Gimtinė sugrįžtančią Dalią Grybauskaitę sutinka ne su saldžia išraiška veide. Tikrovė užgriūva nuo pirmo žingsnio: tiesioginių skrydžių iš Briuselio į Vilnių iki šiol nebuvo, teko skristi per Kopenhagą, tad beveik nelikdavo laiko miegoti. Darganotas oras neglosto, eurokomisarė supasi į paltą: „Belgijoje jo labai retai prireikia..." Lietuvos radijo stotys kandidatę į prezidentus pasitinka niurzgėjimu, kad ji neatvyko į vieną ar kitą laidą, neatsakė į klausimus. „Atsiprašau, pas visus tikrai nespėčiau, - tikina ji, paskubomis ruošdamasi fotosesijai. - O dėl niurzgėjimo... Įsivaizduokite, koks nors politologas vidurdienį atsiunčia man klausimus ir įsakmiu tonu reikalauja, kad atsakyčiau tą pačią dieną. O man Briuselyje - tarybos posėdis, sprendžiu penkių milijardų eurų likimą. Tada ir parodau savo charakterį: turėsiu laiko - atsakysiu. Jie, žinoma, nepatenkinti. Bet į prezidentus einu tikrai ne tam, kad įtikčiau politologams."
Fotosesija vyksta greitai, nes eurokomisarė - paklusni ir į bet kokią veiklą žvelgia labai atsakingai. „Aš fotogeniška, kai fotografas geras", - šypsosi. Staigmena: ji turi humoro jausmą! Visų šmaikščių replikų nesurašysime („prašau visko neišduoti"), bet ir taip akivaizdu: Dalia Grybauskaitė, tų pačių politologų vadinama griežtu „robotu policininku", turi ir visai kitokią asmenybės pusę.
Jūs - moteris, padariusi stulbinamą karjerą. Kokią darbo Europos Komisijoje patirtį labiausiai vertinate?
Smagiausia, kad išmokau lankstumo. To gali išmokyti tik gyvenimas - draugai šito nepatars ir knygose neperskaitysi. Įsivaizduokite: reikia suderėti šimto trisdešimties milijardų eurų biudžetą, dėl jo derasi dvidešimt septynios valstybės - kiekviena turi savo interesų. O dar yra pusaštunto šimto Europos parlamentarų... Tuomet tenka išmokti apsiversti per save. Ten įgijau ir kantrybės, o gyvendama Lietuvoje jos turėjau mažiau.
Bet ir Lietuvoje jos prireiks...
Tikrai prireiks (juokiasi). Bet Lietuvoje mažiau biurokratijos. Pamenu, kai buvau finansų ministrė ir reikėjo Europos Sąjungai pristatyti Lietuvos mokesčių sistemą, keturis įstatymus pakeičiau per tris mėnesius. Briuselyje tokiam darbui atlikti reikėtų mažiausiai trejų metų, ir ne todėl, kad ten visi tinginiai: tiesiog tiek užtrunka procedūros ir interesų derinimas. O kur dar nacionaliniai skirtumai! Mano kabinete dirba dvidešimt žmonių, o tautybių - net devynios. Lietuvoje mes įpratę gyventi monogamiškoje aplinkoje, esame truputį izoliuoti, todėl toks pasaulio pažinimas man buvo labai naudingas.
Ar kada pasitaikė, kad kultūrų skirtumai jus nustebintų?
Visi turime stereotipų. Ne tik mes kuriame anekdotus apie estus: visos šalys pasišaipo iš savo kaimynų. Tačiau iš tikrųjų susidūręs su vienos ar kitos tautybės žmogumi pamatai, kad tie stereotipai nelabai ko verti - viską lemia ne tautybė, o asmenybė. Pavyzdžiui, lietuviai mėgsta posakį: „Ramus kaip belgas." Jo ištakos siekia seną praeitį, tačiau šiandien jis nebeturi jokios prasmės. Belgams šis posakis visiškai nesuprantamas, jie net nežino, ar verta pykti jį išgirdus, nes tai tiesiog neatitinka tikrovės: ši tauta dabar įvairialypė, vienija daug kultūrų, ir kiekvienas žmogus yra labai skirtingas.
Daugelis tautų, net vadinančių save labai demokratiškomis, sunkiai priima moterį prezidentę. Politikos pasaulis tradiciškai laikomas vyrišku. Kaip jūs jame jaučiatės?
Dar būdama finansų ministre susitaikiau su faktu, kad neformaliuose susitikimuose dažniausiai būnu vienintelė moteris. Tiesa, tai ne politikos, o finansų pasaulio specifika: jis labai vyriškas. Politika šiek tiek mišresnė: Šiaurės Europoje moterys aktyviai dalyvauja politikoje, Suomijoje, Airijoje, Latvijoje, net Afrikoje jos tampa prezidentėmis. Aš diskriminacijos niekada nejutau: profesionalų pasaulyje vertinama žmogaus kvalifikacija, asmeninės savybės, o ne lytis.
O lietuviai taip mėgsta keistą terminą - „valdžios vyrai"...
Dėl to irgi reikia kaltinti stereotipus. Kita vertus, Lietuvoje šiandien tik viena ministrė moteris, parlamente dauguma vyrų, taigi tas posakis turi šiokį tokį pagrindą.
Jums tapus prezidente, jam būtų lemta išnykti?
Tam posakiui ar vyrams? Juokauju! Manau, reikės daugiau laiko, bet džiugu matyti, kad teigiamų pokyčių jau yra: Lietuvos moterys aktyvios ir tikrai vertos eiti į politiką.
Koks asmuo jums yra politikos guru?
Mane žavi kelių asmenybių savybės. Šiuo metu artimiausia Mahatmos Gandhi filosofija: jis paaukojo savo gyvenimą visuomenei, žmonėms. Norėčiau perimti jo vertybes, o pragmatizmo, gebėjimo pasiekti tikslą sudėtingomis aplinkybėmis mielai pasimokyčiau iš Winstono Churchillio, Margaret Thatcher.
Churchillis vadovavo Anglijai labai sunkiu metu: šalį kamavo karas ir krizė. O kai padėtis kiek pagerėjo, kažkodėl jo nebeišrinko...
Jūs teisi, sunkūs laikotarpiai iškelia asmenybes, bet paskui jų nebereikia. Taip nutiko ir man: jei situacija Lietuvoje dabar būtų gera, ko gero, aš nebūčiau žmonių taip vertinama.
Manote?
Manau. Kai anksčiau man siūlydavo eiti į prezidentus, juokaudavau: „Tik karo, maro ir bado metu." Tikrai nenoriu pasakyti, kad dabar tas metas... Bet manau, kad tam tikrų asmenybių atsiradimą vienu ar kitu laikotarpiu lemia objektyvios sąlygos. Atsitiktinumų būna nedaug.
Stoti prie šalies vairo krizės laikotarpiu - geras pasirinkimas (nes iš duobės galima lipti tik aukštyn), iššūkis ar beprotybė?
Pirmiausia tai - didžiulė atsakomybė, nes Lietuva dar tik įžengia į sunkmetį. Šiek tiek, žinoma, ir beprotybė. Aš puikiai suprantu, kad lipu į šaltą vandenį. Puikiai žinau, kad bus sunku. Per mėnesį ar du tikrai negalėsiu visko pakeisti, nes neturiu burtų lazdelės. Suprantu, kad mano reitingai neilgai bus aukšti, ir priimu tai kaip neišvengiamybę. Svarbiausia, kad žinau, ko einu: aš nebegaliu stovėti ir iš šalies žiūrėti, kas vyksta. Einu grąžinti šiai šaliai tai, ką ji į mane įdėjo. Niekada nemelavau, todėl ir tapusi prezidente stengčiausi būti labai nuoširdi.
Kas mums paims Europos Sąjungos milijonus, jei nebebus jūsų?
Kodėl gi - nebebus? Jei mane išrinks, kartu su premjeru važiuosime į Briuselio viršūnių susitikimus ir paimsime, kiek reikės (juokiasi).
Prezidentavimo laikotarpiu Algirdas Brazauskas oficialaus vizito vykdavo su dukra. Kokį žmogų įsivaizduotumėte greta savęs?
Aš nieko nesivežiosiu - tarptautinis protokolas nereikalauja vežiotis giminių ar artimųjų. Žinau, kad Lietuvoje ši detalė kažkodėl labai svarbi: netgi būta mėginimų turėti antrąją pusę valdymo laikotarpiu. Man tai dvelkia provincialumu. Iš tiesų plėtoti diplomatinius santykius nereikia jokių palydovų: jei su oficialiu vizitu atvyksta dviese, tai ir sutinka dviese, jei vienas - sutinka vienas.
Kokią šalį dabar vadintumėte savo namais?
Be abejo, Lietuvą. Namai yra ten, kur išlieka asmeninė aura. Aš ilgai klajojau po užsienį: dirbau diplomatinėje tarnyboje, studijavau Jungtinėse Valstijose, trejus metus praleidau Lietuvos ambasadoje Vašingtone, paskui - diplomatinėje tarnyboje Briuselyje. Mano būstas - bendrabutis, butas ar viešbutis - visuomet būdavo nuomojamas, laikinas, ne mano: kaip studentukė susikraudavau lagaminą, atvažiuodavau, pabūdavau ir išvažiuodavau. Todėl mano namai - tik Lietuva. Gimiau ir užaugau Vilniuje, lankiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, nes ji buvo arti namų. Mano tėvai gyveno kukliai, todėl studijuodama Peterburge dirbau kailių fabrike, dvejus metus naktimis stumdžiau karučius. Dabar girdžiu, kad buvau privilegijuota... Kokios privilegijos? Tik prieš devynerius metus iš banko paėmiau paskolą ir viename iš naujųjų sostinės rajonų nusipirkau kotedžinį butą. Ketinau ją išmokėti per dvidešimt metų. Padėtį pataisė tik eurokomisarės atlyginimas - leido ją grąžinti greičiau.
Kol dirbate Briuselyje, jūsų butas Vilniuje stovi tuščias?
Ne, ten yra žmogus, kuris jį prižiūri ir prireikus prižiūrės. Jei laimėčiau rinkimus, tektų kraustytis į Turniškes, nes to reikalauja saugumas: net valstybių vadovai privalo paklusti tam tikriems reikalavimams. Pačioje prezidentūroje esantis butas, kiek žinau, nebaigtas įrengti ir kažin ar išvis bus baigtas.
Papasakokite, kokie jūsų namai Briuselyje.
Ten nuomoju nedidelį dviejų kambarių butą. Tai laikinas būstas, bet stengiausi jį įrengti jaukiai, kad grįžusi namo nesijausčiau lyg patekusi į visiškai svetimą aplinką. Turiu nedidelę terasą, kurioje žydi ryškiaspalvės gėlės. Nemažai jų ir viduje. Dar yra daug knygų ir sporto įranga - dviratis ir „slidės".
Kas rūpinasi jūsų buitimi? Turite kambarinių?
Tiek tos mano buities... Rūpintis gėlėmis labai malonu pačiai - aš tai vadinu gėlių meditacija. Briuselyje vyrauja pilkos spalvos, ten daug lietaus, tad gėlės suteikia energijos ir džiaugsmo. Neturiu tarnaičių, namuose tvarkausi pati: ir šluotą moku į rankas paimti, ir dulkes nušluostyti, ir indus išplauti, nes indaplove nesinaudoju. Manau, indaplovę apsimoka naudoti tik tada, kai namuose yra daug žmonių. O aš neturiu šeimos, gyvenu viena: labai nemėgstu palikti darbą neatliktą, todėl vaizdas, kai į krūvą kraunami naudoti indai laukia, kada bus įjungta indaplovė, man visai nepatrauklus.
Mokate ruošti valgį? Jums mielas šis užsiėmimas?
Virtuvei skiriu nedaug laiko, bet gaminti moku. Kai atvažiuoja draugų, sukuosi apie viryklę, dengiu stalą ir rengiu šventę. Beje, galiu prisipažinti - labai skaniai marinuoju grybus. Visi draugai prašo, kad Kalėdoms dovanočiau stiklainiuką. Matyt, mano pavardė tokia, kad tiesiog privalau mokėti marinuoti grybus (juokiasi).
Ar turite tikrų draugų? Kas jie - bendramoksliai, kolegos?
Tai įvairūs žmonės, su kuriais susidūriau kiekvienu savo gyvenimo etapu. Vis dar bendrauju su pirmąja savo šeimininke ponia Viktorija, pas kurią gyvenau studijuodama Sankt Peterburge. Padedu jai, remiu finansiškai, nes ji mane laikė tarsi savo dukra. Labai geras žmogus ir mano pirmoji darbdavė, filharmonijos kadrų skyriaus vadovė. Šeimininkę buvau atsivežusi į Lietuvą, pirmąją darbdavę - į Briuselį. Draugiškai bendrauju su klasės draugais, keletu kolegų - tokios draugystės išlieka visą gyvenimą. Man draugystės pagrindas - pasitikėjimas. Nekenčiu melo ir dirbtinumo.
Su jumis gali būti naudinga draugauti...
Aš turiu intuiciją, sugebu tai pajusti. Todėl draugų turiu nedaug.
Kaip praleidžiate poilsio dieną Briuselyje?
Aš, prisiekusi keliauninkė, mielai naudojuosi tuo, kad Briuselis įsikūręs labai geroje geografinėje vietoje: Vokietija, Olandija - vos už šimto kilometrų, iki Paryžiaus - pusantros, iki Londono - dvi valandos traukiniu. Važiuoju į gamtą, į kalnus. Belgijoje labai daug gražių vienuolynų.
Važiuojate viena?
Dažniausiai viena. Dirbant užsienyje kyla povandeninio laivo sindromo grėsmė: jei, būdamas izoliuotas, su tais pačiais žmonėmis ir dirbsi, ir dar laisvalaikį leisi, gali atsirasti problemų, kurios pakenks kolegiškiems santykiams. Todėl mes stengiamės savo laiką leisti atskirai: kas su šeima, kas su draugais, o kas - vienas.
O kokios jūsų svajonių atostogos?
Jokiu būdu ne gulėti ant šezlongo, o keliauti, pažinti kultūrą, išbandyti nacionalinę virtuvę. Labai patinka Ispanija, Italija, Prancūzija. Meksikoje mane sužavėjo inkų palikimas.
Jau įprasta, kad Lietuvos prezidentams patinka Meksika...
Kalbu apie istorines vertybes, o ne Kankūno paplūdimius (šypsosi).
Turite kitų pomėgių? Žiūrite televizorių, lankotės kino teatre, mėgstate skaityti knygas?
Kine jau seniai buvau. Nesu ir aktyvi televizijos žiūrovė: dažniausiai žiūriu tik žinias, ypač susijusias su finansais. Kartais pasižiūriu ir gerą detektyvą ar dramą, tik brutalumo nemėgstu. Taip, turiu juodąjį karatė diržą, bet tai visai nesusiję su agresija: čia gyvenimo filosofija, drausmė, koncentracijos ugdymas. Dabar sportui skiriu mažiau laiko - mėginau Briuselyje lankyti sporto klubą, bet mano dienotvarkė labai kertasi su jo darbo grafiku. Deja, klubas nedirba nuo penkių ryto... Todėl tik namuose užlipu ant treniruoklių. O knygos - mano aistra. Vaikystėje ji buvo visiškai užvaldžiusi: skaitydavau viską, kas patekdavo į rankas. Kai tėvai liepdavo eiti miegoti, skaitydavau po antklode.
Bet vaikystėje tai nebuvo enciklopedijos ir kodeksai?
Tuo metu nebuvo (šypsosi). Bet paauglystėje jau domėjausi filosofija. Dabar mėgstu įdomių asmenybių biografijas, istorines knygas. Vis iš naujo atrandu klasiką: Hemingway skaičiau daug kartų. O štai moderniojoje literatūroje man nelengva rasti ką nors įdomaus.
Kokia jūsų mėgstama muzika?
Taip pat klasika: kamerinė, simfoninė, gera opera. Ją pamėgau studijų metais: Peterburgo teatras - puikus, o bilietai studentams būdavo labai pigūs. Tačiau automobilyje klasikos nesiklausau: ilgai vairuojant ji migdo, todėl geriau klausytis to, kas šiek tiek nervina. Taigi mano mašinoje skamba šiuolaikinė muzika, pavyzdžiui, „Guns N' Roses".
Esate aistringa vairuotoja?
Labai mėgstu vairuoti. Dabar važinėju tarnybiniu mersedesu. Vairuotojo pažymėjimą gavau seniai, bet rimtai prie vairo sėdau tik 1995-aisiais Briuselyje: pamenu, penktą valandą ryto, kai miestas dar tuščias, persižegnojau ir išriedėjau į gatvę. Požeminės aikštelės ten baisiai siauros, kad įsuktum, reikia bent trijų manevrų, todėl lengva dureles nubraižyti. Mažų nesklandumų pasitaikė, bet rimtų avarijų nepatyriau.
Tikriausiai tai aktualu nemažai daliai Lietuvos žmonių: kokia jūs vadovė? Ar iš tiesų esate labai griežta?
Paklauskite mano darbuotojų ir jie jums pasakys, kad baisesnės vadovės nebūna. Aš labai reikli - tiek sau, tiek kitiems. Rėkti ant jų man net nereikia: jei nesišypsau ir rimtai kalbu, tai jau skamba griežtai. Silpni darbuotojai su manimi neištveria, bet geri lieka šalia labai ilgam. Nebijau pasakyti: mano gyvenimas yra darbas, jis man labai daug reiškia. O asmeninio gyvenimo neturiu. Gal daug kam atrodo keista, Lietuvoje tai neįprasta, bet nieko nepadarysi. Na, nėra to asmeninio gyvenimo, nėra. Ir ką aš turiu daryti? Jį sugalvoti? O kam?.. Geriau išnaudosiu savo energiją rimtesniems dalykams.
