Liūdėti jai patinka, nes jos liūdesys - šviesus ir negniuždo. Aktorė ir rašytoja Doloresa Kazragytė (67) tiki savo vardo prasme - išvertus iš ispanų kalbos jis reiškia „sopulingoji", ir ne bėga nuo šios reikšmės, o gražiai su ja sugyvena. Meilė vyrui Viktorui Šinkariukui, neištikimybės kančia, mylimo žmogaus degradacija ir mirtis purvinoje vienatvėje, sunkios sūnaus gyvenimo prasmės paieškos, ant pačios Doloresos kritęs sunkios ligos šešėlis - visa tai ne knygos išmonė, o tikras gyvenimas, kuriame džiugesiui būtų gal ir nedaug vietos, jei ne stiprus tikėjimas ir didelė mažos moters vidinė šviesa.
Minčių stygius jūsų, rodos, niekada nekamuoja - rašote ir rašote, štai jau šeštąją knygą rengiatės išleisti. Esate neišsemiamas žmogus?
Bepigu man - nereikia išgalvoti nei personažų, nei siužeto: lendu į savo sielos gelmes, ir tiek. Tai tarsi dienoraščio rašymas, tarsi vaidmuo, kuris esu aš pati. Leidykla džiūgauja, kad mano knygas žmonės perka, lyg norėtų paspausti, kad sukurpčiau jų dar daugiau, bet nemoku rašyti pagal užsakymą. Pusmetį neišspaudžiu nė žodžio, o paskui tarsi banga užlieja. Naujoje knygoje vienas skyrius bus skirtas Viktorui ir jo mirčiai: bandau suvokti, kodėl elegantiškas, kvepiantis intelektualas taip sumenkino save, pasirinko tokį niekingą išėjimą... Turiu vilties, kad šis jo pasirinkimas - savotiška atgaila. Tikiu, kad tai ne Dievo žiaurumas, ne baisus atpildas už žmogaus nuodėmes: tiesiog Dievas pasiima sielą tada, kai iš tiesų ateina laikas, nes tik jis žino, kokia pekla tos sielos vėliau būtų laukusi, ir nuo to išgelbsti. Viktorui tai buvo išsigelbėjimas.
Praradimų jūsų biografijoje daug. Kauno dramos teatrą, kuriame dirbote daugiau kaip trisdešimt metų, palikote savo noru. Kodėl ten nebeapsikentėte?
Ten vyko lūžis. Įsivaizduokite: pradėta reikalauti, kad aktoriai ateitų į darbą, nesvarbu, turi repeticijų ar ne. Lyg būtų gamyklos darbininkai! Ir kam ten šovė į galvą... Paskui atsisakiau vaidmens pas Gintarą Varną - tiesiog pajutau, kad nebemoku vaidinti naujoviškuose spektakliuose. Kodėl dabar taip džiaugiuosi Marijampolės teatru? Nes niekas nesėdi man ant galvos, nevaržo laisvės, žmonės ten nuoširdūs ir geri. O buvusio teatro man - iki čia (perbraukia kaklą). Prisisotinau baimės, amžino galvojimo, kad nepataikau, nepadarau to, ko režisierius nori. Tas spaudimas iš viršaus mane gniuždė. Ir tada suvokiau: nereikia sureikšminti teatro, nes jis nėra mano gyvenimas. Svarbu suteikti žiūrovui viltį, atskleisti tai, ką skauda, ką norisi pasakyti, bet be drakoniškos aistros, slibiniško siekio nustebinti, priblokšti, išvažiuoti į užsienį kaip Koršunovas, kuris mušasi dėl prizų, bet pamiršta padėti senutei Dauguvietytei nulipti nuo scenos...
Dabar vaidinate Marijampolės žiūrovams. Kaip atsidūrėte šio miesto teatre?
Paskambino teatro direktorius Romas Kučiauskas - nežinau, kodėl būtent man - ir pasiūlė pagrindinį vaidmenį pjesėje „Labanakt, mama". Su aktore Vilija Grigaityte nuvažiavome į Marijampolę, repetavome tą spektaklį, bet vilnietis režisierius tam pasijuto per silpnas. Galvojome - ką daryti, kur gauti režisierių, o Vilija ir sako: „Žinai, Viktoras Šinkariukas šiuo metu neužimtas, kiek girdėjau, dabar negeria. Ar tu galėtum su juo dirbti?" Žinoma, kodėl gi ne, sakau, mes juk bendraujame, ir su jo žmona bendraujame, kartais ji man paskambina pasiguosti... Ir Viktoras apsiėmė. Puikiai dirbome, išėjo labai stiprus spektaklis. Susigyvenome su Romu, jis statė Grušą, vėl mane pakvietė. Paskui - „Haroldas ir Modė": man šis spektaklis yra džiaugsmų džiaugsmas. Apskritai Marijampolėje esu dėl geros atmosferos, dėl Šešupės ir jos krantų. Ir dėl to, kad ten moka gerus honorarus (nusišypso).
Geriausius honorarus dabar moka aktoriams, kurie vaidina televizijos serialuose. Neabejoju, ir jūs esate sulaukusi pasiūlymų.
Oi, labai juokinga su tais serialais - mane vis kažkas nuo jų išgelbsti. Kai prasidėjo „Dviračio žynios", žiūrėjau į ten vaidinančią Varnaitę ir galvojau: kodėl manęs nekviečia, na, parsiduočiau, taip tų pinigų reikia... Paskui apsiraminau, galvoju, kaip gerai, kad nekviečia, - juk susigundyčiau, per silpna esu, kad atsisakyčiau. O tada Sigitas Račkys mane pakvietė į serialą „Moterys meluoja geriau". Buvau ką tik grįžusi iš Londono, tokia pavargusi, kad pasakiau: nenoriu. Ir paskui jie man skambino, bet buvau kaime ir vėl atsisakiau. Jei trečią sykį būtų siūlę, gal jau ir būčiau žemaitiškai sutikusi... Gražiai yra pasakęs Večerskis: „Atimk iš mano mamos serialus, tai atimsi gyvenimą." Kažkam jų reikia, tai tegul būna.
Susitikimuose su gerbėjais stulbinate savo šiluma ir atvira širdimi. Nenutylėjote ir tada, kai atslinko sunki liga. Ji jūsų neišgąsdino?
Mirties tema - mano mėgstamiausia, apie ją galiu kalbėti ištisas paras. Dabar - prakeikto vėžio bujojimas. Pradėjau tirtis inkstus: juose nieko nerado, bet rado žaizdelę kitur. Ėjau pas gydytoją tvirtai tikėdama, kad tai visiški niekai, o išgirdau: karcinoma. Išpjovė, pasakė: nieko tokio, paviršinis, jokių švitinimų. Artimiesiems liepiau nedramatizuoti. Bet atrado du guzelius skydliaukėje, vėl paėmė kraujo, liepė mėnesį laukti atsakymo. O kadangi jau buvau pasimokiusi, kad nereikia būti tokiai užtikrintai, tai ir prasidėjo mano apmąstymų metas. Toks įdomus tapo gyvenimas: vaikštinėju, balandžiai lesa, rūkas, medžiai šarmoja, taip gražu... Ir viską taip sureikšminu! Mano vardas reiškia „skausmingoji", „sopulingoji": esu linkusi į liūdesį, bet jis man patinka, nes yra ne tamsus, o šviesus. Ir tokie dvasiniai klodai atsivėrė: liūdesys, šviesa, pasiruošimas mirčiai ir jokios baimės - kaip bus, taip. Apmąsčiau, ką sūnui pasakysiu. Testamentą jau seniai esu surašiusi. Paskirtą dieną nueinu pas gydytoją visa pakylėta. Sėdime koridoriuje, kaip visada išsikalbu su šalia sėdinčiomis moterimis, daug jaunesnėmis už mane, jau ir operuotomis, ir švitintomis. Įeinu į kabinetą, o gydytoja sako: „Viskas jums gerai, ateisite pasitikrinti po metų..." Žinote, kokia buvo pirmoji mano mintis? Viešpatie, atleisk, bet aš pagalvojau: „Kaip neįdomu (juokiasi)..." Juokas juokais, bet tą kartą prisijaukinau mirtį. Susidūrusi su ja jau nepanikuočiau.
Ir taip nepanikuodama galite nugyventi kokius trisdešimt metų...
Neduok Dieve. Norėčiau gyventi tik tol, kol galėsiu judėti, rinkti žemuoges, per mišką nueiti dešimtis kilometrų. Labiausiai nenorėčiau pavirsti daržove. Bet manęs dar reikia šioje žemėje - turiu kai kam padėti.
Padedate savo artimiesiems?
Mano anūkui Nikolui - vienuolika, jis su mama gyvena Vilniuje. Sūnus Tomas - čia pat, Kaune. Turi draugę, Nikolo mama irgi turi draugą. Dabar taip madinga.
Dėl jų man visada skauda širdį. Bijau, kad anūkas nenueitų klystkeliais, nes šis laikas labai pavojingas. Kamuoja nerimas dėl sūnaus - jo toks keistas uždaras būdas. Jo angelas sargas - draugė Daiva, nuostabus žmogus. Knygų dizainerė, dirba leidyklose. O Tomas niekur nedirba. Jaunystėje jis buvo beprotiško charakterio, dukart metė universitetą, nes visi dėstytojai atrodė per kvaili. Trejus metus dirbo LNK kanale, pasibaisėjęs išėjo, įstojo į Rašytojų sąjungą. Kartais iš anglų kalbos išverčia kokią knygelę, bet labai nemėgsta vertėjo darbo. O mėgsta rašyti: be perstojo rašo pjeses, kurių niekas nestato, bet jam tai nesvarbu. Norėdama padėti Tomui ir jo draugei, užleidau jiems savo butą, o pati kurį laiką nuomojausi kambarėlius. Neįsivaizduojate, koks tai buvo šaunus laikas! Televizoriaus nėra, apačioje gyvena mano šeimininkas dėdulis Petras, šildo taupydamas, namuose veikia tik radijas. Kiek aš knygų perskaičiau! Kaip man patiko tas asketiškas gyvenimas! Išsivirdavau puodą grikių arba ryžių košės, ir taip nesvarbu buvo ką valgau... Bet sūnus dėl to graužėsi, ir pagaliau jo draugė tėvų padedama nusipirko butą, o aš grįžau namo. Jie kartu jau beveik dešimt metų, meldžiu, kad viskas būtų gerai.
Kokios tos jūsų sūnaus pjesės?
Jis rašo labai profesionaliai, bet labai juodai. Paskutinėje knygoje įstengiau perskaityti tik tris apsakymus: tokia neviltis, tokia juoduma... Tomas linksi: „Taip taip, jau prisiskaičiau internete, kad koks tėvas, toks ir sūnus..." Jis labai kankinasi dėl pasaulio, dėl gyvenimo prasmės, daug mąsto ir beprotiškai daug skaito. Kaip aš sakau - vargas dėl proto... Daugiau jam nieko nereikia. Nueina į pigių drabužių parduotuvę ir nusiperka apskurusius džinsus, niekada nėra turėjęs nei kostiumo, nei automobilio. Bet kai jis klausia, ar norėčiau sūnaus bankininko, vilkinčio juodą kostiumą, labai nuoširdžiai sakau: ne. Niekada jo nekeisčiau į kitokį sūnų.
Kaip bendraujate su anūku?
Labai gražiai. Jis dažnai atvažiuoja, vasaroja pas mane nuo vienų metelių. Džiaugiuosi, kad išmokiau jį mylėti gyvūnus: mudu stebime žalčius ir varles, nuo kelio renkame sraiges, kad jų mašinos nesutraiškytų... Kaune atostogauti jis nenori, ragina važiuoti į kaimą. Gelbsti tik zoologijos sodas: einame į jį vos ne kas antrą dieną.
Skaičiau jūsų žodžius, kad skyrybas su šviesaus atminimo aktoriumi Viktoru Šinkariuku išgyvenote labai lengvai, ant jaunos jo žmonos aktorės Godos Piktytės nepykstate. Vienatvė jūsų neslegia?
Vienatvė slypi mano prigimtyje. Tačiau kitus žmones ištinkančią skyrybų dramą labai nuoširdžiai suprantu. Turiu išsiskyrusių draugių, kurios iki šiol negali atleisti savo vyrams. O ir mano skyrybų lengvumas atsirado tik dėl to, kad jas sušvelnino laikas - juk truko aštuonerius metus. Skilimas vyko palengva: atseit, buvome kartu, bet tik kaip brolis ir sesuo. Kai Viktoras pagaliau pasakė: „Išeinu", savotiškas džiaugsmas apėmė, nes aš jau norėjau išsivaduoti.
Bet tas pirmas smūgis... Jam ištikus, pavydas ir kančia yra baisūs. Mane jis ištiko devyniasdešimt pirmųjų vasarą: Viktoro staiga nebeliko, buvo tik laiškas ir Godos mamos skambutis, kad jiedu išvažiavo į Palangą. Sunku nupasakoti, kokiame vakuume atsidūriau: nebegalėjau valgyti, buvau persirūkiusi, jaučiau tokį tuščią kentėjimą, o čia vasara, ežeras blizga, žemuogės sirpsta, bet man niekas nebeegzistuoja, nes nebėra dėl ko... Išgelbėjo gastrolės į Hamburgą ir pasinėrimas į darbą. Nepersekiojau, neieškojau, neskambinau: jaučiau, kad tai būtų žema. Suvokiau, kad nebeprisišauksiu tos meilės, neįbruksiu savęs, jei žmogus nebenori būti su manimi.
Jis pats sugrįžo. Daug buvo kalbų, daug naktų nemiegotų. Suprantu, kad jam buvo labai sunku: nenorėjo prarasti mūsų dvasinio ryšio, bet ten traukė aistra. Todėl noriu pasakyti: aš nežinau skyrybų recepto. Tik labai suprantu, užjaučiu ir niekam nelinkiu tos būsenos.
Ar kada pagalvojote: jeigu mes, moterys, būtume solidarios, jei nė viena taip nesielgtume, neleistume sau prasidėti su vedusiais, gal nebūtų ir tų skyrybų, kančios, pavydo?
Suprantu, apie ką jūs kalbate. Bet ne veltui amžinosios nuodėmės gyvuoja jau tūkstantmečius... Kai apima pragaištinga aistra, žmogus nieko sau negali padaryti. Kodėl tai sakau? Nes turiu prisipažinti tai, dėl ko man iki šiol gėda: jaunystėje aš flirtavau ir turėjau romanų su dviem vedusiais vyrais. Tai buvo balių, triukšmingų premjerų, išgėrimų, įsimylėjimų laikas. Pamenu, po nuodėmingos nakties bėgau į jūrą išsimaudyti, kažko nusikratyti, nuplauti nuo savęs... Ir vėliau niekada to nebekartojau. Bet tai jau buvo ne mano nuopelnas: aš taip mylėjau Šinkariuką, kad man jis buvo gražiausias, nuostabiausias, vienintelis. Nebemokėjau nei flirtuoti, nei koketuoti, nes nė vienas šokant taip nepriglausdavo, nė vienas taip manęs nesuprasdavo kaip jis.
Argi dėl aistros verta nutraukti tokį stiprų dvasinį ryšį?
Žinau, kad labai mažai vyrų, palikusių savo šeimas dėl kitų moterų, suranda laimę ir ramybę. Atpildas vis tiek ateina. O žmogus, kuris sukandęs dantis pasiaukoja ir dėl aistros nemeta savo žmonos ir vaikų, po metų, dvejų ar penkerių džiaugiasi ir jaučia palaimą, kad taip pasielgė. Dar nesutikau tokių, kurie to gailėtųsi: besigailinčių kur kas daugiau tarp tų, kurie apsisprendė palikti šeimą...
Sakote, jums skyrybos suteikė palengvėjimą, o kitiems tarsi nepatariate skirtis?
Argi aš galiu ką nors patarti, kai Viktoro gyvenimas šitaip baigėsi? Tomas labai graužėsi dėl to, kaip tėvas gyveno paskutiniais metais, eidavo jo aptvarkyti, guldydavo į ligoninę... O Goda visiškai nusišalino. Kad ir kaip ten būtų, tai buvo žmogus, kuris jai paaukojo daug metų, atvedė į teatrą. Su Tomu pasikalbėdavome, kad jei tėvas būtų gyvenęs su Goda, statęs spektaklius, sėkmingai dirbęs kaip režisierius ir aktorius, ir mes būtume buvę laimingi. Nebūtų dabar ant mūsų uždėtas tas juodos lemties kaušas, kurį jausime amžinai.
Jūs jaučiatės kalti dėl Viktoro mirties?
Tomas - tikrai ne, o aš... Aš buvau penkeriais metais vyresnė už Viktorą. Galbūt mano kaltė ta, kad buvau pernelyg dvasinga kalbant apie žmonos pareigas. Turiu galvoje seksą. Iki šiol manau, kad meilės laiškai, kurių šiandien niekas neberašo, žmonijos istorijai davė kur kas daugiau nei seksas. Pavyzdžiui, negalėdavau pakęsti, kai išgėręs vyras reikalaudavo meilės. Man visada reikėdavo dvasingos preliudijos, o šiaip prisikirtus vakarienės ir suplovus indus buitiškai sugulti į lovą aš negalėjau. Matyt, tas atstūmimas padarė savo. O kada į tave dar žiūri jaunos įsimylėjusios akys... Aš viską suprantu. Tarp jų tikrai buvo meilė, kokia - aš nežinau, bet jei tai nebūtų buvusi meilė, nebūtų užsitęsusi tiek metų. Tačiau sykiu gyvenant reikėjo už jį kovoti, jam padėti. Į mūsų namus niekas negalėdavo ateiti su buteliu. Aišku, jis ištrūkdavo, bet bent jau gerdavo ne namie. Po varganų jo išgėrimų nebūdavo jokių barnių: tik mano verdami buljonai ir mineralinis (šypsosi). O paskui - pokalbiai, ilgi mūsų pokalbiai. Jis sakydavo: „Aš noriu mirti." Atrodo, žmogus turėtų būti laimingas, čia romanas su jauna moterimi, visa kita... Bet jis nebuvo laimingas. Taigi, neduok Dieve, tų skyrybų - geriau mylėti vieną žmogų ir su mylimuoju nesiskirti.
Kodėl jūs nepanorote mylėti dar kartą? Argi nesmagu būtų dabar turėti širdies draugą?
Bičiulėms juokauju: norėčiau turėti draugą, žvitrų ir sveiką senuką, kokį nors užsienio milijonierių. Tarp mūsų nebūtų jokių seksų: mudu būtume dvasios draugai ir labai daug keliautume. Jis vežiotų mane po kanjonus, australijas, džiungles. Mes gertume kavutę, skaitytume knygas, žiūrėtume į jūrą ir kalbėtume apie gyvenimą. Bet kur tokį rasti? Tikrai neprieštaraučiau, jeigu jis pats atsirastų. Kaip atsirado nepažįstama moteris, Anglijos lietuvė. Pernai ji priėjo prie manęs Prisikėlimo bažnyčioje ir tarė: „Noriu padovanoti jums kelionę." Pasirodo, matė mane per televizorių, skaitė mano knygas, išgirdo, kad pavargau miegoti autobusuose. Ir jiedu su vyru nusprendė pakviesti mane pakeliauti. Kelionė buvo nuostabi, gyvenome Ispanijoje prie Viduržemio jūros, aplankėme Paryžių, Orleaną, Londoną. Šiemet jie vėl mane pakvietė: skrisiu pas juos į Londoną, o paskui per Lamanšą važiuosime į Pietų Prancūziją. Žinote, gerų žmonių pasaulyje tikrai yra. Kai praeina jaunystė, kai mus palieka, išduoda, kai ateina senatvė, vis tiek reikia dėl ko nors gyventi, surasti dėl ko aukotis, kam gerą žodį tarti. Kitos prasmės aš nematau.
