Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Donatas Dubauskas: savimi džiuginu praeivius

Foto naujienai: Donatas Dubauskas: savimi džiuginu praeivius
zmones24.lt / Butauto Barausko nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Gatvėje savimi džiuginu praeivius“, – juokiasi vilnietis Donatas Dubauskas (35). Išskirtinai atrodančio augaloto vyriškio išties neįmanoma nepastebėti minioje...

„Gatvėje savimi džiuginu praeivius“, – juokiasi vilnietis Donatas Dubauskas (35). Išskirtinai atrodančio augaloto vyriškio išties neįmanoma nepastebėti minioje: odinės kelnės, siuvinėtas švarkas, keista šukuosena, ausyse skambantys auskarai – lyg būtų iš kino filmo apie indėnus! „Esu tikras lietuvis“, – juokiasi menininkas, bet nesigina, kad yra pavadinamas ir Indėnu, ir indėniškai – Miegančiu Jaučiu.

Donatas įpratęs, kad gatvėje žmonės į jį atsigręžia, sako nebegirdintis replikų, nepastebintis smalsių žvilgsnių. „Jaučiuosi toks pat kaip aplinkiniai“, – sako pasirinktam gyvenimo būdui seniai ištikimas vyriškis. Aistrą indėnų kultūrai liudija kiekviena išorės detalė: papuošalai, paties kurti ir siuvinėti drabužiai. Daugybę metų turėtus ilgus tamsius plaukus prieš daugiau kaip dvejus metus jis nusirėžė ir tapo dar panašesnis į Šiaurės Amerikos paunių atstovą – šia gentimi lietuvis domisi labiausiai. Jo rankas, krūtinę, pilvą, galvą puošia tatuiruotės. Pasakoja, kad ant galvos jų atsiras ir daugiau: ornamentais nori įrėminti šukuoseną. Naujieji piešiniai tiks prie įvaizdžio ir atskleis požiūrį į gyvenimą. „Esu gana drąsus žmogus, tokia išvaizda netrukdo mano veiklai. Jei nenusižengiu įstatymams, niekas man nepasakys, ką daryti, o ko – ne, – dėsto Donatas. – Vaikštau išsitiesęs, aukštai pakėlęs galvą ir galiu būti pavyzdys tiems, kurie bijo savo šešėlio.“

Irokėzų kazino ir seminolų kavinės

Šiaurės Amerikos indėnų kultūra Donatas domisi nuo mažų dienų. Iš pradžių tai buvo pomėgis, žaidimas, o laikui bėgant virto antropologijos studijomis ir tapo gyvenimo būdu. „Kad ir kaip norėtume, stengtumėmės, indėnais vis tiek niekuomet netapsime. Esu lietuvis ir tuo didžiuojuosi, – Donatas pabrėžia, kad prigimtis ir pasirinkta gyvenimo filosofija vienas kitam neprieštarauja. – Indėnai asimiliuojasi, nyksta. Kada nors visai nebeliks. Jų istorija, požiūris į aplinką ir pasaulį mane labai sužavėjo ir liko širdyje. Sugretinau daug ką iš jų istorijos ir savo tėvynės, mūsų protėvių praeitį. Nors mes labai skirtingi, kai kurie garbės aspektai labai panašūs.“

Donatas sako, kad susidaręs klaidingas indėnų įvaizdis. Manoma, kad nors dabar – dvidešimt pirmasis amžius, jie iki šiol pusnuogiai jodinėja ir medžioja bizonus. Tačiau tikrovė kitokia: indėnai gyvena civilizuotai, yra daug įsitvirtinusių mokslo, verslo, kitose srityse. „Daugelis skaitėme knygą „Oceola – senimolų vadas“. Šiais laikais seminolų genčiai priklauso pasaulinis kavinių tinklas „Hard Rock Cafe“, – pasakoja. – Navachai perėmę Čikagos ir kai kurių kitų Amerikos miestų dangoraižių statybos bei tiltų renovavimo darbus, nes jie nebijo aukščio. Kad išgyventų, savo rezervatuose irokėzai atidarė kazino...“ Ne visi indėnai kovoja už savo teises, savivaldą. Yra ir tokių, kurie nori būti nebe dakotais, komančiais ar apačiais, bet amerikiečiais. O kituose žemynuose žavimasi jų gyvenimu ir palaikomos tradicijos.

Bendraminčių vadinamas Miegančiu Jaučiu

„Užsikrėtusių“ indėnų gyvenimu Lietuvoje – maždaug pusšimtis ir jų vis daugėja. Keisčiausia, kad daugybę metų tuo besidomintys žmonės įsitikinę, jog mūsų šalyje kitiems tai neįdomu, bet per televiziją, iš spaudos sužino turintys nemažai bendraminčių. Vasarą Lietuvos „indėnai“ renkasi stovyklavietėse, pasistato tipių ir tarsi atsuka laiką atgal: pasijunta devynioliktojo amžiaus kaimelio gyventojais, išdirba odas, siuvinėja, ruošia maistą, šaudo iš lanko, šoka. „Apie tas stovyklas niekam nepasakojame – turistų ten nereikia“, – juokiasi Donatas.

Sako, lietuviams indėnų kultūra įdomi nuo seno. Nuotraukos liudija, kad jau septintajame dešimtmetyje Kaune buvo tuo susižavėjusių. Šis judėjimas išplitęs ir kitose Europos valstybėse. Įvairių kraštų „indėnai“ bičiuliaujasi ir tarpusavyje, ir su tikrais Šiaurės Amerikos genčių atstovais. Šie atvažiuoja į Lietuvą, stebi, kaip interpretuojama jų kultūra, pamoko, pataria. „Indėnai visuomet prašo, kad per apeigas nenaudotume erelio plunksnų. Jiems tai labai sakralu, – pasakoja tų kultūrų žinovas. – Erelio plunksnos – kario, nusipelniusio vado ženklas. Jei toks nesi, kam tuo žaisti?“
Tarp indėnų sekėjų Donatas žinomas kaip Miegantis Jautis. Pasakoja, kad paprastai vardai suteikiami už tam tikrus poelgius. Norėdami jį sužinoti, ieškodavo regėjimų, pasninkaudavo nuo trijų iki devynių parų. Lietuvis šypsosi: kad sužinotų, koks jo vardas, nereikėjo nei medituoti, nei eiti į medžioklę. Tačiau leistis į detales, kodėl pavadintas Miegančiu Jaučiu, nelinkęs. „Baltaveidžių visuomenei sakau: todėl, kad esu stiprus ir gerai miegu“, – juokiasi kartais vienų bičiulių tik Miegančiu, kitų – vien Jaučiu vadinamas lietuvis.

Dar neviešėjo pas bičiulius indėnus

„Indėnų kultūrą sugretinau su savo vidine kultūra tiek, kad tai tapo visaverte mano gyvenimo dalimi“, – sako Donatas. Jis siekia su Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų dvasinėmis ir materialinėmis vertybėmis supažindinti Lietuvą. Pabrėžia, kad indėnų meno galerijos nėra nei kitose Baltijos šalyse, nei Lenkijoje ar Rusijoje. Keletą metų tai vienoje, tai kitoje Vilniaus vietoje įkuria nedidelę galeriją, kur eksponuoja ir parduoda iš Kanados, Peru, Bolivijos, Ekvadoro, Meksikos atkeliavusius indėnų kūrinius: skulptūras, papuošalus, veidrodžius, lamų vilnos apklotus. Rankų darbo daiktų lietuviui iš tolimų kraštų atsiunčia pažįstami indėnai. Pats dar neviešėjo jų gyvenamuose kraštuose. Tačiau tikisi, kad tokia kelionė – ne už kalnų.

Donatas taip pat kuria egzotiškus aksesuarus, drabužius. Nuostabą kelia karoliukais siuvinėtos rankinės, tabakinės, apyrankės. Neįtikėtina, kad toks didelis žmogus ant odos dėliotų beveik aguonos dydžio karoliukus, kartais prie vieno rankdarbio užtruktų visą mėnesį! „Kas čia tokio. Ne visi esame kalviai, – juokiasi. – Juk yra stambių vyrų juvelyrų, kulinarų, kirpėjų. Siuvinėjimas – ne tas darbas, už kurį mėnesio gale gaučiau atlyginimą. Tai kūryba, kuria apskritai mažai kas pasaulyje užsiima. Šis menas labai brangus.“

Rankdarbiais Donatas domisi nuo mokyklos laikų. „Ketvirtoje klasėje sėdėjau pusę nakties, kol išsisiuvinėjau kelnes, nes kitą dieną „Žiburėlyje“ norėjau atrodyti šiek tiek kitaip nei bendraklasiai. Tais pačiais metais mamai kovo aštuntosios proga padovanojau siuvinėtą atviruką. Buvo labai smagu ir jai, ir man, – pažymi, kad išskirtiniai dalykai teikia gerų emocijų ir tam, kuris juos kuria, ir tam, kuriam yra skiriami. – Svarbiausia, kad manęs niekas nemokė siuvinėti, nedarė jokios įtakos, neturėjau į ką lygiuotis. Matyt, viduje ruseno tas gebėjimas.“

Siuvinėja karoliukais ir kuria drabužius

Vaikystėje Donatas siuvinėjo siūlais, dabar – karoliukais. Šio meno išmoko savarankiškai. Jis žino, kokia kurios indėnų genties ornamentika, ką kuris simbolis reiškia. Jei ateina žmogus, besidomintis, tarkim, Vinetu ir apačiais, gali išsiuvinėti dėklą ar apyrankę tai genčiai būdingais simboliais. Papuošalus, reikmenis, drabužius puošia ir afrikietiškais, australiškais motyvais, paties kurtais ornamentais. Donatas sako, kad Lietuvoje tradicija siuvinėti karoliukais nebuvo labai paplitusi, tad ir lietuvių liaudies elementų jo dirbiniuose nėra. „Karoliukais galima net žmogaus atvaizdą lyg nuotraukoje išdėlioti. Tik tai ilgas, sunkus, sunkus darbas“, – tikina menininkas, kuriam siuvinėjimas karoliukais prilygsta meditacijai.

Pastaruoju metu Donatas gyvena ir kuria po tuo pačiu stogu. Senamiestyje įsigijęs namelį, pirmame jo aukšte įsteigė galeriją ir pavadino atviromis kūrybos dirbtuvėmis, o rūsyje esančiame dešimties kvadratinių metrų ploto kambarėlyje apsigyveno pats. „Ryte atsikeliu, studijoje atitraukiu užuolaidas, užsiplikau arbatos ar kavos, surūkau pirmą cigaretę ir imuosi darbų: piešiu, siuvinėju karoliukais, kuriu drabužius“, – pasakoja apie įprastą dienos pradžią. Pasak Donato, tie, kuriems įdomu, gražu tai, ką jis kuria ir pristato, žino, kur jo ieškoti. Vieni prašo išsiuvinėti rankinę, tabakinę, apyrankę ar ypatingą papuošalą, kiti – kailinę kepurę medžioklei ar kokį drabužį. „Būna įvairiai: kartais badauju, kartais – persivalgau. Pinigų turiu arba neturiu, bet žinau, ką darau. Dedu visas pastangas, kad jų turėčiau kuo daugiau, – Donatas pasakoja, kad gerovę kuria iš to, ką padaro savo rankomis. – Netiesa, kad menininkas dirba ne dėl pinigų. Jei jų neturėsiu, negalėsiu nusipirkti odos, karoliukų, medžio, dažų. Be to, noriu išeiti į miestą, pasėdėti baruose – susikurti normalų, gerą gyvenimą. Manau, tai patinka daugeliui.“

Dėdė iš Indėnijos

Ne visada Donatas tik meditavo siuvinėdamas karoliukais, iš Bolivijos lamų vilnos audinio kurdamas drabužius. Jis yra išbandęs daugelį darbų. Apie juos pasakoja užsidegęs – atrodo, kad visi buvo smagūs ir įdomūs. Juokdamasis prisimena, kaip baigęs vidurinę mokyklą atsidūrė tuomečiame Lengvosios pramonės technikume, nes to labai norėjo mama. „Iš pradžių net nežinojau, kuo tapsiu jį baigęs. Ir tik kai pirmųjų mokslo metų pabaigoje mus nuvedė į „Audėjo“ fabriką ir pasakė, kad remontuosime šitas dideles mašinas, supratau, jog aš – būsimas tekstilės įrenginių mechanikas… Tą pačią dieną mokyklai pasakiau „sudie“, – pasakoja, tada nutaręs mokytis iki šiol praverčiančio staliaus dailidės amato.

Donato biografijoje – ir keleri metai tarnybos savanorių pajėgose, ir darbas Profsąjungų rūmuose. „Pradėjau kaip scenos darbininkas, baigiau – kaip scenos viršininkas. Pusaštuntų metų Profsąjungų rūmuose „atpyliau“, daugybę koncertų ir atlikėjų mačiau“, – jaučia tų laikų ilgesį. Paskui viena po kitos keitėsi vietos, kuriose dirbo staliumi: Antakalnio poliklinika, kur savo kambarėlį pavertė menine instaliacija; „Lėlės“ teatras, kur teko imtis ne tik medžio darbų, bet ir kurti lėles; vaikų darželis „Gandriukas“, kurio vaikams išskirtinės išvaizdos vyriškis buvo „dėdė Donatas iš Indėnijos“. Pagaliau nutaręs atsidėti vien indėniškiems reikalams ir kūrybai, dabar jau neegzistuojančiame muzikos klube „Langas“ atidarė indėnų meno salonėlį. Iš ten persikėlė į buvusią „Skliautų“ galeriją. Joje Donatas ne tik populiarino indėnų bei savo meną, bet ir rengė jaunųjų šalies kūrėjų parodas, savaitgaliais – baikerių, gotų, kitų neformaliųjų judėjimų atstovų sambūrius. Akivaizdu, kad jam apmaudu, jog ši veikla kažkam pasirodė nereikalinga. Tikisi ateityje vėl galėsiąs tai tęsti, o kol kas pasinėrė į kūrybą. Vasarą Donatą įvairios įmonės kviečia gamtoje rengti vakarus indėnų tematika. Ten jis rodo drabužius, stato palapines – tipius, šoka ir dainuoja, kepa duoną ir atsako į rūpimus klausimus. Jam patinka bendrauti, sako, kad kuo daugiau bičiulių, tuo smagiau ir saugiau gyventi.

„Džiaugiuosi tokiu gyvenimu, kokį turiu. Kvailas tas, kuris taip nesielgia, – Donatas be užuolankų rėžia savo nuomonę. – Aš visuomet ko nors siekiu, o įgyvendinęs nenurimstu – susigalvoju naujų tikslų. Kodėl man nesidžiaugti gyvenimu ir savimi? Tai, kaip aš kalbu, yra ir savęs pristatymas, ir subtilus pasišaipymas. Tačiau jei sau įskiepijau pasitikėjimą, reikia įskiepyti ir kitiems. Todėl gyvenimas ir nuostabus, todėl ir vaikščioju aukštai iškėlęs galvą. Ir džiaugiuosi, kad taip galiu elgtis.“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką