. Nežinau, gal jie mano, kad matau juos kiaurai.
