Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dalia Storyk: prabanga gyventi be skubos

Foto naujienai: Dalia Storyk: prabanga gyventi be skubos
zmones24.lt / Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Talentinga aktorė iš garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko Dalia Storyk (55) taria: „Galiu ramiai gyventi. Nesistengiu bet kokia kaina būti kažkur. Norėtųsi ko nors labai įdomaus, bet to nebebus ir nereikia apie tai svajoti."

Dabar, kai stengiamės nuveikti kuo daugiau darbų, tarsi tikėtumėmės uždirbti visus pasaulio pinigus, žinoma, talentinga aktorė iš garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko Dalia Storyk (55) taria: „Galiu ramiai gyventi. Nesistengiu bet kokia kaina būti kažkur. Norėtųsi ko nors labai įdomaus, bet to nebebus ir nereikia apie tai svajoti." Būkime atviri: jeigu ne aktorės vaidmuo seriale „Nemylimi", kažin ar būtume ją prisiminę.


Kodėl teatro scenoje įsimintinus vaidmenis kurianti aktorė sutiko filmuotis dar nebandyto žanro kūrinyje?


Pagalvojau, reikia išbandyti viską, ką pateikia gyvenimas. Pamenu, ir anksčiau kažkas siūlė, bet tada nebuvo laiko, o dabar pagalvojau: gal ir visai įdomu. Serialus kartais pažiūriu tik iš profesinio smalsumo, bet nesižaviu. Mano supratimu, kai jie išsiplečia į beprotišką begalybę ir praranda vagą, pasidaro kaip realybės šou. Kūrėjams tada viskas svarbu: kaip herojus atsikėlė, išgėrė kavos, kokiu automobiliu išvyko į darbą.

Kas netingi, tas serialus ir kritikuoja. Viena mano kolegė sako: „Nežiūriu tų serialų, bet jeigu mane pakviestų, eičiau. Blogo žanro nėra. Yra tik blogas rezultatas. Vaidinti galima bet ką. Jeigu kuriama tragedija, vien dėl to spektaklis nėra geresnis. Buvo laikas, kai tik poezija buvo garbinama, o romanas niekinamas. Ir serialus galime padaryti tobulai. Aš tuo tikiu. Jau dabar jie kokybiškai juda į priekį. Per dešimt metų koks vienas ir pavyks. Juk ir teatre ne viskas tobula.


Serialuose, kitaip nei teatre, sunku iki galo suprasti, įsigyventi į savo herojų, nes scenarijus rašomas kuriant filmą. Jums tai buvo nauja patirtis?


Sužinojusi, kad „Nemylimi" bus statomas pagal Edvino Kalėdos to paties pavadinimo romaną, norėjau perskaityti knygą, tačiau knygyne jos negavau. Tik vėliau sužinojau, kad romane mano personažo net ir nėra, o scenarijus rašomas iki šiol, todėl niekas nežino, kokie vingiai kaip pasisuks. Miela, kad serialo kūrėjai panoro įvesti vyresnio amžiaus personažų.


Gal Lietuvoje praeina taip įsišaknijęs jaunystės kultas?


Dar nelabai. Bet aš už jaunimą. Jie gražūs, talentingi ir kupini įžūlumo gerąja prasme (šypsosi). Tačiau įsijungiu CNN ir ten matau solidaus amžiaus, įvairių rasių žmonių, nėra diktorių ar žinių vedėjo iš manekenių pasaulio. Gal pas mus žiūrovui malonu matyti tokius, kokie patys vis dar norėtų būti? Bet kur tuomet patirties žavesys ir patikimumo jausmas?


Prieš dešimt metų dingote iš Jaunimo teatro spektaklių repertuaro. Kodėl?


Pati neišėjau. Šiurkščiai tariant, mane išmetė. Bet po tiek laiko nesinori grįžti prie temos: jie teisūs ar aš teisi. Bet kokiu atveju abi pusės liktų prie savo tiesos. Man tiesiog reikėjo pasirinkti: ar su režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliais važiuoti į gastroles, į kurias teatro vadovybė neišleisdavo, ar to darbo išsižadėti ir likti teatre. Suprantama, su Nekrošiumi įdomiau. Paskui jį daug kas nueitų (šypsosi). Nors buvo laikas, kai net pagalvoti negalėjau, kad galima išeiti iš teatro. Atrodė, gyvenimas sugrius. Pirmaisiais metais negalėjau patikėti tuo, ką padariau, bet kai suvokiau, kad tikrai išėjau, buvo sunku ir keista. Teatras buvo lyg namai, kur ateini kada nori. Ir staiga to nebeliko. Visa laimė, kad nebuvo kada liūdėti: gastrolės, gastrolės, gastrolės... Bet dabar į teatrą žiūriu be pavydo, sentimentų ir pykčio. Į praeitį nesižvalgau. Ir nuotraukų nežiūrinėju.


Tikriausiai romantiškomis aplinkybės lėmė, kad pasirinkote aktorystę?


Jokios romantikos ar neįtikėtinos istorijos nėra. Man atrodo, tai labai normalus pasirinkimas. Sunkiai rastume mergaitę, kuri nenorėtų būti aktorė. Mokykloje lankiau teatro studiją, šokių būrelį, bet ir tikslieji mokslai sekėsi. Į aktorinio meistriškumo kursą mane priėmė per papildomus stojamuosius. Tais laikais taip būdavo: liepos pradžioje - pagrindiniai stojamieji, o antroje rugpjūčio pusėje rengiami papildomi. Tuose papildomuose mūsų buvo šeši: Vidas Petkevičius, Violeta Podolskaitė, Eimuntas Nekrošius, aš... Kitų neprisimenu, bet jie ir nedirbo aktoriaus darbo.


Nors jūs esate iš auksinio dešimtuko (taip vadinamas Dalios Tamulevičiūtės kursas), ar buvo akimirkų, kai pasigailėjote, kad tapote aktore?


Ne, toks jausmas manęs niekada neaplankė. Bet būdavo, kad iš savo pasirinkimo pasijuokdavau. Apskritai buvo labai gražių metų. O pats gražiausias - studijų laikas. Koks mūsų kursas buvo puikus! Ir kūrybine prasme man viskas kuo puikiausiai susiklostė.

Teatras turi begalinę magiją. Yra repeticijų laikotarpis, kai gimsta nerealus pasaulis - uždara erdvė, kur savas mikroklimatas. Ten gyvenimas kitoks. Repeticijų laikotarpis yra pats žaviausias. Tai užburia.

Su teatru visą pasaulį apkeliavau. Gal tik iš egoizmo galėčiau pasakyti, kad galėjau sukurti daugiau vaidmenų. Tačiau apie juos niekada nesvajojau. Dabar norėtųsi tik gerame spektaklyje vaidinti.


O kas jums yra geras spektaklis?


Pirmiausia turi būti geras režisierius. Ką turime Lietuvoje? Gerai, Nekrošių palikime ramybėje. Su Jonu Vaitkumi įdomu repetuoti. Gytis Padegimas labai išsilavinęs žmogus, jo fantazija neribota. Su Oskaru Koršunovu neteko dirbti, bet, manau, nebūtų liūdna.

Taigi, kai teatre prie pjesės ima dirbti geras režisierius, aktoriai, dailininkas, parenkama tinkama muzika ir dar tavęs neapleidžia sėkmė, gimsta geras spektaklis. Man ryškiausi prisiminimai susiję su Antono Čechovo „Dėde Vania". Ten buvo visiška harmonija. Gerai, kad jį „nuėmė", kai nebuvo dar visai „išsišriubavęs". Per mūsų gastroles Jungtinėse Valstijose žiūrovai Niujorke verkė. Ne šiaip kokiame užkampyje, o pačiame NIUJORKE! Tokios akimirkos puošia gyvenimą.

Bet išties mano gyvenime daugiau buvo vidutinių dalykų. Deja. Bet dėl to nereikia liūdėti.


Kalbate taip, lyg jums būtų koks šimtas metų! Juk dramaturgai kuria ne tik jauniems žmonėms.


Gal ir galėčiau dar ką nors gražaus padaryti. Būna akimirkų, kai vieną dieną susimąstau: lyg ir sena esu. Bet kitą dieną galvoju visai kitaip. Svarbu sau pačiai pripažinti: nesuvaidinau ir nebesuvaidinsiu. Dėl to tikrai ramiai miegu, nes turiu ką veikti.

Reikia GYVENTI! Bulgakovas savo romaną „Baltoji gvardija" yra labai gražiai užbaigęs mintimi, jog viskas praeina: karai, nelaimės, netektys ir net meilės. Bet žvaigždės kaip buvo, taip ir liks. Todėl dabar labai dažnai žiūriu į dangų.


Gal režisieriai nenoriai renkasi solidžius aktorius ir jūsų kartos aktoriams trūksta darbo? O gal jie patys nerodo iniciatyvos?


Galiu drąsiai pasakyti: yra visokių aktorių - gražių, aukštų, plonų, bet nėra nė vieno, kuris nenorėtų dirbti. Aš darbo stygiumi nesiskundžiu. Artistui nereikia įsijausti į svajones. Gauni vaidmenį ir vaidini, nekvaršini galvos. Juk tam ir baigėme mokslus, kad visur atrastume prasmę. Darbą reikia tiesiog padaryti.

Gerų ir nepaprastai gerų aktorių daug, režisieriams pasirinkimas begalinis. Visais laikais režisierius turėjo mėgstamų aktorių. Tas branduolys ir eina iš spektaklio į spektaklį. Užsienyje aktoriai turi agentus, bet pas mus tokiems darbo santykiams rinka per maža. Žinoma, galima eiti ieškoti lėšų projektams. Toks nelemtas žodis „projektas" (šypsosi). Jei labai norėtum, darbo gali rasti, bet man tai nėra mirties ir gyvybės klausimas. Dabar vaidinu Nekrošiaus „Hamlete" ir „Makbete".


Seriale „Nemylimi" jūsų kuriama Sofija - nuolanki, atlaidi, į vyro nuklydimus pro pirštus žiūrinti moteris. Jums priimtinas toks moters tipas?


Kai vaidini, negalvoji (juokiasi). Nežinau, ar Sofija kvaila, ar nemato, kas aplink ją vyksta. Gyvenime greičiausiai taip nesielgčiau, bet tai, kaip aš elgiuosi, nelabai kam ir įdomu (šypteli). Tačiau sutapatinti manęs su ta moterimi tikrai negalima. Kaip ir kitų aktorių. Nors esu girdėjusi, kad žiūrovai įsijautę į serialo peripetijas auklėja aktorius.


Teko girdėti, kad prieš priimdama sprendimą, ar vaidinti seriale, tarėtės su pirmuoju vyru aktoriumi Arūnu Storpirščiu. Sugebėjote išsaugoti draugiškus santykius?


Taip, dabar mūsų santykiai civilizuoti. Bet tai ateina su laiku, tą dieną, kai skyrėmės, viskas atrodė visai kitaip. Niekada nesimušėme, nesivaidijome, bet priešiškumas buvo. Kartu išgyvenome tik penkerius metus. Nedaug, tačiau kiekvienas bendravimas su žmogumi sukuria bendrumą, kurio negalima tiesiog nurašyti. Dabar bendraujame kaip kurso draugai, pažįstami. Arūnas protingas ir įdomus žmogus, todėl man įdomi jo nuomonė. Juolab kad jis turi darbo serialuose patirties. Arūnas iškart patarė neatsisakyti pasiūlymo.


Ar bendraujate su kurso draugais? Vienas jų, Remigijus Vilkaitis, tapo ministru...


Gerokai mažiau nei anksčiau. Remigijų paskyrė ministru, paskui jo net ir nemačiau, tik telefonu nusiunčiau sveikinimo žinutę. Su visais fiziškai neįmanoma bendrauti. Susitinkame per jubiliejus (šypsosi). O šiaip trūksta laiko, atsirado kitų rūpesčių, yra vaikų, kažkam jau - ir anūkų, pagaliau per laiką atsiranda kitų draugų. Nors retsykiais pasikalbame, kad reikia organizuoti kurso susitikimą.

Mėgstu siaurą bendravimo ratą. Nepatinka, kai pas mus sodyboje susirenka daug žmonių. Norisi ramių pokalbių, o ne triukšmingų vakaruškų ir sąskrydžių (juokiasi). Mėgstu vienatvę. Vienai man nebūna nuobodu. Galiu visą dieną prabūti namuose, užsiimti ruoša, skaityti, megzti. Vasara persikeliame gyventi į sodybą, ten dar daugiau galimybių būti su savimi.

Žinote, turiu prabangą gyventi be skubos. Mano galva, visame tame skubėjime, kurio aplink mus labai daug, yra dirbtinumo. Geriau mažiau pamiegosiu, bet kavą ryte gersiu neskubėdama. Mano kartos aktorės tikrai nėra jau tokios užimtos, kad galėtų skųstis laiko stoka. Oi, pasakiau už visas, gali kuri ir įsižeisti (šypsosi).


Vienturtė jūsų dukra Justina netapo aktore. Neskatinote ar ji pati norėjo žemiškesnės profesijos?


Justina nenorėjo būti aktore. Kai buvo maža, man nereikėjo jos vestis į repeticijas, kaip tai darė daugelis kolegų. Maniškė taip ir liko nuošalyje nuo kūrybiško pasaulio. Net ir į spektaklius nelabai verždavosi. Ji baigė tarptautinio verslo studijas, jau dirba ir gyvena savarankiškai. Tačiau bendraujame labai artimai. Tai - didžiulė vertybė.


Ar jūsų pasiekimais teatre domisi vyras chirurgas Arvydas Zykus?


Teatro jis nemėgsta. Tai žinau ir visai neišgyvenu. Aš ir viena nueinu pažiūrėti kolegų spektaklio. Dar geriau, kai mane vieną palieka ramybėje. Kai netyčia įsijungia serialą - pasijuokia. Nors ir kaip būtų banalu, šeima yra didžiausia vertybė. Žmonės sako, kad meilė praeina, tačiau turi likti pagarba vienas kitam ir padorumas. Bet juk gerai, kai ir meilė lieka (juokiasi). Būtų gera, kad žmonės ir bartųsi iš meilės, ir pasitikėtų vienas kitu iš meilės. Dėl to reikia stengtis, tačiau širdžiai įsakyti negali.  

Gal kartais per daug apie šeimą pliurpiame? Reikia ir patylėti. Kartais mes su Arvydu važiuojame į sodybą ir visą kelią vienas kitam neištariame nė žodžio, bet abu jaučiamės gerai. Du artimi žmonės palaimą randa ramybėje, ne tauškaluose.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką