Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edita Mildažytė: dar viena gerumo akcija

Foto naujienai: Edita Mildažytė: dar viena gerumo akcija
zmones24.lt / Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Svetimas bėdas pardavinėti įpratusi TV laidos „Bėdų turgus“ vedėja, prodiuserė Edita Mildažytė parengė šokiruojančią laidą-filmą, kuris šv. Velykų vakarą sukrėtė ne vieną žiūrovą.

Svetimas bėdas pardavinėti įpratusi TV laidos „Bėdų turgus“ vedėja, prodiuserė Edita Mildažytė parengė šokiruojančią laidą-filmą, kuris šv. Velykų vakarą sukrėtė ne vieną žiūrovą.

Keletas faktų

Gimė 1966 m. Marijampolėje.
Profesija: TV žurnalistė (stažas 22 metai).
Veikla: 1987 m. laimėjusi diktorių konkursą, pradėjo darbą televizijoje. Kaip juokauja pati Edita, tapo „kalbėtoja dėžėje“, t. y. diktore. Buvo TV laidos „Bobų vasara“ kūrėja ir vedėja. Dabar veda TV laidą „Bėdų turgus“, yra įvairiausių labdaros akcijų ir TV projektų iniciatorė.
Laimėjimai: išrinkta 2005 metų moterimi, apdovanota Santarvės ordinu ir kt.

Kodėl tokiai skaudžiai temai pasirinkote šventinį Velykų vakarą?

Rizikavau. Aš visą laiką rizikuoju. Vienąkart ta rizika pasiteisina, kitąkart ne. Jaudinausi, kaip kiaušiniais raugėdami žiūrovai reaguos į šią laidą. Gal apmėtys margučiais (šypsosi)? Bet juk negali apsimesti, kad viskas gerai. Svarbiausia – stengiuosi daryti tai, kas turi prasmę, kuo tikiu.
Šįkart norėjosi atkreipti visuomenės dėmesį į dar vieną skaudulį – parodyti šeimų, kuriose auga psichikos negalią turintys vaikai, kasdienybę ir tragediją. Jos yra paliktos likimo valiai. Įsivaizduokite, kaip jaustis tiems žmonėms, kuriems netiesiogiai pasakoma, kad jie – beviltiški.

Esate daugelio labdaros akcijų organizatorė. Iš kur toks altruizmas?


Kad ne tiek ir daug tų nišų geriems darbams. Seniau atrodė, kad aš tik mėginu užlopyti skylę, kuri kaip kiaura, taip kiaura. Deja, klydau, nes supratau, kad televizija – vienintelė vieta, kur dar įmanoma realiai padėti žmonėms, padaryti kažką gera.
Gyvenime vadovaujuosi taisykle: jei jau negali padėti, bent nepakenk. Tai, ką darau, – joks gerumas, o žmogiškas padorumas. Nieko nedarau dėl reklamos ar populiarumo. Bet... kiekvienas mąsto pagal savo sugedimo laipsnį.

Kodėl pasirinkote būtent Kauno bendriją „Viltis“?

Su šios bendrijos pirmininke Joana Šimanauskiene esame pažįstamos dar nuo „Bobų vasaros“ laikų. Žinau visas jų problemas ir rūpesčius. „Vilties“ bendrijai priklausantys tėvai gali dirbti tik todėl, kad veikia toks dienos centras, nes vaikų, turinčių psichikos negalią, negali nė minutei palikti vienų. Jų vaikai niekada neužauga. Priežiūros reikia ir 30–40-mečiams. Skaudu matyti septyniasdešimtmečius tėvus, kurie keturiasdešimt dvejų metų dukrai keičia sauskelnes, maitina...
Baisiausia, kad vietos valdžia ne tik nepadeda, dargi žlugdo jų veiklą. Miesto savivaldybė šią bendriją ketina iškeldinti iš patalpų. Bendrijos pirmininkė sako, kad jei valdžia palaimintų jų projektus ir jie pasiektų Europos Sąjungos paramos fondą, tikrai gautų finansavimą.

Turbūt buvo nelengva lankytis tokiose šeimose...

Nelengva. Žinote, net verkiau matydama, su kokia besąlygine meile tėvai rūpinasi savo atžalomis. Vieni negirdi, kiti nemato, treti negali nuryti nė kąsnio. Širdį suspaudžia žiūrint, kaip Dauno liga sergantis dvidešimt ketverių metų vyras prisiglaudžia prie mamos, bučiuoja ją lyg dvejų metukų vaikas. Beje, šia liga sergantieji – ne patys sunkiausi ligoniukai. Kur kas blogesnė būklė tų, kurie serga Reto sindromu. Bet visi tik skiriasi išvaizda, o jaučia tą patį, ką ir mes. Jie tokie patys žmonės.
Pagalvojau, koks paradoksalus gyvenimas. Kiek yra motinų, kurios palieka likimo valiai sveikus ir gražius vaikus.
Dar sykį įsitikinau, kad didžiausia vertybė yra tai, ko negalima nupirkti už jokius pinigus: šeima, meilė, draugai, gerumas ir geri santykiai.

Kiekvienai šeimai atvežėte lauktuvių. Ar sunkmečiu nesunku rasti rėmėjų?

Gerų žmonių visada buvo ir bus. Vieni kepė ir parėmė šakočiais, kiti vėl kuo nors. O Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas toms šeimoms išdalijo savo aštuonių tūkstančių litų atlyginimą. Kiekvienai – po pusantro tūkstančio litų. Vis dėlto Velykos. Tuščiomis kažkaip nepatogu įsiprašyti į namus. Tačiau mūsų tikslas buvo ne nuvežti likimo nuskriaustoms šeimoms dovanų, ne paremti jas materialiai, o iškelti į dienos šviesą problemas, dėl kurių jų gyvenimas tampa tikra tragedija.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką