Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filomena Taunytė: „Nesu sukurta šeimai“

Filomena Taunytė
zmones24.lt / Nuotrauka iš asmeninio albumo
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Gydytoja ir publicistė Filomena Taunytė, apdovanota J. Tumo-Vaižganto premija, netrukus žada nustebinti dar dviejomis knygomis.

Gydytoja ir publicistė Filomena Taunytė, apdovanota J. Tumo-Vaižganto premija, netrukus žada nustebinti dar dviejomis knygomis. „Nedaug jau man tų dienų liko. Didelių planų nėra, norėtųsi pabaigti paskutines knygas", - prasitaria viena populiariausių ir bene daugiausia kritikos sulaukianti rašytoja. Šilta ir šalta mačiusi pašnekovė piktų atsiliepimų nebijo ir tikina išgyvenanti laimingiausias savo gyvenimo dienas.

- Filomena, kaip nutiko, kad gydytoja ėmė rašyti?

Mano rašininėlius kaip pavyzdinius jau vidurinės suole skaitydavo. Po abitūros svajojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno universiteto Filologijos fakultete. Įstojau, tačiau fakultetą labai greitai uždarė. Per pažintis pradėjau mokytis akušerijos, į mediciną įstojau. Pastaroji mane sužavėjo, tačiau rašyti nesilioviau. Rašiau humoreskas, tapau Žurnalistų sąjungos nare, tada knygų eilė atėjo. Net romaną parašiusi esu, tačiau nusprendžiau, kad jis dienos šviesos neišvys - nebeaktualus.

- Prisimenate tą jausmą, kai laukėte knygynų lentynose pasirodant pirmosios savo knygos?

Prisimenu (šypteli). Ta knyga („Devynios dešimtosios laimės") iki šiol labai perkama. Negaliu paaiškinti jos sėkmės. Šiuo metu rašau naują knygą. Dabar kaip tik jos kontūrai ryškėti ima.

- Kokiai auditorijai rašote?

„Runkeliams" ir „burokams". Mano auditorija - vyresnio amžiaus žmonės. Tarp jų aš pati vyriausia. Mano veikaluose, priešingai nei kitų Lietuvos rašytojų, nėra labai daug sekso. Koktu, kai literatūrinė premija skiriama žmonėms, kurie nieko kito nerašo, tik apie gulėjimus, čiulpimus ir panašius dalykus. Manau, kad literatūra turėtų žmogų auklėti ir šviesti, o ne spjauti jam į veidą...

- Teko girdėti, kad labai piktinotės ir sekso revoliucija.

Tose šalyse, kur ji įvyko, beveik 40 procentų žmonių nebegali turėti vaikų. Štai ką palieka nesibaigiantis malonumų vaikymasis...

- Kaip manote, ar egzistuoja Lietuvoje elitas?

Jeigu ponia Kristina Brazauskienė ir ponia Jolanta Paulauskienė - elitas, o Juozas Aputis - ne elitas, nėra apie ką galbėti... Elitas Lietuvoje, matyt, - tie, kas papuola į žurnalą „Stilius"? Gaila, bet šiuo metu viskas nuperkama padėtimi ir pinigais.

- Ištekėjusi tebuvote metus... Nesusiklostė asmeninis gyvenimas?

Nebuvo visai jau skurdus tas mano gyvenimas... Gal net spalvingesnis nei tų, kurios vyrus turėjo? Tiesa, mane slėgė buvimas šeimoje. Matyt, nesu jai sukurta. Nemanau, kad ištekėjusios moters gyvenimas yra laimė. Tai - ne vien orgazmai tris kartus per naktį, bet ir nepaprastai daug darbo ir pareigų...

- Knygoje minite, jog skaistybė ir ištikimybė tebėra vertybės, tačiau laikmetis diktuoja savas madas...

Nei anksčiau, nei dabar vyrams nepatiko „išsivaikščiojusios" mergaitės. Vienas turtingas bankininkas, šiuo metu gyvenantis užsienyje, man prasitarė, kad niekada neves. Norėtų, bet neranda nekaltos mergaitės. Skaitydama paskaitas ar būdama jaunesnėje auditorijoje, visada pasiteirauju, gal yra tokia mergina, tačiau salėje tik nuvilnija juoko banga, visi krizena pilvus susiėmę.

- Na, gal ir yra nekaltų merginų, tik viešai prisipažinti drovimasi?

Kaip pavyzdį pasakysiu: mano senelis vedė būdamas 54-erių 33-ejų metų dar mergaitę mano senelę. Jie sugyveno šešis vaikus. Žinoma, per tą laiką jis paseno, numirė, ji liko viena su vaikais. Vesti anksčiau senelis negalėjo: turėjo ištekinti jaunesnes seseris. Pareiga neleido anksčiau vesti. O dabar gyvena žmonės be pareigų ir be jokių teisių...

- Jūs savo knygomis nesiliaujate auklėjusi ir kritikos pažeriate...

Negaliu kitaip, man plaukai šiaušiasi nuo paauglių žurnalų. Esu įsitikinusi - jiems būtinas ne seksualinis švietimas, o seksualinis auklėjimas. Vieni berniukai man pasakojo, kaip šeštoje klasėje po pamokos apie homoseksualizmą ėjo į tualetą vienas su kitu pasibandyti.

Kartais pasvarstau, kad tokiu būdu norima mūsų tautą išnaikinti. Nereikia tokių dalykų viešinti. Mūsų laikais universitete gavome labai mažai žinių apie seksualinį gyvenimą, tačiau ir vaikelius pasigimdėme... O dabar, kai per anksti bandyti pradeda, paskui niekas nebeišeina.

- Teko girdėti, kad gana skeptiškai atsiliepiate apie vaistų vartojimą.

Tyrimais seniai nustatyta, kad daugiau nei 50 proc. senatvinės silpnaprotystės įvyksta dėl vaistų vartojimo, cholesterolio naikinimo, kraujospūdžio mažinimo... Vaistai žmogui brukami visais gyvenimo atvejais: kad geriau miegotų, kad nesinervintų... Nepamirškime, jog visi vaistai veikia mūsų psichiką ir kraujotaką. Daugeliu atveju jie pridaro daugiau žalos negu naudos.

- Kokią išeitį siūlote?

Rinktis kuo paprastesnius būdus negalavimams gydyti. Jei kankina nemiga, negerkite vaistų. Geriau išeikite prieš miegą pasivaikščioti ar pasisiūkite pagalvėlę iš apynių.

- Kaip vertinate šiuo metu ypač išpopuliarėjusias dietas?

Nesuprantu, iš kur tiek kvailų mergų. Iki aštuoniolikos metų dietos skiriamos tik išimtinais atvejais ir tik prižiūrint gydytojui. Visai kas kita - pasninkas. Jei per savaitę bent dvi dienas valgytume vien vaisius ir daržoves, mažiau kentėtume nuo alerginių ir vėžinių ligų.

- Minėjote, kad jūsų gyvenimas nebuvo rožėmis klotas... Papasakokite apie tai plačiau.

Dirbdama gydytoja, jaučiausi laiminga, bet man gyvenime buvo labai sunku. Viena išlaikiau mamytę, tetą, paskui trumpam ištekėjau. Tada gimė dukra, kurią taip pat auginau viena. Materialiai gyvenau sunkiai, tai labai slėgė. Nė vienas iš senų žmonių negaudavo pensijos, gyvenome tik iš mano algos. Dar ir šiandien nesmagiai jaučiuosi, kai pagalvoju, kad negalėjau tiems žmonėms suteikti tokios apsaugos, kokios jie buvo nusipelnę...

- Tačiau buvo ir šviesių akimirkų?

Na, šiuo metu išgyvenu pačias laimingiausias savo dienas: vis dažniau išgirstu gerų žodžių (anksčiau mano gyvenime taip labai retai būdavo), šeima sveika, galiu dar ir su kitais duonos kąsniu pasidalyti.

- Vadinasi, ekonomikos krizė jums nebaisi?

Iš tokių krizių tik juokas ima. Bendra šalies situacija nenormali: dirbantis žmogus gauna 800, o kai kurie pensininkai - 2000 litų. Už kokius nuopelnus taip? Jei dar buvęs Seimo narys tiek gautų, tiek jau to, bet jis gauna 5000 litų. Dažnai pagalvoju, ką tokio gero padarė jis, ko nepadariau aš. Ir išvis... Kam tokie Seimo nariai reikalingi, jei tik apie seksualinį jų gyvenimą pasiskaityti galiu? Žmogus negali ir neturi girtis savo ištvirkimu. Bet kokie ištvirkavimai turi neigiamos įtakos ateinančioms kartoms. Graudu klausytis, kai šiandien tuo giriamasi... Nė vienoje save gerbiančioje valstybėje negarbinami tokie dalykai.

- Filomena, ar jūs tikinti?

Aš už tikėjimą. Tikintysis niekada nebus vienišas. Sūnaus sumušta ir suspardyta senutė gali naktį melsti Dievo pagalbos ir tikėtis, kad šis ją išklausys. Ji turi tikėjimą, vadinasi, nėra viena. 

- Kaip manote, kas būtina vyresnio amžiaus žmogui, kad galėtų gyventi visavertį gyvenimą?

Jei ne darbas, bent jau mėgstama veikla. Kiekvienas žmogus turi jaustis mylimas ir reikalingas. Reikalingas, jei ne savo artimiesiems, tai bent jau šuniui ar papūgai. Todėl negalima uždrausti senam žmogui turėti augintinio. Aš ir pati ilgai auginau katiną, bet, matyt, jį kažkas pasigavo ir kailinę kepurę pasidarė (juokiasi). Dabar jau sveikata neleidžia keltis anksti ryte, o duktė su žentu taip pat nenorėtų, taip ir nebeliko jokio gyvūno. 

- Minėjote, jog dažnai susimąstote apie žmogaus laikinumą šioje žemėje.

Reikia galvoti, kad mūsų nemirtingumas slypi vaikuose. Na, kadangi mano duktė vaikų neturi, mano šios žemės gyvenimas artėja į pabaigą. Ašarų lieti dėl to tikrai nereikia. Juk ir Šventajame Rašte sakoma: „Dulkė esi, į dulkę pavirsi."

Savo gyvenimą galime pratęsti tik šiek tiek padoresniu elgesiu. Gal iš tiesų mūsų siela aukštybėse bus verta tiek, kiek gero padarėme šioje žemėje?

- Kas, jūsų manymu, mūsų gyvenimą daro prasmingą?

Vaikai. Tai - didžiausias atpildas ir stebuklas kiekvienai moteriai už jos kančias. Jei pasijuoktume, tarsi ilgai trunkantis orgazmas.

- Ar negąsdina mintis, kad vieną dieną teks atsisveikinti su šiuo pasauliu?

Vieni miršta, kiti lengvai išeina... Mirtis sunki, o išėjimas nepastebimas. Atsigulė žmogus vakare, o ryte, žiūrėk, jau išėjęs. Būtų gerai, jei visi išeitume lengvai ir be skausmo. Nedaug man jau tų dienų liko. Didelių planų nėra, norėtųsi pabaigti paskutines dvi knygas. 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką