Neslėpdami jaudulio, laikydami vienas kitą už rankos, prie altoriaus žengė Gabija Vitkevičiūtė (31) ir Jurgis Pauliukas (36). Vedami tikro jausmo, be puošnių vestuvių atributų: balandžių, rožių žiedlapių, ant galvos byrančių ryžių... „Kai turi vaikų, kai po septynerių bendro gyvenimo metų teki už savo vyro, kuris tik pagal popierius toks nėra, daugybė smulkmenų netenka jokios prasmės", - svarsto netradicine nuotaka save vadinanti Gabija. Po ceremonijos būrelį artimiausių draugų ir giminių jaunavedžiai pakvietė, kaip rašė kvietimuose, „taurės burbuliukų" į jaukų restoraną.
„Pradėkime nuo to, kad mano draugė pagaliau išteka!" - ne mažiau laiminga už nuotaką krykštauja Greta Jansonaitė, kai vestuvių išvakarėse užtinku jas su Gabija po kavinukės skėčiais besigaivinančias šalta kava. „Greta vis nenustoja aikčioti: „Negaliu patikėti - tu išteki!" - žvilgtelėjusi į draugę šypsosi Gabija. - Ji padovanojo man neįkainojamą dovaną - mergvakarį Dubline. Teoriškai važiavome pirkti suknelės, o praktiškai ji norėjo parodyti, koks gražus mano Jurgutis." „Jau tie airiai... Atlėpusiomis ausimis, „ryži", su alaus pilvukais... Nė vieno verto neradome", - šypsosi aštrialiežuvė Greta.
Jau pirmą vakarą Dubline merginos išsirengė į vestuvinės suknelės paieškas. Tačiau po ilgo žygio per parduotuves nusižiūrėjo vos vieną pūstą, „pelenišką" apdarą. Kai kitą rytą atskubėjo prie tos pačios parduotuvės durų, rado raštelį: „Būsiu po penkiolikos minučių." „Per tą laiką nusprendėme paėjėti tolyn. Užsukome į antikvarinių papuošalų ir senų drabužių parduotuvę", - pasakoja Gabija. Kai Greta draugei pasiūlė pasimatuoti baltą, kadaise vestuvėms siūtą suknelę, būsima nuotaka tik aiktelėjo: „O, šita su detektyvo prieskoniu..." „Pažįstate jausmą, kai taip gražu, jog net norisi verkti? Suknelė pasirodė lyg Gabytei siūta, ji - labai „gabiška", - šypsosi Greta. - Parduotuvėlės šeimininkė dar dūsavo, kad nesitikėjo jos parduoti. Stebuklas, jog mes ten atsiradome. Tuo labiau kad ir parduotuvė atidaroma tik šeštadieniais, dirba vos kelias valandas per dieną. Tiesiog pataikėme! Kaip turėjo būti, taip ir įvyko." Namo merginos grįžo su 1948 metus menančia suknele. „Dėl jos jaučiuosi išskirtinė", - neslepia Gabija.
Teku paskutinį kartą
Gabija ir Jurgis šiemet pakeitė ne tik statusą, bet ir darbus. Pusantrų metų buvusi Lietuvos notarų rūmų atstovė viešiesiems ryšiams Gabija su trimis teisininkėmis įkūrė bendrovę „Teisė ir komunikacija". „Turime pilnas kišenes drąsos ir tokias pat pilnas baimės", - neslepia viešųjų ryšių subtilybes išmananti moteris. Tuo tarpu Jurgis jau kuris laikas užsiėmęs tik savo interneto tinklalapiu apie aitvarus ir prisistato tiesiog aitvarų pilotu. Kadaise jie daug kam netikėtai ryžosi išvažiuoti gyventi į Kiniją. Dabar lygiai taip pat netikėtai - po septynerių draugystės metų, ūgtelėjus dukrai Mėjai Ly - susituokti.
Paklausta, kodėl vis dėlto panoro ištekėti už Jurgio, Gabija ir vėl leidžia pasakoti draugei.
„Šiemet, per Vaikų kūrybos festivalį, gulėdamos Sereikiškių parke ant žolytės susigundėme dalyvauti vienoje iš pramogų, kuri vadinosi „Svajonių paštas". Buvo dalijami atvirukai, juose reikėjo parašyti savo norą. Laiškelis užantspauduojamas, gauni jį po metų, - prisimena Greta. - Graži diena, aplink zuja vaikai, o mes, trys draugės, susimąstėme, ko norėtume. Viena - nuosavo erdvaus buto su penkiais kambariais. Aš - kad vaikai būtų sveiki ir laimingi. O Gabytė parašė: „Noriu būti ištekėjusi ponia." Draugės negali sulaikyti šypsenų prisimindamos, jog po kelių mėnesių, nieko nežinodamas apie mylimosios užrašytas svajones, Jurgis nusprendė jai pasipiršti.
Gabija, kodėl būtent toks buvo tavo noras?
Žiūriu į be santuokos gyvenančias poras ir galvoju: „Kodėl? Kas yra ne taip?" Esu tikra: jeigu vyras myli tave taip, jog kartu nori nugyventi iki mirties, turėti vaikų, jam nėra jokios priežasties nepasipiršti. Apie kokius laisvės suvaržymus mes kalbame?! Visą laiką buvau ir esu tos nuomonės, kad santuoka yra svarbu. Manau, kiekviena moteris širdyje trokšta, kad jai bent kartą gyvenime pasipirštų. Vedybos ką nors keičia ar ne, pažiūrėsime po kurio laiko. Bendradarbė paklausė: „Ar nebijai?" O kas bijotų tekėti už savo vyro? Tai - viešas pripažinimas: vyras visam pasauliui pasako, kad ta moteris - jo žmona. Moteris padaro tą patį. Be to, mes tuokiamės bažnyčioje. Dar ir dėl to man nekyla jokių minčių apie vedybų sutartis. Kai suvoki, jog bažnyčioje tam žmogui prisieki būti sykiu iki mirties, turto dalybos nebeturi prasmės.
Kaip įvyko piršlybos?
Vieną vakarą turėjome eiti vakarieniauti. Jurgis „išparceliavo" vaikus, liepė man pasipuošti... Maniau sau: „Visai galva jam susisuko..." Juk kai yra šeima, turi vaikų ir darbų, romantikai lieka nedaug laiko. O Jurgis tą vakarą tiesiog prilipo: „Ką rengsiesi? Gal geriau šitą suknelę?" Mano gražuolis apsivilko kostiumą ir mes ėjome vakarienės. Jis visą kelią kalbėjo, kad dabar gyvensime kitaip, daugiau romantikos bus, nuo savo santykių nupurtysime pelenus ir rūdis, nes Mėja jau ūgtelėjo, galime būti laisvesni... Žinau, kad visi svarbiausi mano gyvenimo įvykiai nutinka netikėtai, pasukus už kampo.
Spėju, kad taip pat nutiko ir dėl Kinijos, į kurią su Jurgiu išsirengėte visam gyvenimui, o grįžote po kelių mėnesių laukdamiesi Mėjos Ly?
Kinijoje pragyvenome vos tris mėnesius, o prisiminimų užtenka iki šiol. Ten sutikome naujus, 2006-uosius, metus. Dabar galiu pasakyti, kad su tuo vyru buvau net į pasaulio kraštą nusigavusi.
Tau piršosi ne kartą ir ištekėjusi jau buvai. Kodėl manai, kad dabar bus kitaip?
Visko gali būti, niekas neapsaugotas nuo skyrybų, nelaimių, nežinia, kas įvyks po valandos... Bet aš labai sąmoningai teku paskutinį kartą ir vestuvinio žiedo nenusimausiu visą gyvenimą. Va, čia tas atsakymas, kodėl sakai „taip". Jurgis man ne pirmą sykį piršosi, ir tąkart buvau sutikusi. Kai man peršasi, aš sutinku (juokiasi). Bet ne visos sužadėtuvės tampa vestuvėmis. O šitos tapo. Aš ir Jurgiui esu pasakiusi: „Mes nebe vaikai, ne dvidešimtmečiai. Jau viską esame išbandę. Ir varge, ir laimėje. Kažin kas mus galėtų nustebinti?.."
Kai prieš vestuves lankėme sužadėtinių kursus, stebėjau kitus klausytojus. Mudu su Jurgiu turbūt vyriausi ten buvome. Kai turi patirties, matai, kaip vienas jaunuolis nosį krapšto, kita mergina per langą dairosi, treti - susipykę, ketvirtų kojos skirtingai sukryžiuotos... Matai daugybę kodų ir galvoji: „Kam jūs tai darote? Jeigu netikite vienas kitu, nereikia!" Tada labiausiai džiaugėmės, kad mes esame užtikrinti.
Bet per tuos septynerius draugystės metus jūs su Jurgiu daug kartų pykotės ir taikėtės. Kodėl taip nutikdavo?
Turbūt mes abu būtume daug atidavę, kad nebūtų buvę išsiskyrimų. Bet tai, kas tarp mūsų vyko, - labai tikra. Bent jau jeigu skirdavausi aš, tai visam laikui. Dabar tuokiamės - irgi visam laikui. Manau, mūsų su Jurgiu santykiai nei gražūs, nei puošnūs, tiesiog labai gryni. Tiek visko pilni draugystės metai kaip reikiant patikrina žmones. Garbės žodis, aš dabar teku nieko nebijodama. Žinau, kaip elgiamės kritinėse situacijose, žinau - kaip jausdami palaimą. Žinau, kad tas vyras manęs niekada neapgavo. Žinau, koks jis tėvas ir - koks vyras. Per tuos audringus, banguotus mūsų santykius supratau, kas aš esu, kas man teikia džiaugsmą, kas - skausmą. Mes gyvename tokius gyvenimus, kokių norime. Gali dejuoti, kad turi begalę darbų, kad tau sunku, bet jeigu nieko nekeiti, vadinasi, nori taip gyventi. Jeigu norėdavau skyrybų, aš jas ir pradėdavau. Jeigu man trūkdavo skausmo, pati padarydavau viską, kad jo turėčiau. Niekada negyvenau su vyru tik, kaip sako, „dėl kelnių" - dėl vaizdo, kad jį turiu. Daug buvau viena. Saldu tikrai nebuvo. Dabar teku, kad pasakyčiau: „Imu tave, Jurgi, į vyrus ir prisiekiu būti su tavimi iki mirties."
Vis pagalvoju, kad vaikai atkartoja mūsų gyvenimus. Įdomiai išėjo su povestuvine kelione. Ditė šiemet keičia mokyklą, nes persikėlėme į naujus namus, Jurgiui rudenį aitvarų festivalis, bus išlaidų, reikės derinti laiką, ir taip šiuo metu daug streso... Suvokiau svarstanti, kad geriau būtų atidėti povestuvinę kelionę pavasariui ar vasarai... Bet gerai, kad atsiranda protingų žmonių, kurie tave kaip rankinį stabdį užtraukia: jeigu dukros pamatys, kad tėvai net po vestuvių neleidžia sau pabūti dviese, jos gyvens lygiai taip pat. Šią akimirką buvo labai svarbu parodyti, kad mes su Jurgiu - vienetas, o visi kiti - tik aplink mus. Todėl savaitei dingstame į Tunisą. Pirmą kartą ieškojau viešbučio, prie kurio nėra parašyta „Šeimyninis", kur nebus jokių baseinų ir žaidimų aikštelių vaikams!
Susimąstai, kaip nuo šiol gyvensi?
Lygiai taip pat, kaip ir gyvenome: kaip pusryčiavome, taip ir pusryčiausime, kaip pykomės, taip ir pyksimės, kaip taikėmės, taip ir taikysimės. Labai daug išminties likę iš gyvenimo Kinijoje. Ten sako: „Ne stebuklas žmogui skristi debesimis arba plaukti vandeniu. Stebuklas yra vaikščioti žeme." Tada suvoki, kad kasdieniai mūsų santykiai, meilė, neapykanta, šventės ir netgi šeimyninė rutina yra pats tikriausias stebuklas.
